Po premjerų. "Jauna Lietuva trumpai": aktuali žinutė iš Rytų šalia stereotipinio nestandarto?

Sostinėje sekmadienį baigėsi Europos kino forumas „Scanorama“. Iki lapkričio pabaigos forumas tęsiasi kituose šalies miestuose, o mes klausiame, kokia gi ta „Jauna Lietuva trumpai“. Taip festivalyje vadinasi kasmetinės konkursinės „Naujojo Baltijos kino“ programos lietuviškoji dalis, kurioje pristatomi jaunų režisierių filmai. Padėti suprasti jaunųjų kino idėjas paprašėme LMTA kinotyros III kurso studenčių. Aistė Račaitytė, Elena Jasiūnaitė ir Dovilė Juozapavičiūtė sutiko pasidalinti mintimis apie vieną ar kitą filmus.  Tad – pluoštas nuomonių apie lietuvišką „Scanoramos“ programą.

Aistė Račaitytė, jau pažįstama lfc.lt skaitytojams iš šiųmetinės „Vasaros Media studijos“ Juodkrantėje apžvalgos, - apie du labai skirtingus, bet jaunus filmus – dokumentinį „UB Lama“ ir vaidybinį „Paskutinė medaus mėnesio diena“.

„Scanoramos“ programa "Jauna Lietuva trumpai" šiemet skilo į dvi dalis. Į pirmąją susirinko kone pilna „Vingio“ didžioji salė, čia buvo pristatomi LMTA magistrantų A.Blaževičiaus ir R.Eltermano baigiamieji darbai ir, šiemet dėl prizo nesivaržantis, pernykštės konkurso laureatės, J.Samulionytės filmas „Laikinai“. Antroji programos dalis buvo kiek labiau netikėta – tai Vilniaus kino bendruomenei mažai žinomi, užsienio kino mokyklas pabaigę arba bestudijuojantys jauni menininkai, savo dalyvavimu programoje įrodę aiškias ambicijas tapti Lietuvos kino kultūros dalimi.

Viena iš jų - 28-erių metų Eglė Vertelytė, konkurse pristačiusi ketvirtąjį savo  filmą "UB Lama". Dokumentinio filmo istorija gimė visiškai atsitiktinai. „Iš neturėjimo ką veikti“, - prisipažįsta režisierė. 2009-2010m. ji gyveno Mongolijoje ir dirbo anglų kalbos mokytoja jaunųjų lamų mokykloje. Kartą į ją atėjo nenuorama berniukas, kuris, pasak autorės, atrodė nepanašus į dvasinio mokytojo pašaukimą turintį jaunuolį.

Žiūrėdama šį filmą prisiminiau geriausiu Europos dokumentiniu filmu 2004m. išrinktą mongolų juostą "Sakmė apie raudantį kupranugarį". Abu filmai leidžia prisiliesti prie Vakarų kultūrai dar mįslingo centrinės Azijos regiono,  išsaugojusio savitą žmonių gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Šį kartą, E.Vertelytės filme iš Mongolijos stepių persikeliama į sostinės Ulan Batoro pakraščius, kur skurdžioje jurtoje gyvena prieš metus vyro netekusi motina ir du jos sūnūs. "UB Lamos" pagrindinis herojus – dvylikametis Galaa. Paprastai į pasaulį žvelgiantis berniukas svajoja turėti pinigų, džipą, kelis televizorius ir… sako, kad labai norįs padėti žmonėms. Su viltimi palengvinti šeimos finansinę situaciją ir suteikti Galai išsilavinimą, jo mama stengiasi įtikinti budistų vienuolyno dvasininkus, kad Galaa turi tapti jaunuoju lama. Tačiau ar to nori ir siekia pats herojus?

Būsimam lamai reikia disciplinuotumo ir stropumo, tačiau filmas seka, kaip Galaa pardavinėja cigaretes Ulan Batoro turguje, repuoja vėjuotose laukymėse, mušasi su savo jaunėliu broliu ir, apsirengęs lamos rūbais, lenkiasi budizmo dvasininkams vienuolyne. Paradoksalus neatitikimas tarp vaiko elgesio, minčių ir siekiamo tikslo, be jokios provokacijos atsiskleidžia nuoširdžiose berniuko svarstymuose apie tai, ką jis veiktų, jeigu būtų lama. E.Vertelytė prisipažįsta negalinti atsakyti į klausimą "ar vienuolynas Galai buvo pragmatiškas planas, ar tik naivus vaikiškas noras". Režisierė filme neprovokuoja ir nevertina. Ji atidžiai stebi žaismingą Galos santykį su budizmo atributika ir dvasiniais ritualais, su meile klausosi jo pasakojimų apie merginas internete ir šiuolaikinių vienuolių veidmainystę. Autorė į filmą įneša nuotaikingos ironijos rodydama, kaip jis, apsirengęs mokytojo rūbais, laimina turgaus prekiautojus, o už paaukotus pinigus vėliau žaidžia biliardą. Žavinga berniuko energija ir nuoširdumas neleidžia skelbti neretai dokumentinius filmus sugadinančio verdikto.

