Prieš premjerą. “Miegančių drugelių tvirtovės” ekrane autorius Algimantas Puipa - apie “pasidaryk pats” literatūrą, rašytojus, (ne)autorinius kentaurus, ir kad su Jurga ramiau …

Lietuvoje, žinia, ypač gaji tradicija - kino režisieriai patys sau kuria scenarijus. Algimantas Puipa irgi sau rašo, bet neretai kviečiasi ir profesionalus rašytojus – ir užstalėje kartu padirbėti, ir į filmavimo aištelę. Beveik visi šio režisieriaus filmai sukurti pagal lietuvių rašytojų kūrinius. Iš kur ši meilė lietuvių literatūrai?  Gal režisierius tikisi, versdamas į ekrano kalbą lietuvių autorių apsakymus ar romanus, suteikti jiems universalesnį skambėjimą? Ko jis, dažnas bibliotekų lankytojas, ieško nacionalinėje literatūroje? Kodėl tiek dešimtmečių yra jai ištikimas? Apie komplikuotus kino ir literatūros, rašytojo ir režisieriaus santykius paprašėme Algimanto Puipos pasvarstyti artėjančios premjeros pagal Jurgos Ivanauskaitės “Miegančių drugelių tvirtovės” romano motyvus kontekste.

Be draugo...

Visa tai iš neturėjimo šalia draugo, iš neturėjimo šalia dramaturgo. Neturėjimo taip, kaip turi  Aleksandras Sokurovas Jurijų Arabovą, Vadimas Abdrašitovas – Aleksandrą Mindadzę... Jie nuo pat jaunystės kine - kartu su savo draugu dramaturgu. Abdrašitovas, mano geras pažįstamas, sakydavo, va, Mindadzė ruošiasi, ir aš turiu jau ruoštis. Ir prasideda tas puikusis procesas – dramaturgijos kūrimas kartu... Žinoma, aš negaliu (neturėčiau) labai skųstis, mane ilgus metus globojo Vytautas Žalakevičius, duodavo savo scenarijus, šalia manęs buvo Rimantas Šavelis  - rašė man...

Nepastebimai ta liga, meilė-nemeilė literatūrai, matyt, atėjo su Žalakevičiumi. Per Petro Cvirkos „Velnio sėklos“ fragmentus, iš kurių gimė autorinis Žalakevičiaus scenarijus, iš pirmųjų darbų, O Henry‘ apsakymų - darbo, kurį įsakymo keliu privalėjau padaryti, atėjęs dirbti į studiją („Nebūsiu gangsteriu, brangioji“ – red.past.). Atėjo kaip amato dalis.

Iš Žalakevičiaus išmokti negalima, jis yra genijus, aš jo mokiniu būti negaliu  - nelaikau savęs juo ir jis manęs mokiniu nelaikė. Nes yra daug dalykų, kurių negalima iš jo išmokti – tai ir darbas su aktoriumi, ir dramaturgijos pagrindai kartu su laisvės pojūčiu, galėjimu save formuoti. Bet kai kuriuos dalykus iš jo perėmiau. Darbą su literatūra. Jo „Jausmų“ (rež. A. Dausa ir A. Grikevičius) scenarijuje iš latviško romano likęs berods vienas epizodas – persikėlimas valtimi su karve per marias...

Kentauras, ne autorinis kinas

Nesakau, kad visi rašytojai taip sakė, bet gerai atsimenu keletą kartų pakartotas Rimanto Šavelio frazes. Jis sakė: aš visą laiką šalia, darau, perdarinėju pagal tave savo kūrinius, bet gal tu galėtum labiau pasitikėti mano literatūra? Kodėl tu manim, tuo, ką esu parašęs, taip nepasitiki?

