Kitu kampu. Apie literatūros ir kino žemynus - karavano belaukiant

Labai komplikuota tema svarstyti literatūros ir kino sąsajas, ypač kai kalbama apie literatūrinio kūrinio ekranizaciją. Savo nuomonę (ir dažnai kardinaliai skirtingą) po filmų - ekranizacijų premjerų pareiškia kino kritikai, kino žiūrovai, literatūros kritikai ir skaitytojai.  Literatūra (dramaturgija bei proza) ir kinas – meno sritys -  atrodytų, stovi greta, nes abiejų siekiamybė yra kalbėti įtaigiais meniniais vaizdais, abiejų pamatas yra kokybiškas dramaturginis audinys ir įtaigus pasakojimas. Šie žemynai, it kokie koncentriniai apskritimai turi persidengiančius plotus. Iš literatūros kūrinio kuriamas scenarijus, pagal scenarijų – filmas. Skaitytojas, įsimylėjęs autorių ar jo kūrinį ir savo vaizduotėje pagal jį susikūręs virtualų „filmą“, dažniausiai nusivils tuo, ką jam pasiūlys „kinošnikai“ kino teatre ant baltos ekrano paklodės. Dažniausia tokio skaitytojo reakcija būna tokia: „Š... Tai ne „Lolita“, ne „Daktaras Faustas“, Ne „Mobis Dikas“, ne „Karas ir taika“, ne „Meistras ir Margarita“, ne „Idiotas“, ne „Broliai Karamazovai“, ne „Haris Poteris“ ir t.t.“ Toks skaitytojas - žiūrovas ieško tik savo vaizduotėje susikurtos ir kino vaizdinių  tapatybės, nekeldamas sau klausimo apie skirtingą žanrų ir raiškos specifiką bei skirtingas jų galimybes.  Jam nesvarbu, kad literatūros kūrinio neįmanoma tapačiai „išversti“ į užsienio, o ką jau kalbėti - į kitos meno srities kalbą. Nuostoliai yra neišvengiami. Kino kritikė Živilė Pipinytė vienoje diskusijų apie dabartinį Lietuvos kiną  stoja literatūros pusėn. Ji sako: „ Manau, čia yra  problema – iš mūsų tikrovės vis labiau traukiasi literatūra, kuri ugdo. Dabar judantys vaizdai užima tą vietą, kurią anksčiau užėmė literatūra. Literatūra skatina savarankišką santykį su tikrove, kinas savo ruožtu pateikia kažkieno santykį su tikrove. Bėda ta, kad mūsų režisieriai nemoka stebėti tikrovės kaip dramos. Kai rašytojas aprašinėja tikrovę, skaitytojas pats įžvelgia jos dramaturgiją. Bet dabar ateina karta, užaugusi vaizdų pasaulyje.“ Čia kino kritikė tikriausiai kalba apie rimtą, gerą literatūrą, kuri dažnai nepasiduoda režisieriaus perkūrimui ir utilitariai panaudai.

Beje, kaip taisyklė, tokių įkyrių klausimų nekyla, kai režisierius filmui teksto pagrindu pasirenka ne klasiką, ne bestselerį, o nežinomą kokio nors nepripažinto rašytojėlio visų užmirštą novelę, kuri niekados nefigūravo  geriausiųjų ar skaitomiausiųjų penketukų ar dešimtukų sąrašuose, nominuotų knygų mugėse. Tuomet režisierius yra kur kas laisvesnis savaip interpretuoti ir perminkyti literatūrinį molį pagal savo įsivaizdavimą ir kino žanro įnorius . Kai žiūrovas kūrinio neskaitęs ir neturi išankstinių nuostatų, jis tokį produktą dažniau vertins nebe literatūros ir kino santykio šviesoje, o filmą, kaip autonomišką meno kūrinį.  Pamenu mįslingą mano estetikos dėstytojo K. Stoškaus sentenciją apie meno kūrinio vertę:  „Meno kūrinys yra tuo vertingesnis, kuo daugiau jame yra meniškumo bruožų“, - kalbėdavo docentas. Pasikliaujant šiuo kalambūru galima būtų taip ir sverti. Jei klasikinis literatūros kūrinys turėjo tų bruožų daugiau negu jo inscenizacija, tai naujasis, antrinis produktas  galėtų būti kvalifikuotinas kaip kūrybinė nesėkmė. Kai visi moka skaityti, kokia prasmė švaistyti milijonus mokesčių mokėtojų  pinigų, jei pagal jau sukurtą tekstą nesukuriamas geresnės kokybės ir sugestyvesnis „Dievų miškas“? Dabar laukiame naujo Algimanto Puipos kino filmo, sukurto pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“.   Nematęs ekranizacijos, o tik reklaminius klipus ir aktorių interviu, neturiu moralinės teisės postringauti apie būsimą meno produktą, tačiau galiu aptarinėti savo nuogąstavimus, kurių galvoje kirba gyva gausybė.

