Po premjeros. Kiekvienas istorijoje kaip pasakoje - ekspertas

Įbristi į praeitį. Panardyti po ją. Turbūt tik kinas tai gali, pateikdamas vaizdą, su kuriuo nepasiginčysi. Kamerų užfiksuota, vadinasi – buvo. Štai taip.

Režisierė Giedrė Žickytė savo filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ paleidžia ištisą krioklį nesenos praeities vaizdų. Keleri metai Lietuvoje – nuo 1984-ųjų, kai žmonės su visa sovietų šalimi dar snaudė (matyti filmo kadruose– miega net troleibuse!) iki 1991-jų, kai prieš sovietų tankus skandavo „Lie-tu-va“ . Politinis filmas? Nieko panašaus. Pati režisierė savo kūrinio žanrą įvardina kitaip. Ji sukūrusi pasaką apie dainuojančią revoliuciją. Emocingą dokumentinę pasaką iš to meto, kai pati buvusi vaikas.

Giedrės Žickytės pasaka turi Herojų – „Anties“ lyderį Algirdą Kaušpėdą. Tiksliau būtų sakyti, kad Herojus – Algirdas Kaušpėdas tais laikais, kai jis buvo „Anties“ lyderis. Įspūdingai nugrimuotas, grėsmingai judantis. Dainuojantis. Visada vaidmenyje.

Pasaka turi ir Pasakininką, kuris visą laiką važiuoja (laiko mašina?). Tai Leonidas Donskis, filosofas. Kadro kampe dar ir daugiau jo titulų surašyta, bet paties Pasakininko didinga mimika, gestikuliacija, intonacijos, pagaliau – tai, ką jis pasakoja – atima žiūrovo dėmesį nuo smulkių informacinių užrašų. Atrodo, kad Donskis vaidina Donskį. Vaidmenį jis nušlifavęs preciziškai.

Ir kitiems filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ dalyviams traukia rasti pasakiškų personažų atitikmenis, kokius nors burtingų galių turinčius veikėjus: visažines laumes, visagales fėjas, barzdotus trolius, netgi princus išvaduotojus ir kokius nors stebukladarius nemirtinguosius. Nes tai, ką jie suteikia filmui, irgi yra gerai nušlifuoti vaidmenys, ne vieną kartą pasakotos, t.y. repertuarinės legendos (nes yra ką pasakoti) ir repertuarinės sąmojaus žiežirbos („nereikėjo rinktis iš dviejų išpjovų, nes nebuvo jokios išpjovos“). Kiekvienas turi savo įsimintų stebuklų įnašą į bendrą istoriją apie tai, kaip „Antis“ ir kita roko muzika pažadino Lietuvą siekti laisvės.

Bet tai nėra euforišką pasaką sekančių galvų filmas. Esminis jo turinys – ano laiko filmuotų kronikų montažas. Gali kiek nori pasakoti apie išlaisvinantį roko poveikį ir klausytojų minias, apie ašaras, po kelių dešimtmečių pamačius uždraustą trispalvę, kurią vežiojo Roko maršo per Lietuvą dalyviai, apie tą patį roko maršą kaip drąsią komjaunimo iniciatyvą ir apie Sąjūdį kaip komunistų persitvarkymo rėmėją, apie dainas kaip atsaką šautuvų vamzdžiams. O Giedrė Žickytė atkapstė gausybę nematytų filmuotų vaizdų – ano laiko priminimų  iliustracijų, patvirtinimų, papildymų ir atradimų. Garbė tiems operatoriams, profesionalams ir mėgėjams, kurie dažniausiai su buitinėmis vaizdo kameromis tiesiog budėjo, sekiojo, filmavo ne tik tai, kas geriausiai matėsi ar garsiausiai šaukė, bet ir užkulisius, visokius niekniekius, paprasčiausią dienos tėkmę, veidus, žmones, kokie jie buvo tada. Neatsižiūrima. Žinoma, kai tai režsierės atrinkta ir sumontuota į vientisą pasakojimą. Tad ir susitelkime ties juo.

Jau šito rašinėlio pirmu sakiniu galėjau paskelbti, kad itin rizikinga daryti kūrinį apie tai, ką „visi žino“. O dar – dokumentinį filmą apie mūsų atseit dainuojančią revoliuciją.  Nes apie ją ne tik žino, bet, žiūrėk, ir dalyvavo, šoko ir dainavo toje roko minioje, tuose koncertuose  (taip, kirčiuojama būdavo „o“), ir į mitingus ėjo, Tautišką giesmę traukė, „viens du trys graži Lietuva“ dainavo atkištiems šautuvų vamzdžiams. Šitokiam filmui – visi ekspertai. Ir kiekvienas su sava garantuota interpretacija.