Aš tuos priekaištus įsidėmėjau. Priimu daug dalykų, esančių literatūroje, ir štai ateina kita diena, kita, paradoksali idėja, pradeda gimti kažkoks nebesuprantamas kentauras... Su kuriuo aš, beje, negaliu pretenduoti į autorinį kinematografą. Žinai, aš tik dabar supratau, kad autorinis kinematografas yra tas, iš kurio visi ima. Ne tas, kuris pasirašo – aš autorius. Ne. Tas, iš kurio visi kiti vagia. Štai Šarūnas Bartas yra autorinis kinas. Kiti tik perėjo su Bartu į kitą gatvės pusę. Labai įdomu, smagu buvo. Ilgi kadrai, naratyvo nebuvimas... Gali sakyti, kad visa tai atėjo iš Jono Meko, ar ne? Bet šalia buvo Bartas. Tas visos kartos nuėjimas paskui vieną daro labai didelį įspūdį.

Pasidaryk pats

Su literatūra mažai kas dirba. Kai neturiu dramaturgo, su kuriuo galėčiau gyventi sapnuose ir svajonėse, tada pradedu ieškoti literatūrinių veikėjų. Vienu metu mane labai sužavėjo Jolitos Skablauskaitės kūryba. Todėl, kad jos geri, fantasmagoriški kūriniai niekada neturėdavo pabaigos. ...Pasidaryk pats. Kaip toj parduotuvėj, nusiperki grąžtą, lentelių, dar ko nors, ir pasidaryk pats. Aš ir pasidariau sau 1995 metais smagų trijų novelių filmą apie savižudžius „Žaibo nušviesti“ (pagal Jolitos Skablauskaitės, Petro ir Povilo Dirgėlų apsakymus – red.past.).

Beje, kai dar seniau skaičiau apie Skablauskaitę, radau jauno kritiko citatą apie dvi jaunas rašytojas. Jurga Ivanauskaitė, pagal kritiką, tai rašytoja, kuri lipa į kalnus su lengva kuprine ir kedais, o Skablauskaitė apsiauna alpinisto batus, pasiima kirtiklį, žodžiu, sunkiai kopia į savo Narajamą. Nu, ne, pagalvojau, su ta, pirma, tai jokių reikalų nenoriu turėti, man reikia antros.

Ir mano pirmas šiuolaikinės tematikos filmas buvo „Žuvies diena“. Jis ir pačią Skablauskaitę intrigavo. Rašytoja pamatė, kad jos kūriniai tampa kažkuo kitu, nebe tuo, kuo buvo. Bet lyg ir viskas jos. Ji labai stebėjosi. Bet atmetimo reakcijos nebuvo. Ir pas Juozą Aputį jos nepastebėjau.

Mojavo ranka Aputis 

Labai seniai, dar Maskvoje institute norėjau padaryti filmą pagal Apučio autobiografinį apsakymą „Prieš lapų kritimą“. Vaikiukui įspyrė kumeliukas, tėvas veža jį į vokiečių garnizoną, o vokiečiai perduoda rusų chirurgui. Šitas sumanymas Maskvoje buvo atmestas iš karto.

Kai kreipiausi į Juozą Aputį dėl scenarijaus filmui, kuris - „Ir ten krantai smėlėti“, jis atsisakė rašyti. Pasakė, kad jis parašė noveles,  o aš, režisierius, noriu, kad jis herojus sukeistų vietom, kažką perrašytų. Aputis pasakė neįsivaizduojąs, kaip tai padaryti.. Na, aš sakau, tu neįsivaizduoji, tai aš padarysiu. Kai parodžiau scenarijų, tai jis po to dar ilgai su manimi sveikinosi ir man ranka mojavo kur pamatęs... Jam nebuvo svetima, buvo įdomu. Ir filmo recenzijose – dar iš tų laikų, kaip apie mane buvo palankios recenzijos – nė karto nebuvo užsiminta apie literatūrinį pagrindą, filmas buvo nagrinėjamas mano kūrybos kontekste. Kritikų gražios buvo įžvalgos. Saulius Macaitis rašė, kad tai, ką matai filme, yra nepapasakojama, o pajuntama vidumi.

Bet dažniausiai rašytojui romano perkėlimas į ekraną yra klinikinė mirtis, o režisieriui kančia - ką su tuo romanu daryti? Yra trys variantai: pažodinis perkėlimas į ekraną, tik siužeto panaudojimas ir  - kai su pačiu autoriumi ieškome naujų kokybių.

