Po premjerų. „Jauna Lietuva trumpai“: apie užsitęsusį laikinumą, kalėdaičius už dyką ir simpatišką senelį

Šiais metais „Scanorama“ išlaikė lietuviškų filmų premjerų tradiciją — du vakarus festivalio lankytojai buvo kviečiami susipažinti su jaunųjų Lietuvos kino režisierių darbais. Tarp pirmosios programos „Jauna Lietuva trumpai“ trumpametražių vaidybinių filmų premjerų - ir Jūratės Samulionytės, jau žinomos kaip fotofilmo „Nerutina“ (2007 m.) ir dokumentinio „Šanxai Banzai“ (2010 m.) autorės, režisuotas filmas „Laikinai“ (2011 m., 26 min.). Filmo centre - dviejų sesių, penkiolikmetės Saulės ir šešerių Liucijos - istorija. Jų tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį, paauglei Saulei tenka įžengti į suaugusiųjų pasaulį, išmokti pasirūpinti ir pačia savimi, ir mažąja sesute.

Nors filmo idėja nauja ir svarbi, akivaizdžiai susidurta ir su jos įgyvendinimo problemomis - galbūt čia labiausiai ir pritrūko režisierės „rankos“. Atrodo, jog vietoje ieškojimų nueita pačiais paprasčiausiais, lengviausiai suprantamais abstrakčiais keliais. Pasirinktos priemonės neišpildo nei turinio, nei pagrindinės minties, kuri, vystant siužetinę filmo liniją, taip ir liko sekli, neįgijo apčiuopiamos formos. Visas laukimas čia sukoncentruotas į žaismingą, bet mažai ką apie filmo herojes pasakantį pieštą kalendoriuką, o įpinta į siužetą meilės istorija pagelbėja nebent tuo, jog mažoji Liucija darželyje susiranda dar vieną draugę. Tėvų nebuvimas blogai tik tada, kai nepavyksta išvažiuoti į ekskursiją, didžiausia savarankiško gyvenimo problema - gendantys buities prietaisai, o vienintelis „išlendančio“ vaikiškumo įrodymas - tai maištas prieš rūpestingą tetulę pro langą „išskraidinant“ jos gamintus balandėlius.

Visgi gerai, kai jauni žmonės kino kalba be perdėto dramatizmo ir bandymų sugraudinti pasakoja savo kartos istoriją (atskiros pagyros čia nusipelno ir natūrali, neperspausta jaunųjų aktorių vaidyba), tad ne taip ir seniai į kino pasaulį įžengusiai kūrybinei grupei norisi palinkėti tik sėkmės. Sunku būtų nuneigti ir faktą, jog iškeliama problema šių dienų Lietuvoje yra aktuali. „Laikinai“ - filmas apie į užsienį emigravusių tėvų paliktą vaikų kartą. Jų tėvai išvyko tik laikinai, tik tol, kol uždirbs tiek, kad užtektų. Laikinumas, kaip žinia, gali užsitęsti, tad paliktiesiems belieka užaugti patiems. O kartais, nepaisant visko, taip norisi pabūti tiesiog vaikais.

Antrosios programos „Jauna Lietuva trumpai“ dalies tikslas, pasak „Scanoramos“ rengėjų, buvo pristatyti užsienyje arba bent ne Vilniuje studijuojančių pradedančiųjų režisierių darbus. Pati idėja, atrodytų, verta pagyrimo - kino režisūros studijas už Lietuvos ribų pasirinkusių žmonių kūrybiniai ieškojimai retai kada pasiekia gimtojo krašto auditoriją. Lankantis tokio pobūdžio peržiūrose visada norisi išvysti profesionalumo apraiškas formos ir turinio įgyvendinimo prasme, kūrinius, kurie formuotų bendrą jaunųjų Lietuvos režisierių kūrybos kontekstą. Deja, peržiūrėjus filmus, kurių dalis geriausiu atveju primena nestropiai atliktus namų darbus, pasidaro nebeaišku, nei kur ta jaunoji Lietuva eina, nei ką visu tuo ji nori pasakyti.

