Kitu kampu. Šis bei tas apie meilę (... ir Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“)

Klausimas „kas sugriovė Sovietų sąjungą“ tapo aktualus nuo pat imperijos subyrėjimo. Sulig kiekvienomis SSSR griuvimo metinėmis formaliai prisimenant „lemiamus momentus“, natūraliai kyla ir šviežesnių požiūrių ar naujų atsakymų poreikis. Tai nestebina. Juk neveltui kartais sakoma, jog geriausi veikalai apie reikšmingus istorinius perversmus ir jų dalyvius gimsta gerokai vėliau nei įvykiams ką tik pasibaigus. Praėjus daugiau nei porai dešimtmečių nuo lietuviškojo Atgimimo ir Sąjūdžio susikūrimo pradžios, ne vienas tuometinis stebėtojas, istorikas ar dokumentinių filmų autorius (tame tarpe ir jauniausios, įvykiuose tiesiogiai jau nebedalyvavusios kartos) taip pat mėgina savaip atsakyti į klausimus kas iš tiesų tuo metu „nutiko“, ir vieningo atsakymo čia tikėtis būtų naivu. Rimtuose ir juokinguose pa(si)aiškinimuose (ogi pastarieji visai nebūtinai yra „klaidingesni“) neretai kalbama apie viešos erdvės atsiradimą, alternatyvią žiniasklaidą (pvz., „Amerikos balsą“), neformalius kultūrinius ryšius su Vakarais, disidentų pastangas, Katalikų bažnyčios kronikas bei daugybę kitų dalykų, į kuriuos šiandien ir krypsta tyrinėtojų dėmesys.

Režisierės Giedrės Žickytės filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ savaip interpretuojami devintojo-dešimtojo dešimtmečių sandūros įvykiai bei žymiosios roko grupės „Antis“ vaidmuo. Išeities tašku pasirinkus Vaclavo Havelo frazę apie imperiją sugriovusius roką ir džinsus, į vietinės grupės veiklą čia pažvelgta kaip į oficialiosios sistemos viduje užsimezgusį politinį karnavalą.

Savo ruožtu, retrospektyviniai pasakojimai filme taip pat liudija, jog kultūra, tame tarpe ir populiarioji, Sovietų sąjungoje buvo traktuojama kaip privilegijuota politinio auklėjimo sritis. Pati „Antis“ preciziškai žiūrint kūrėsi ne kaip andegraundo grupė (ogi ir pirmasis architektų Naujųjų metų koncertas-pokštas vyko ne pogrindyje, bet kūrybinės sąjungos namuose). Visgi vėlyvojo sovietmečio roko kultūra, prie kurios formavimo lietuvių grupė neabejotinai prisidėjo, veikė kaip alternatyva oficiozui, ir tai turėjo akivaizdžiai neprognozuojamas pasekmes.  

Muzikos, ypač dainavimo, reikšmė šia prasme nėra nauja tema Baltijos šalių dokumentikoje. 2009 m. Domanto Vildžiūno filme „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989–1993“ praktiškai „nesutvarkyta“ archyvinių vaizdų seka įgavo prasmę dėl formalaus pagrindinio akcento – valstybės gimimą lydėjusio garso (nuo triukšmingo ir padriko muzikavimo gatvėje iki individualaus „meditavimo skripkele“ žmonėms renkantis į mitingą Kalnų parke). 2006 m. Maureen ir Jameso  Tusty filme „Dainuojanti revoliucija“, gan plačiai rodytame Šiaurės Amerikos kino teatruose, dainavimas sutapatintas su estiška Dainų švenčių kultūra, ilgainiui pažadinusia visą šalį. Šiuo atveju siekta parodyti, jog imperija subyrėjo nuo milijono balsų, dainuojančių nedaug kam suprantama kalba, kai juos užčiaupti fiziškai pasidarė nebeįmanoma. Latvijai ir Lietuvai pastarajame filme skirta vos viena frazė, betgi reikalauti „adekvataus“ dėmesio ar kokio nors „vieningo“ regioninio požiūrio vargu ar verta. Šiandien kiekvienas gali rinktis savą istorijos versiją, kaip ir kiekvienas turi teisę į asmeninę nostalgiją ar artimų draugų būryje gimstančias legendas.