Idėjos ir etika

Apie etiką aš visą laiką galvoju. Bet, matyt, kinematografas yra ta sritis, kuri tiesiog naudojasi pačiais įvairiausiais dalykais. Kompozitoriui užsakoma muzika, iš rašytojo nusiperkamos idėjos. Jam sumoka, ir jis laimingai gyvena. Aš prisimenu, kai Leonardui Gutauskui sumokėjo honorarą už „Vilko dantų karolius“, tai jis pabaigė antrą aukštą, dirbtuvę ir pradėjo paišyti savo sakralinius paveikslus dar intensyviau nei tai darė iki tol. Nusipirkau idėjas. Jeigu aš vogčiau, nemokėčiau, tai kas kita. Ar galima idėją liesti – čia jau kitas klausimas. Kai kurių kūrinių negalima, jie nepasiduoda kinematografui. Na, kaip „Dievų miškas“ – kai jį dariau, to nesupratau, tik jau žymiai vėliau. Nekalbam dabar apie „Dievų mišką“...

Atsimenu, rašytojas Andrejus Bitovas viename festivalyje bandė aptarti savo kūrinio ekranizaciją. Jis aiškino – ir aš jį suprantu -, kad režisierius nesuprato kūrinio esmės, nesuprato, apie ką parašyta. Jeigu kūrinys suprimityvintas, tai yra teisingi kaltinimai. Bet jeigu režisierius kažką atranda daugiau... Labai kaltino Andrejų Tarkovskį už „Soliarį“  Stanislavas Lemas,  norėjo net duot į nosį. Bet Tarkovskis ir jo „Soliaris“ yra nemažiau žinomi nei Lemas ir „Soliaris“. Tai skirtingi dalykai.

Vaižgantas Kaukazo kalnuose?

Ar aš noriu iškelt tą literatūrą į kažkokį lygį, sureikšminti, nežinau. Visada sau pasakau tokią frazę – ar būtų šiandien Europoje Eimuntas Nekrošius tuo, kuo jis yra, jei statytų tik lietuvių dramaturgų pjeses?

Su „Amžinąja šviesa“ buvau San Remo autorinio kino festivalyje – prisimenu ten dalyvavusių žmonių audringą reakciją į filmą. Galvojau, ar italų literatai taip pat teigiamai reaguotų į knygą, jei ji būtų išversta? Kartais tokie pasvarstymai ateina į galvą – ar visada kinas yra periferinė sritis, palyginus su literatūra?

Žinomas dalykas, apie tai kalba ir kritikai, kad lietuvių literatūra yra nekinematografiška, joje pilna kažkokių simbolių, nėra veiksmo, pasąmonės srautai, visko daug, tik nėra to, kas kinui naudinga.

Bet visokių žaidimų būna gyvenime. Prisimenu, kaip Žalakevičius man pasiūlė scenarijų pagal „Nebylį“, kai suprato, kad jau pats nebestatys. Sakiau jam, kad tiek jau esu padaręs tų lietuviškų kaimo filmų su languotom  moterų skarelėm ir vyrais, važinėjančiais bričkom, kad  jau nebežinau, ką dar galėčiau padaryti, nepriklausomai nuo siužeto įdomumo. Nebent jeigu perkelčiau veiksmą į Norvegijos pievas arba į Kaukazo kalnus,  Vaižganto herojus virstų osetinu... Tai jau būtų kita istorija? Betgi vis tiek Vaižgantas, paskenduolių visur yra, tai universalus siužetas!

Suskaitytos knygos

Nesu specialistas to, kas vadinama europiniu romanu, bet prie Jurgos Ivanauskaitės kūrinių šį apibūdinimą deda. Jos kūryba verčiama į kitas kalbas – vokiečių , serbų, latvių. Ar jie skaito? Turbūt, taip, visgi keturi leidimai Vokietijoje - jau šis tas. Ji turi skaitytojų ratą.

