Laikas eina per kiną. Saulius Macaitis apie režisieriaus Almanto Grikevičiaus dokumentiką: Lietuviško kino meistrai. Kelyje

Sausio 4 d. 19 val. „Skalvijoje“ įvyks iškilaus Lietuvos režisieriaus Almanto Grikevičiaus (1935 -2011) atminimo vakaras. Vakare bus parodyti du jo ankstyvieji dokumentiniai filmai – „Trys taktai“  (op. Arvidas Baronas, 1966), „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (op. Arvidas Baronas, 1973) ir Juozo Matonio užfiksuotas režisieriaus portretas „Režisierius Almantas Grikevičius“ (iš ciklo „Menininkų portretai“, 2003).

Vakarą ves kino ir teatro kritikė Rūta Oginskaitė, atsiminimais dalinsis aktoriai Juozas Budraitis, Saulius Balandis, operatorius Arvidas Baronas. Įėjimas į vakarą nemokamas.

O lfc.lt skaitytojams siūlo retro publikaciją – režisieriaus bičiulio, garsaus kino kritiko Sauliaus Macaičio (1940 – 2007) rusiškam Lietuvoje leistam laikraščiui „Sovetskaja Litva“ 1967-aisiais rašytą straipsnį „Kelyje“, kuriame jis apžvelgia pirmuosius dokumentinius bendraamžio Almanto Grikevičiaus filmus.

Lietuviško kino meistrai

Kelyje

Prieš keletą metų, kai po neabejotinų Viktoro Starošo sėkmių lietuviškame dokumentiniame kine  prasidėjo šioks toks sąstingis, į studiją (Lietuvos kino studiją, tuomet vienintelę filmų gamintoją šalyje – red.past.) atėjo grupė jaunų režisierių – Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto auklėtiniai. Tarp jų buvo A. Dausa, sėkmingai savo kūryboje derinantis publicisto ir mąslaus menotyrininko bruožus („Čiurlionis“, „Ekspromtas apie gatvę ir galeriją“, „Ten, už durų“), A. Tumas, poetinio filmo apie tėviškės gamtą „Skriskite, baltos gulbės“ autorius, A. Kriščiūnas, nufilmavęs apybraižą „Kapitonai reikalingi žmonėms“. Šios plejados atstovas buvo ir iškilaus tarybinio dokumentininko I. Kopalino mokinys – Almantas Grikevičius.

Jau pradedančio režisieriaus debiutas buvo įsidėmėtinas. „Saulės paskos“ – taip poetiškai pavadino Almantas savo filmą, kurį skyrė puikiam lietuviško vitražo menui. Diskusijoje apie tai, koks turi būti menotyrinis filmas, „Saulės pasakos“ suvaidino nemenką vaidmenį. Kalbėdamas apie meno kūrinį, autorius atsisako įprastos informacinės, šiuo atveju netinkančios greitakalbės, – deja – taip ilgai karaliavusios mūsų kinematografe. E. Mieželaičio eilėraščiai, lydintys kai kuriuos kadrus, padeda autoriui ręsti poetinius ir filosofinius apibendrinimus. Filme labai meistriškai sudėti akcentai – tai vienbalsiai pažymėjo ir kritika, ir žiūrovai. O „Saulės pasakų“ žiūrovų ratas buvo gana įspūdingas, pradedant nuo gimtosios respublikos ir baigiant reiklia tarptautinių festivalių Maskvoje ir Krokuvoje auditorija.

Meno tema nėra atsitiktinė Grikevičiaus kūryboje. Žmogus, kuriam svetimas klaninis kinematografo rėmų uždarumas, atsimename, galėjo be ypatingos sąžinės graužaties pabėgti iš paskaitos institute, kad dešimtą kartą sau atvertų nevystančią klasikinės Chaplino ar Carne juostos poeziją. Galėjo valandomis stoviniuoti šalia sostinės meno muziejų brangenybių ar, atradęs apleistą cerkvelę Maskvos priemiestyje, temperamentingai įtikinėti draugus to statinio formų muzikalumu, jį apšviečiančio saulėlydžio grožiu. Visi, kuriems teko bendrauti su Grikevičiumi, žino šį jo požiūrio betarpiškumą, derantį su savarankiškais svarstymais, kurių pavydėtų profesionalus menotyrininkas.

Šios jauno menininko savybės ypač išryškėjo trečiame jo filme „Trys taktai“. Antrasis, skirtas vaikų auklėjimui ir pavadintas „Tavo rankose“, buvo šiek tiek atsitiktinis Grikevičiaus kūrybiniame kelyje. Dėl pažeidžiamos dramaturgijos aštri autoriaus sumanyta diskusija filme liko neįgyvendinta. Bet Grikevičiui ir šis filmas nenuėjo veltui. Jį filmuodamas, jis mokėsi gyvo, nesurežisuoto reportažo, pirmą kartą pritaikė šiuolaikinį kinematografinio stebėjimo metodą, vėliau tapusį filmo „Trys taktai“ pagrindu.

Šio neilgo filmo dėmesio centre – dirigentas J. Aleksa, repetuojantis J. Juzeliūno simfoniją „Žmogaus lyra“. Kinematografininkai, su savo sudėtinga filmavimo technika atėję į repeticijų salę, šįkart lieka nuošalėje, demonstruoja tiesiog retai pasitaikantį kuklumą, mąslumą... Įsibrovę į kūrybos užkulisius, jie fiksuoja muzikinio kūrinio gimimo procesą, siekia įspėti šio nuostabaus proceso mechaniką, tikrąją trijų taktų, kuriuos repetuoja orkestras, kainą. Kartu su emocinėmis „Saulės pasakomis“ šis filmas atrodo analitinio pobūdžio kūriniu. Galima ginčytis dėl paties principo, bet negalima nepamatyti režisūrinės disciplinos (kurios taip kartais trūksta jauniems režisieriams), barokinių grožybių, kurių buvo „Saulės pasakose“, atsisakymo vardan griežto savęs apribojimo.

„Trys taktai“ – tai brandos liudijimas. Beje, kalbant apie Grikevičių, žodis „branda“ jokiu būdu negali reikšti nusiraminimo. Apie tai byloja ir vėliausias Almanto kūrinys – plačiaekranė juosta, skirta jo mylimam Vilniui, atverianti mūsų sostinę nelauktu, savotišku aspektu, niekuo neprimenančiu įprastų turistinės propagandos filmų (S. Macaitis rašo apie filmą „Laikas eina per miestą“- red past.).

Almantas turi daugybę naujų sumanymų. Čia ir filmas apie keturis komunistus, ir daugybė kitų. Žmogus, atiduodantis mėgstamam darbui visą save, jis visąlaik ieškojimuose.

Sovetskaja Litva, 1967-01-27

Dar apie "Tris taktus" - lfc.lt archyvuose:

https://www.lfc.lt/lt/Page=MacaitisArchive&about=ApieLietuviskusFilmus&ID=8797

Iš rusų k. vertė Rasa Paukštytė.

Už pagalbą rengiant publikaciją dėkojame Angelei Gurklytei.

Nuotraukoje - Almantas Grikevičius, 70-ieji.