Anot Žickytės, statant filmą apie lietuvišką dainuojančią revoliuciją buvo apsispręsta pirmenybę teikti ne kokiai oficialiajai tiesai, bet privatiems, iki šiol niekur nerodytiems, archyvams, todėl didelę dalį filmo užima autorės surinkti mėgėjiškai filmuoti, dažniausiai nekokybiški vaizdai. Autentiški pirmųjų roko maršų kadrai, atrinkti iš daugybės valandų, užfiksuotų buitinėmis vaizdo kameromis, neabejotinai tampa vertinga vizualinės Atgimimo antropologijos dalimi. Dar nematyti vaizdai yra įdomūs patys savaime (ypač smagu buvo „susidurti“ su roko maršų dalyviais autobusuose, arba gėlių pilno lėktuvėlio keleiviais, rankomis semiančiais ir mėtančiais ore išsisklaidančius žiedų glėbius Baltijos kelio dalyviams). Kai kurie „netašyti“ vaizdai ar lengvai atpažįstami veidai, pvz., jaunų važinėjančių po kaimus Sąjūdžio aktyvistų kartu su atsitiktinai sutiktais žmonėmis giedančių Tautišką giesmę, šiandien atrodo ypač paveikūs.

Tuometiniai kadrai rodomi pramaišiui su roko maršų bei Sąjūdžio dalyvių (Margaritos Starkevičiūtės, Arvydo Juozaičio, Audronės Kaušpėdienės ir kt.) šiandieniniais pasakojimais. Mėginta „užgriebti“ ir kur kas daugiau. Nuo pat filmo pradžios kilo įtarimas (vėliau pasitvirtinęs), jog bus kalbama ne vien apie pirmosios meilės įspūdį palikusią roko maršų euforiją, bet ir aiškinamasi, kas vyko didžiosios istorijos scenoje bei užkulisiuose. Okupantų sraigtasparnių brovimasis į mitingus, Landsbergio telefoniniai pokalbiai Aukščiausioje Taryboje, Gorbačiovo grasinimai, sausio 13-osios šūviai ir daug kitų dalykų dėjosi tuomet, kai pati režisierė buvo dar maža. Tai gal būt ir yra viena priežasčių, vertusių kiek galima „objektyviau“ dėlioti retrospektyvinius akcentus – nuo  sovietmečio kronikų, plenumuose sakomų kalbų, miesto gatvėmis riedančių tankų, SSSR herbo nukabinimo Atkuriamojo Seimo posėdžių salėje ir t.t., pernelyg nė nesusimąstant apie jų reikalingumą pagrindinei filmo minčiai. Daugybė dokumentikoje, ypač TV archyvuose, užfiksuotų įvykių jau yra matyti anksčiau, ypač metinių progomis televizijoje, tačiau trikdo čia ne pati faktologijos gausa, o tai, jog ji iš esmės nepadeda atskleisti filmo autorės santykio su anuometiniais veikėjais.

Filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ lyg ir nesiekta provokuoti egzistencinių apmąstymų apie tai, kiek paprastas žmogus (ar entuziastingų jaunuolių grupė) gali realiai pakoreguoti didžiųjų geopolitinių įvykių eigą arba kaip netikėti istorijos posūkiai pakeičia tų pačių žmonių, vis drąsiau ir atviriau prabylančių apie savo jausmus, gyvenimus.

Todėl iš tiesų svarbu, jog nuo pat pradžių atsiranda puikiai savo vaidmenį atlikęs pagrindinis pasakotojas Leonidas Donskis - savotiškas protagonistas, intelektualusis „tautos balsas“, nuo pirmųjų kadrų pareiškęs esantis tiesiog tobulu lietuviškojo Atgimimo kultūros stebėtoju. Prieš kamerą puikiai besijaučiantis filosofas ir eruditas čia tapo „revoliucijos gidu“, kuriam ir teko užduotis papasakoti apie anuometinį „politinį teatrą“ bei paaiškinti euforinę „įsimylėjėlės“ būklėje esančios tautos situaciją.