Ji naudoja egzotiškus dalykus – rytietišką tematiką, kunigo ir jaunos moters aistrą. Tokie siužetai tikrai yra skaitomi. Nueik į biblioteką, – knygos net visokiausiais celofanais suklijuotos, suskaitytos. Žymisi žmonės svarbius dalykus paraštėse, net diskutuoja, ginčyjasi, „ne“ rašo.

Jurga kartais pykčio ar nevilties apimta laiškuose save pavadina popsine rašytoja. „Mane perka kaip popsinę rašytoją...“. 

Yra režisieriai, kurie kuria filmus, ir yra tie, kurie kuria serialus. Iš savo pozicijos mes tuos antruosius vadiname specialistais, susipažinusiais su filmų gamybos technologijomis. Jie žino, kad, pavyzdžiui, yra stambus aktoriaus planas ir tuo gyvena. Matyt, tikrieji rašytojai moterį neprofesionalę, nebaigusią literatūros studijų, irgi išskyrė kaip žemesnės kategorijos, siekiančią  populiarumo tarp mergaičių ir vienišų moterų.  O ta moteriška literatūra buvo visais laikais; kai kurie kūriniai išliko, tapo literatūros istorija, kaip “Džeinė Eir“. Ir ne be kino pagalbos.

Sprendžiu apie šį požiūrį iš to, kad ji sako laiškuose, kad baisu išeiti į gatvę, nes - gali sutikti tą, kuris tavęs nemyli, kaip rašytojos nevertina. Labai nenoriu sutikti, sako ji, ir tų, kurie mane myli, nes žinau, ką jie man pasakys. Ir tų, kur nemyli, klausyti negaliu, nes jie nėra šalia Dievo, galinys man paaiškinti, kaip aš turiu rašyti.

Matyt, jos gyvenime buvo tas konfliktas - tie, iš kurių ji tikėjosi pritarimo, jos nevertino, o tie, kurie vertino, nebuvo jai labai svarbūs. Viena aišku - tokia literatūra, kokią rašė Jurga, turi savo vietą. Bet aš negaliu pasakyti taip, kaip pasakė labai garbi literatūros mokslininkė - prilygino ją Salomėjai Nėriai. Kalbami dalykai, kuriais kiti netiki, ir jie išprovokuoja agresiją, Jurgos kaip rašytojos neigimą. Jai priešpastatomos kitos kūrėjos.

Važiuodamas iš vieno literatūros vakaro, tyčia, kadangi ilgas kelias, paklausinėjau mokslininkų apie tas, priešpastatytas Jurgai, rašytojas. Ir gavau atsakymą, kad jos irgi, pasirodo, popsinės... Bet sužinojau ir kitų pavardžių – nepopsinių. Nuėjau į biblioteką, man įdomu. Na, su ta literatūra, žinoma, į kiną nepriviliosi. Bet supratau, ką vertina mokslininkai, literatūrologai - žodį, jo spalvas. Ateina karta, kuri laukia jų nuosprendžio.

Nuo „Raganos...“ iki „Nuodėmės...“

Atsimenu, Jurga spaudoje pasisakė moralės klausimais ir tuoj pat gavo atgal: o tu, kuri parašei „Raganą ir lietų“, kas tu tokia? Pagalvojau, hm, kodėl aš niekada neskaičiau tos knygos? Pasiėmiau, skaičiau pusę metų – labai sunku buvo.

Bet mane suintrigavo tema -  kunigas ir moteris. Europoje populiarus siužetas, ir aš pagalvojau – o kodėl man savęs ir kitų nepaprovokuot? Būtent siužetas suintrigavo. Viena pagunda buvo – gal Bertolucci įtaka? – sumanymas, kad herojai išvažiuoja į rytus, į, sugalvojom, Buriatiją. Jurga pasakojo apie pirmąją kelionę, Buriatijos šventyklas, ji net sutarė, kad šventikai mus priims. Galų gale, supratom, kad neturim biudžeto filmui. Ir jai pasidarė nebeįdomu. O Jurga buvo sutikusi viską perrašyti vien dėl to, kad veiksmas persikels į rytus. Buvom nusprendę - atidedam į šalį romaną, darom visai naują dalyką... Kai ji susirgo, likau vienas; sugalvojau trumpą, mažo biudžeto istoriją –  vienoj gatvėj, vienam mieste, kažką iš jos kūrybos padaryt. Atėjo gamybinis momentas, kai jau pradiniai sumanymai tampa nebesvarbūs. O visai kitas filmas buvo daromas, beveik nesusijęs – tik siužetinėmis gijomis – su romanu. Bet realybė privertė grįžt prie pirminių literatūrinių šaltinių.