Kodėl vėl Jurga Ivanauskaitė? Suprasčiau, jei ankstesnė ekranizacija - „Nuodėmės užkalbėjimas“ rašytojos romanų motyvais - būtų pelniusi didesnio kino kritikų pagyrimo ir didesnių blizgučių nei pelnė. Reklaminiame Interneto lauke randu tokį tekstuką: “ 2007 metais A. PUIPA pristatė kino dramą „Nuodėmės užkalbėjimas“, sukurtą pagal J. IVANAUSKAITĖS romanus „Ragana ir lietus“ bei „Placebas”. Filmas įvertintas ir Lietuvoje (vien kino teatruose jį pamatė beveik 60 tūkst. žiūrovų), ir užsienyje – atvirame NVS bei Baltijos šalių filmų festivalyje „Kinošokas“ (Rusija) pelnė festivalio „Grand Prix“ („Zolotaja loza“ – „Auksinė vynuogių kekė“) bei prizą geriausiam prodiuseriui, Šiaurės šalių filmų festivalyje Ruane (Prancūzija, 2008) aktorės Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko gavo prizą už geriausiai atliktą moters vaidmenį, o filmo režisierius – prizą „Antrasis kvėpavimas“. 2011 metais, Lietuvai minint J. IVANAUSKAITĖS 50-ąsias gimimo metines, režisierius baigia kurti dramą „Miegančių drugelių tvirtovė“, pastatytą pagal to paties pavadinimo J. IVANAUSKAITĖS romaną, kurį 2005 metais skaitytojai išrinko geriausia metų knyga. Filmas išsaugo rašytojai būdingą žaismingą, kiek ironišką, kartais vulgariai sarkastišką stilių.“

Reklaminis tekstukas klausimų tik padaugina. Įdomus pirmasis motyvas , kad filmą pamatė beveik 60 tūkstančių žmonių. Argumentas  tikrai nenusako kūrinio vertės, nes šiuo kriterijum vadovaudamiesi turėtume pripažinti, kad koks nors „Tadas Blinda“ yra geresnis, nes sumušė visus lietuviško kino žiūrimumo rekordus . Apie kūrinio vertę tai nesako visiškai nieko, kaip ir apie literatūros vertę nieko nesako knygų tiražai ar jų skaitomumas. Pavyzdžių apstu. Andai tūkstantiniais tiražais pasirodė kultinio popso dainininko Stano ar rūbų dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus  rašytinė kūryba. Ta lektūra knygynų lentynose neužsibuvo, kai tuo pat metu ant tų pačių lentynų  metų metais apdulkėjusios guli Jono Strielkūno, Sigito Gedos, Henriko Čigriejaus, Donaldo Kajoko ir kitų poezijos grandų rinkiniai, išleisti kur kas mažesniais tiražais.  Štai ką reiškia piaras ir gerai sustyguotas biznio planas, kai niekalas prastumiamas už gryną pinigą. Menkai išprususi visuomenė neturi atsparumo ir įgūdžių atpažinti vartojimui peršamus simuliakrus. Kartais epizodiškai į šiuos kultūros patamsius užklysta koks nors dar nenupirktas kino ar literatūros kritikas su „lektarna“ ir naivuolis pasako: „Tai ne menas, tai – grafomanija“. O tada ir prasideda akmenų mėtymas. Komerciniai leidyklų ir kino fabrikai pasišiaušia kaip sarginiai šunys, esą kritikai yra suinteresuotų klanų ruporai, turintys kažkokių merkantiliškų interesų ar nevisavertybės kompleksų – neįvykę rašytojai ir režisieriai. Popsas kritikų nekenčia, nes jiems atrodo, kad kritikas piktybiškai kasasi po jų švaraus verslo pamatais. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Po 2006 – ųjų metų Vilniaus knygų mugės buvo beįsiplieskianti diskusija apie tuos du nelemtus Metų knygos konkursus ir kelis lygiagrečius knygų sąrašus, kai iš vieno rinkosi skaitytojai, o iš kito literatūros kritikai. Į Literatūros instituto sudarytą knygų - pretendenčių dvyliktuką  Jurgos Ivanauskaitės  „Miegančių drugelių tvirtovė“ nepateko,  o  skaitytojai kitoje nominacijoje jai skyrė „Metų knygos“ laurus. „Metų“ žurnale šį keistą nuomonių nesutapimą aptarinėjo literatūros kritikai. Jūratė Sprindytė  tiksliai diagnozavo nedermės esmę. Ji sakė taip: „Knygų mugės renginiuose leidyklos „Tyto alba“ direktorė L. Varanavičienė stebėjosi, kad J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ nepateko į kasmet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. O juk būtų visiškai keista, kad sutaptų skaitytojų (populiariausios knygos) ir specialistų nuomonė. Jokios šalies literatūroje tai neįsivaizduojama. Instituto literatūrologai vertina kūrinius, o ne skaitomiausias knygas. Be to, nėra ko priešinti penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų sarašų. Reikia tik džiaugtis, kad jie yra keli. Tai irgi rodo literatūros pilnatvę. Šie paraliteratūriniai žaidimai pagyvina literatūros lauko rutiną, o vidinei literatūros raidai pagrindinis koziris tebelieka meninė kokybė.