Lietuvos okupacijos metais antireliginė propaganda funkcionavo kaip viena sovietų režimo vykdytos ideologinės indoktrinacijos formų. Čia suklestėjo gobšių apsimetėlių kunigų ir aklai viskuo tikinčių religinių fanatikų klišės. Žiūrėdamas Rasos Aliukonytės trumpametražį vaidybinį filmą „Kalėdaitis“ (2011 m., 9 min.) beveik iki paskutinių filmo minučių jautiesi būtent taip — grįžęs atgal laiku bent penkiasdešimčia metų. Atlikdama išpažintį pagrindinė filmo herojė Aida persižegnoja kaire ranka. Visa matantis persiutęs, asketiško gyvenimo būdo – akivaizdu - nepropaguojantis kunigas ją aprėkia, o mergaitė pabėga iš bažnyčios. Kūčių vakarą trispalvę rankose tampančiai mamai pranešus, kad jie pamiršo kalėdaičius, Aida paprašoma dar kartą nueiti pas kunigą. Kamera priartina nieko nesakantį mergaitės veidą, fone tuo tarpu suskamba grėsminga vargonų muzika, suprask — nieko baisesnio iš vaiko paprašyti nebūtų buvę įmanoma. Kaip našlaitė, viduržiemyje išvaryta rinkti žibuoklių, Aida per pusnis ir krūmokšniais apaugusius takus patraukia bažnyčios link. Pakeliui dar, tiesa, yra sustabdoma ją pavėžinti besikėsinančio treninguoto vyruko (sunku suprasti, ar tai - vienos septynių mirtinų nuodėmių materializacija, ar tiesiog nūdienos violetinės revoliucijos refleksija), nuo kurio mergaitė sėkmingai pabėga. Bažnyčioje ji randa du kunigus - vieną gerą, ir kitą - tą patį, iš filmo pradžios - aiškiai blogą, rašantį laišką ministrui ir keikiantį nedėkingus parapijonis. Paprašiusi kalėdaičių Aida supranta neturinti pinigų, tačiau gerasis kunigas jai kalėdaičius vis tiek paduoda. Aida savo ruožtu abu kunigus pavaišina kūčiukais, o grįžusi namo prie Kūčių stalo žegnojasi jau dešine ranka. Filme mergaitės savęs, kaip tikinčiosios, ieškojimo drama pasibaigia net neprasidėjusi, scenos dvelkia pigia butaforija, o viską dar labiau apsunkina prasta vaidyba ir kiekvieną svarbesnį žingsnį lydinti patetika. Koks moralas? Filmo režisierė teigė norėjusi pateikti vieną iš daugelio atsakymų į klausimą, kodėl žmonės gali būti nereligingi. Galbūt tai ir pavyko, jei patikėsime, kad vidinis religinis virsmas priklauso nuo to, ar kunigas už dyką duos kalėdaičių.

Trumpametražio dokumentinio filmo „Mano senelis“ (2011 m., 5 min.) pavadinimas tiesiogiai atspindi jo turinį - režisierė Rūta Bučiūnaitė pristato savo senelį. Kamera neaiškiais rakursais fiksuoja šen bei ten krutantį senelį, vaizdą tai pritraukia, tai vėl atitolina, užfiksuoja senelio kojines ir pakaušį, matyt, stengiantis sukurti subjektyvaus žvilgsnio įspūdį. Tuo tarpu užkadrinis senelio balsas iliustruoja rodomus vaizdus ir pasakoja senelio gyvenimo istoriją. Rūtos senelis rytais mankštinasi, tada prisimena, kaip išvažiavo(?!) į Sibirą, po to - kaip po dešimties metų iš jo parvažiavo ir vedė. Senelis moka naudotis kompiuteriu, klausosi „Pūko“, geria vitaminus ir kartais iš garažo išridena savo raudoną didžiąsias socializmo statybas menantį „žiguliuką“. Pats istorijos vingiuose klaidžiojantis senelis išties simpatiškas, ir noras įamžinti asmenybę yra gerai bei įdomu. Tačiau autorės įsitikinimas, kad biografinės dokumentikos žanras kiekvienam yra lengvai „įkandamas“, nėra sąžiningas žiūrovo atžvilgiu. Filmo herojaus asmenybės mes pamatome lygiai tiek, kiek jos „ištraukti“ sugebėtų ir atsitiktinai į svečius užsukęs publicistinės laidos reporteris, o pats filmas geriausiu atveju primena mėgėjišką reportažą, skirtą pademonstruoti giminei, susirinkusiai į garbingą senelio jubiliejų. Sunku suprasti, kaip ir kokiu tikslu toks vaizdelis iš vis pateko į kino teatro ekraną. Kai filmuoti gali kiekvienas, metas pagalvoti ir apie tai, kad vien tik turėti pasakojimo herojų ir filmavimo kamerą rankoje jau nebeužtenka.

Nuotraukose - filmų "Laikinai", "Kalėdaitis", "Mano senelis" kadrai.

Straipsnio autorė Elena Jasiūnaitė yra VU Istorijos fakulteto IV kurso ir LMTA kinotyros III kurso studentė.