Retrospektyva “Scanoramoje”. Julijos Gruodienės ir Rimanto Gruodžio “Laiko upė”: kaip tveria ir ištveria žmonės?
Sekmadienį, lapkričio 13 d., 15 val. ir trečiadienį, lapkričio 16 d., 19 val. “Pasakos” kino teatre bus parodyti Julijos Gruodienės ir Rimanto Gruodžio filmai. “Scanoramos” festivalio rengėjai siūlo žiūrovams pažvelgti į šių žinomų pasaulinio dokumentinio kino žemėje autorių kūrybą retrospektyvoje “Laiko upė”. Jų trumpesni ar ilgesni dokumentiniai filmai, sukurti 1975- 2010 metais, – apie žmones, kurių viešoje edvėje beveik nepamatysi, bet kurių kasdieninė gyvenimo prasmės kūryba iš esmės ir sutveria mūsiškosios tapatybės jausmą.
Dokumentininkai filmuoja dažniausia žmones, gyvenančius šalies periferijoje,
Julijos ir Rimanto Gruodžių studija irgi vadinasi “Periferija” - tas dėmesys nuošalei, tas nuoseklus autorių priminimas, kad visur ”čia gyvena žmonės” filmuose yra labai svarbus. Gruodžių kūryboje persipina poetinė ir socialinė dokumentika, kai kuriuose filmuose pajusime publicistinę aistrą ar filosofinės metaforos siekiamybę. Bet gal svarbiausia Julijos ir Rimanto Gruodžių pagarba savo herojams, kūrybos, tapačios etikai, principai.
“Gyvenimas mums buvo – ir tebėra – maloningas: laiko upe nuplaukėme netrumpą atkarpą. Dovanotas laikas leido paklajoti šiltais Lietuvos vieškeliais, patirti įstabių išgyvenimų. Kelyje sutikome žmonių – kantriai, be didingų mostų ir patoso, lipdančių savo gyvenimus. Norėjome suprasti, ką ir kodėl jie gyvenime renkasi? Kaip jame tveria ir ištveria? Ir savo filmuose pateikti bent menką atšvaitą to, ką esame matę ir girdėję…
Su geliančia nuostaba suvokiame, kad tai tik raibuliai vandens paviršiuje. Laiko upės gelmėje slypi tos didžiosios paslaptys, kurių mums nelemta įminti”, - rašo “Scanoramos” kataloge retrospektyvos “Laiko upė” autoriai Julija ir Rimantas Gruodžiai.
I -oje retrospektyvos dalyje, sekmadienį, pamatysime 7 filmus.
“Ten, Buknaičiuose” (1975) pasakoja apie kaimo pradinės mokyklos vaikų kino teatrą. “Musteikos poringėse“ (1988) jauna mokslininkė botanikė Ona Grigaitė kalba apie savo gimtąjį Musteikos kaimą, prigludusį prie unikalaus Čepkelių raisto Dzūkijoje. Aštuoniasdešimtmečiai sutuoktiniai Ona ir Mykolas („Ona ir Mykolas“, 1990) prisimena, kaip po karo, grįžus sovietams, patyrė nežmonišką valdžios spaudimą stoti į kolūkį. Bet jie atsilaikė – neįstojo.
„Šeimynos“ (2001) herojė - Janina, vieniša jauna moteris, pavargusi nuo miesto šurmulio ir pasiilgusi dvasinės ramybės, apsigyveno nuošalioje sodyboje. Čia ji priglaudė kelias dešimtis pamestų gyvūnų.
„Kaliausė“ (2002) – tai režisierių žvilgsnis į lietuvių ūkininkų.jpg)
nuo seno daržuose ir soduose statomas kaliauses žvėrims ir paukščiams baidyti.
Šioje programoje ir vienas garsiausių 10-ojo dešimtmečio lietuviškų filmų filmų „Pirtis“ (1997), Briuselio nepriklausomų filmų festivalyje apdovanotas geriausio dokumentinio filmo prizu. Filmas pasakoja apie seniausią Vilniaus pirtį, kuri jau neveikia. O anksčiau ji buvo tikras senyvų, nepasiturinčių žmonių klubas. Čia jie galėjo iš širdies iki soties pasišnekučiuoti, nuprausti ne tik kūną, bet ir sielą.
Na, o „Upė“ (2009) – ne tik garsiausias, bet ir tituluočiausias, bene labiausiai keliaujantis po tarptautinius festivalius Julijos ir Rimanto Gruodžių filmas. Florencijos dokumentinių filmų festivalyje „Festival dei Topoli“ jis pelnė publikos prizą, Karlovi Varų festivalyje buvo pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, Madrido dokumentinių filmų festivalyje laimėjo pirmą žiuri prizą, Lietuvoje apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų dokumentinis filmas... „Upėje“ pasakojama apie žmones, gyvenančius Neries ir Šventosios upių santakoje – Saleninkų kaime, Jonavos chemijos giganto pašonėje. Prieš 20 metų dėl chemijos kombinate įvykusios avarijos kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečius paliko. Keliolika šeimų iki šiol gyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto. Į seniūniją, esančią už 12 km, nevažinėja autobusas. Vaikai kasdien turi perplaukti upę ir apie 3 km keliauti į Ruklos mokyklą. Saleninkų žmonės verčiasi atsitiktiniais darbais, gyvena iš pašalpų, pensijų. Kaip moka, taip lipdo savo, savo vaikų ir vaikaičių gyvenimus.
II -ąjį retrospektyvos vakarą, trečiadienį, bus parodyti 2 filmai.
„Brasbendas“(2006) - pilnametražis dokumentinis filmas apie žavų kaimo mergaičių dūdų orkestrą „Saulutė“, susikūrusį Perekšliuose ir Sujetuose netoli Panevėžio.
Entuziastingai muzikuojančios „saulutės“ praskaidrina kaimo kasdienybę netikėtais ir komiškais nutikimais.
„Liekno“ (2010) herojė Aldona Jaronytė gyvena Pabiržėje, Biržų rajone. Dabar jai aštuoniasdešimt. Per 40 metų Aldona pati viena pasistatė namą, pelkėje kastuvu iškasė tvenkinius ir pavertė ją nuostabiu parku. Kaimo vienišė susikūrė darnaus gyvenimo filosofiją.
Julijos Gruodienės ir Rimanto Gruodžio filmai rodyti tarptautiniuse kino festivaliuose Bilbao, Madride (Ispanija), Bornholme (Danija), Paryžiuje (Prancūzija), Palerme (Italija), Tamperėje (Suomija), Niujorke (JAV), Piarnu (Estija), Sejoje (Portugalija), Dėre (Vengrija), Londone (Didžioji Britanija), Rygoje (Latvija) ir kitur.
Julija Gruodienė (kairėje) ir Rimantas Gruodis filmuojant "Kaliausę", filmų "Upė" (titulinis), "Pirtis" (2), "Brasbendas" (3) kadrai.