Vertinimo atskaitos taškai priklauso nuo to, ar lekiam su laiku – naująja konjunktūra, ar priešinamės jai, ar ieškom kompromiso. Visa tai nulemia skirtingas pozicijas. Jei manome, kad literatūra turi savitą pasaulį, kurį organizuoja tam tikri specifiniai (ir gerai permanyti) dėsniai: žanras, fabula, kompozicija, ritmas, poetikos ir stiliaus subtilybės, generuojančios giliąsias struktūras, potekstę – tada renkamės viena. O jei kalbame apie paprastą neorganizuotą mėgėjišką pasakojimą – kita. Gaila, kad dabar viskas yra suplakama, suveliama, nebežiūrima, k a i p valdomas žodis, ar rašančiam paklūsta kūrinio sąrangos elementai. Vienokią ar kitokią daugmaž rišliai papasakotą istoriją vadiname literatūra, ir tiek. Kalba traktuojama kaip pranešimo perdavimo priemonė, bent jau prozos diskurse nebekeliamas klausimas, kaip kalba dalyvauja kūrinio prasmėje. Atsiranda vis daugiau mokančių suregzti istorijas ir manančių, kad tai jau literatūra. Kokia pasakojimo tendencija dominuoja? Kasdienybės sureikšminimas, impulsyvus reagavimas, elementarūs pamąstymai, gražių detalių inkliuzai ir būtinai šmaikštus, žaismingas, daugiau ar mažiau ironiškas stilius. Vis didesnį vaidmenį vaidina institucinės literatūros gyvavimo sąlygos (leidimo aplinkybės, sklaidos būdai, komunikacija su adresatu). Įsitvirtinti konfliktiškoje erdvėje padeda sumanus įvaizdžio kūrimas. Globojamas žinomos leidyklos, gali eiti obuoliauti… su kuo nori. Kritikams stinga visumos vaizdo, objektyvumo (kiaušinis kalbasi su kiaušiniu, o vištos eliminuojamos).“

Apie šį romaną ir jo paraliteratūrines atsiradimo aplinkybes panašiai rašė savo recenzijoje ir dar viena „šakalė“ Renata Šerelytė: „Bene prieš penkerius metus vienos leidyklos vadovė pareiškė, kad laukia nesulaukia prostitučių memuarų. Kolegos rašytojai liko be amo – kaip čia dabar, negi teks eit į gatvę ir šitaip pateisinti leidėjos viltis?.. Juk prostitutės, sutikime, įspūdingų memuarų nesukurps – jos, šiaip ar taip, raštingumu pasigirti negali!.. (Jeigu yra išimčių, tai jos tik patvirtina taisyklę.) Taigi nenuostabu, kad šito juodo darbo (ne gatvėje, o prie rašomojo stalo!) teko imtis rašytojai profesionalei. Ir ką?.. Romanas pateisino leidėjos ir skaitytojų lūkesčius. Buvo pavadintas ne tik skandalingai aktualiu (sutapo su žiniasklaidos išviešintu sekso skandalu), bet ir egzistencialistiniu. Ir tik nedaugelis kritikų (kaip šios recenzijos autorė) knaisiosis po tekstą ir bambėdami ieškos ko nepametę. Autentikos, sakinio grožio, poetinės ekspresijos... Juk informacinei visuomenei aktualiausia nebe meninė raiška ir stiliaus unikalumas, o pačios aktualijos. Taigi tegu kritikai sau bamba po nosimi – kas juos girdės, kai karavanas, triukšmingai dzinguliuodamas, eina per dykumas globalizuotos literatūrinės oazės link.“

Ar vertėjo spausti paskutinius vaško lašus iš nepasisekusio rašytojos kūrinio? Kodėl patys įvairiausi karavanai vis praleidžia galimybę sustoti, aprimti ir patylėti pačios Jurgos šviesaus atminimo vardan?

Nuotraukoje - rašytoja Jurga Ivanauskaitė, režisierius Algimantas Puipa, aktoriai Rasa Samuolytė ir Aleksas Kazanavičius "Nuodėmės užkalbėjimo" filmavimo aikštelėje. Uljanos Kim studijos archyvų nuotr.