Šiais metais lietuvių dokumentininkai padovanojo net tris ryškius filmus apie centrinės ir pietvakarių Azijos žmones. Poetiško M.Kvedaravičiaus "Barzakh" ir dramatiško, bet neprarandančio humoro jausmo, A. Stonio "Ramino" gretas po "Scanoramos" premjeros papildė ir debiutuojančios kino režisierės Eglės Vertelytės filmas "UB Lama" skelbiantis aktualią žinutę iš Rytų. Jame rodoma Mongolijos šiandiena užsimena apie dramatišką šalies kultūros kaitą pasaulinės globalizacijos akivaizdoje, tačiau išsprūdusios Galos mintys apie gyvenimą kaime tarsi ataidi iš klajokliškos mongolų prigimties ir įrodo esant gyvoms senosioms vertybėms.

Konkurso "Naujasis Baltijos kinas" žiuri turėjo būti nelengva vertinti ir paskelbti verdiktą, kuomet dėl geriausio filmo titulo varžėsi skirtingi žanrai. Ir po E. Vertelytės filmo sunku pereiti prie, rodos, vien akibrokštų siekiančio Roko Eltermano kino. Tačiau nuo šio didelio skirtumo turbūt ir reikia atsispirti: LMTA magistranto baigiamasis darbas "Paskutinė medaus mėnesio diena" yra visiškai kitoks; ir ne tik žanro prasme.

Savo baigiamuoju darbu Rokas Eltermanas garsiai deklaruoja, kad meilės nėra,  o yra tiktai žiaurumas. Taip skamba filmo prologe, pagrindinio herojaus, pankroko dainininko Egio (aktorius Vainius Sodeika) koncerte atliekama daina. Manifestinė frazė, kuria, pasirodo, tiki ne tik filmo herojus, bet ir pats režisierius, užkuria tikrą gaisrą manieringame pusvalandžio trukmės filme. Jaunavedžių pora keliauja namo po ne itin pavykusio medaus mėnesio ir sutinka minią vestuvininkų, paklaikusių, veikiausiai, dėl naujausios Egio dainos teksto, pasityčiojančio iš švenčiausio jausmo, dėl kurio visi ir susirinko.

Egis ir Rūta (aktorė Miglė Polikevičiūtė) negaili aštrių žodžių ir keiksmų vienas kitam, tačiau atsisukę į kamerą žiūrovams atskleidžia pikantiškas judviejų santykių detales - visa tą iš absurdiškų smulkmenų susidedantį chaosą, kurį R. Eltermanas vadina meile. Kurdamas tokį personažų dvilypumą jis pakartoja, kad santarvė santakoje galima tik tas kelias akimirkas, kai jaunavedžiai,  stovėdami bendro kelio pradžioje, žvelgia į jį ir vienas kitam prisiekia „iki kol mirtis mus išskirs“. Pusvalandžio trukmės filmas primena nesibaigiantį perdėtų garsų, neskoningų spalvų ir sintetinių emocijų kupiną vestuvinį konfeti. Tačiau tai ne pompastiška romantinė komedija, o didis R. Eltermano užmojis eiti tiek prieš visuomenės, tiek prieš paties kino klišes. Kyla klausimas tik kokiu tikslu? Argi tos klišės, kurias kritikuoja režisierius, jau nėra seniai sugriautos ir ar šiuolaikinėje visuomenėje dar efektyvus yra stereotipu tampantis nestandartas?

Tačiau į filma reikia pažvelgti ir kitu rakursu. Tokio, pripildyto įvairiausiais efektais, manieringais kameros judesiais, apokaliptiniu apšvietimu ir fantastikos elementais, kino Lietuvoje nėra taip gausu. Operatorius Eitvydas Doškus puikiai susidorojo su sudėtingais režisieriaus sumanymais, kadrai žavi nepriekaištinga kompozicija ir filme svarbų vaidmenį atliekančiu koloritu. Malonu stebėti ir Vainių Sodeika, rodos, puikiai įsijaučiantį į pankuojančio romantiko vaidmenį.

Nuotraukose - filmų "UB Lama" (1,2) ir "Paskutinė medaus mėnesio diena" kadrai.