Vertinimai iš saugios laiko distancijos, kaip ir visa asmeninė atmintis, taip pat yra sąlyginiai. Todėl bent mane suintrigavo režisierės pasirinkimas paties Algirdo Kaušpėdo apie tuometinius įvykius šiandien neklausinėti. Filme matome tik autentiškus istorinius kadrus, pvz., visiems pažįstamą juodu makiažo sluoksniu užteptą „Anties“ herojaus veidą-kaukę, koncertų įrašus ir epizodus, liudijančius architekto ir muzikanto kopimą į politines tribūnas. Tiesa, išgirstame ir kelis taiklius atsakymus „iš anuomet“ (pvz., sovietinės televizijos tiesioginiame eteryje). Betgi tik pačioje filmo pabaigoje, kontrasto principu, sulėtintai parodomas „tobulai“ nufilmuotas, beveik sterilus „Anties“ lyderio šiandienis būsto interjeras. Išgirstame ir „gyvenimo būdo“ laidų vertas replikas apie tvenkiny tupinčias keramikines varles. Ši trumpa vizualinė metafora puikiai iliustruoja dar filmo pradžioje išsakytą Audronės Kaušpėdienės pastabą apie vartojimą – Atgimimo laikais vartoti tiesiog nebuvo ko, tačiau būtent ši aplinkybė įgalino gyventi savo autentiškus gyvenimus. Galima suprasti, jog revoliucijos taip pat ne visada suvalgo savo vaikus. O filmo pabaigoje blykstelėjusi mintis apie „revoliucionierių“ (galimą) tapimą „funkcionieriais“ tapo bene įdomiausiu akcentu (čia kalbu ne vien apie Kaušpėdą).

Filmas galiausiai palieka dvejopą įspūdį. Viena vertus, jį žiūrint netenka nuobodžiauti, nes prieš akis skleidžiasi gyvenimas nuo „netiesos sakymo“ (ką liudija sovietmečio diktorių balsai) iki roko maršų fone žurnalistams vis drąsiau išsakomų minčių. Nuo smagios alternatyvinės egzistencijos, absurdo teatrą primenančio „biurokratų“ maivymosi scenoje, sarkastiško juoko nuolatinio trūkumo sąlygomis užaugama iki tingios vartotojų visuomenės (filmo pabaigoje atsainiai metamas žvilgsnis į spalvotų vitrinų ir reklamų paviršius). Kita vertus, pagrindinės žinios kažkodėl pritrūksta. Turiu minty individualų požiūrį „už save kalbančios“ dokumentikos gausoje.

Minėtame užsienio auditorijai skirtame Maureen ir James Tusty filme teigiama, jog estai dainavo, kol „prisidainavo“ šalies nepriklausomybę (pakankamai unikalus atvejis šiuolaikinėje pasaulio istorijoje); Vildžiūno filme, kuriame iš principo atsisakoma chronologinio pasakojimo, parodoma kaip garsas (taip pat ir dainavimas) tam tikromis aplinkybėmis įgauna politinę prasmę. Žickytės filmas apie revoliucinį „Anties“ užtaisą taip pat teigia daugybę dalykų, nors prisiminimų albumo žanrą čia kartais pernelyg nustelbia tarsi iš istorijos pamokų atklydęs faktų perpasakojimas. Kaip teigia vėlyvojo socializmo roko tyrinėtojai, politinį turinį alternatyvioje muzikoje daugeliu atvejų lėmė, iš vienos pusės, tikėjimo ir laukimo nuojautos, o iš kitos pusės – įtarumas: valdžios atstovai net ir nekaltose lyrinėse dainose buvo linkę įžvelgti potencialius politinius pranešimus, o klausytojai, savo ruožtu, dainų tekstuose neretai „perskaitydavo“ kur kas rimtesnes užuominas, nei sugalvodavo patys muzikantai. Sunku pasakyti ar šiandieninis Žickytės filmas iš tiesų siekia žiūrovą įtikinti, jog lietuvių roko grupė sukėlė revoliuciją, ilgainiui sugriovusią Sovietų sąjungą. Betgi dėl filme glūdinčių užuominų ir prisiminimų įkaitintos atmosferos tokių minčių patiems roko maršų dalyviams ar „Anties“ gerbėjams, žinoma, gali kilti. Donskis čia nedaro pernelyg toli siekiančių apibendrinimų ir apdairiai pasirenka „stebuklo“ sąvoką. Tai, tiesa sakant, yra trumpas ir galbūt pats geriausias atsakas į  pernelyg daug tuo pat metu iškeltų klausimų.

Nuotraukose - filmo kadrai. 

Straipsnio autorė Skaidra Trilupaitytė yra menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, nuolatinė įvairių kultūros leidinių ("Kultūros barai", "7 meno dienos" ir kt.) bendradarbė.