Giedrė Žickytė savo šalies istoriją atranda per kiną. Jos filmas tikina, kad Lietuvos žmones „dainuojančiai revoliucijai“ išjudino dainuojanti „Antis“. Remdamasi filmuotomis kronikomis, ji tai ir parodo: roko koncertų ir roko maršų minia virto Sąjūdžio mitingų minia. Iš pradžių su Gorbačiovo portretais (nes palaikė jo skelbtą „perestrojką“), po to su trispalvėm. Ir tada jau kaip sniego gniūžtė – visi įvykiai riedėjo laisvės link. Naivu ir gražu. Gražu, bet naivu. Ir tegu taip būna. Negi atimsi iš autorės teisę interpretuoti? Tik tiek, kad interpretuotojas jaučiasi tvirčiau, kai žino gerokai daugiau, nei pasakų personažai suneša. Kai kuria savo istoriją, o ne atkuria gyvenimo vingius. Sunkus menas ta interpretacija. Slidus reikalas. Bet šaunu, kai jauna menininkė drįsta ir siekia. Ir kai kalba savo balsu.

Prisiminkime ta proga ir kitokį „dainuojančios revoliucijos“ vaizdą, 2009 metais sukurtą Domanto Vildžiūno filme „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo. 1983 – 1993“. Režisierius sumontavo šitą pokštą iš savo paties filmuotų  juostų ir paantraštėje patikino, jog tai esąs „filmas dokumentinis baisiausiai“. Ir koks gi tai vaizdas: dainavimas – ne tik kaip vienybės, patriotizmo demonstravimas ir laisvėjimo būdas, nes  „revoliuciją“, kaip matėme tame filme  dainuoja dažnai inertiški, tiesiog būriuotis mėgstantys tipai, kažin ar nutuokiantys, kas vyksta arba neturintys kur dėti savo laiko. Dainavimas gatvėje – ir kaip vieša saviraiška. Negražu žiūrėti, norėtųsi kad būtų buvę kažkaip prakilniau? O, kiek megztų berečių pasiuto, jog istorija papasakota ne pagal jas. Nurimkime. Ir Domantas Vildžiūnas, ir Giedrė Žickytė įmūrijo savas, į kitas nepanašias plytas į „dainuojančios revoliucijos“ istorijos sieną. Kursiantys po jų mūrys kitokias, ir nepančiokime jų, antraip būsime panašūs ne tik į beretes, bet ir į tuos uniformuotus su juodais bananais.

Kažkur šitame tekste pametėme Herojų. Štai jau kelios pastraipos be dėmesio pagrindiniam „antinui“, o jis juk mums laisvę suorganizavo. Pasiteisinsiu, kad seku režisierės pavyzdžiu. „Antis“ jos filme aktyviai figūruoja, kol įplieskia „dainuojančią revoliuciją“. Tada grupės istorija įsilieja į lietuvių roko istoriją, o ši – į laisvės siekiamybę, kuri ir atvedė mus ten, kur esame.

Gražu žiūrėti, kur esame. Stiklo bokštai. Kavinės it kokiam Paryžiuje. Šviesūs žmonės. Taiki ir darbinga Europos šalies kasdienybė. Atpažįstame šiandieninį laisvą mūsų gyvenimą?

Režisierė tuo savo pasakos nebaigė. Juk Herojus, atlikęs visus žygdarbius, turi ilgai ir laimingai gyventi. Negi nenueisi su kino kamera pas laimingą Herojų po dvidešimties metų? Jis jau be grimo, be kaukės, be dainų. Bet su pavydėtinu jumoro jausmu. Už tai būtina pašlovinti ir patį Algirdą Kaušpėdą, ir režisierę, įamžinusią jį, pozuojantį savo paties sukurtoje oazėje su eurovarlėmis. Filmo finalas – prizas žiūrovams. Jis yra toks natūralus ir netikėtas tuo pat metu, kad iš tų, kurie dar nematė filmo, neatimsiu džiaugsmo savo akimis tai pamatyti.

Nuotraukose - "Kaip mes žaidėme revoliuciją" kadrai.