Su Jurga – ramiau...

Po „Nuodėmės užkalbėjimo“ Jurga pasakė vieną frazę, kurią rašytojas gali pasakyti, bet gali jos ir nepasakyti. Ji pasakė: „Tai ne mano kūrinio klonas, tai atskiras meno kūrinys“. Man tas pasakymas patiko. Žmonės, kurie nenorėjo priimti jos palankaus filmui sprendimo, piktai sakė, kad ji turbūt buvo komoje...

Išgirdau ir jos žodžius, kuriuos ji pasakė tuometiniam „Kino“ žurnalui, kai prisipažino meilėje kinui. Ji pasakė maždaug taip, kad Puipa pats nežino, kad jis supranta apie moteris.

Gal todėl po „Nuodėmės užkalbėjimo“ karštligiškai ieškojau kitokios, bet irgi moteriškos, literatūros, labai daug skaičiau. Ir vėl prisiminiau Jurgą, gal man su ja ramiau...  Ir vėl pradėjau skaityti tą kelių šimtų puslapių romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Atsimenu, kad kažką lyg jai užsiminiau, bet šalia buvę žmonės patarė rašytojos nebeaudrinti, nebejaudinti. Atėjo laikas...

O kažkada viename vakarėlyje, stabtelėjau prie lankstinuko – jame buvo cituojama Jurga: „labiausiai gyvenime norėjau statyti kino filmus“. Vėliau sužinojau istoriją, kad ji norėjo stoti į VGIK‘ą, kad ją nuo tos minties atkalbėjo senelė, maždaug, čia ne moters užsiėmimas,  kad pirmuosius apsakymus parašė kaip scenarijus, įsivaizduodama Andrejaus Tarkovskio aktorius, Anatolijų Solonicyną, Aleksandrą Kaidanovskį ir kitus. Iš pradžių rašė, kad tik kažką sudomintų kaip kino dramaturgė.

Ivanauskaitės kūryboje man didžiausios vertės yra jos kelionių literatūra ir visgi novelistika. „Pakalnučių metai“, „Kaip nugalėti baimę“ – tokios lyg kinematografinės apybraižos.

Prostitutės ne darbo metu

Romanuose jau šito kinematografiškumo nebėra. Tai jau lyg ...eik į parduotuvę, pasidaryk pats. Ji jau rašo dialogus, skirtus skaitymui. Žinoma, kai aktorius pradeda tuos tekstus kalbėti, tada prasideda tragedija. Dėl to, kad ji gana įdėmiai mane stebėjo - net trumpai konfliktavome, grafomanu mane vadino, oi, smagu, paskui atsiprašė - buvau dėmesingas jos dialogams ir už tai „Nuodėmės užkalbėjime“ sumokėjau.  Kokia bebūtų talentinga aktorė ar aktorius, ištarti normaliai tas literatūrines frazes ne visuomet pavyksta teisingai.

Dialogai turi būti specialiai rašomi kinui. Perdaryti reikėjo ir nemažai situacijų, ypač „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Va, Tarantino sako, kad jis tik kokį šeštą scenarijaus variantą duoda draugams skaityti. Suprantu. Aš turėjau aštuonis „Miegančių drugelių tvirtovės“ variantus.

Juk nepamirškim, kad šitas romanas gimė iš straipsnių ciklo, ataskaitų apie smurtą prieš moteris Lietuvoje skandinavų kongresui. Ji paruošė ataskaitą, su skaičiais, su lentelėmis, dar  kažkuo...Paskui kilo mintis pagal surinktą medžiaga parašyti literatūrinį kūrinį. O toje medžiagoje buvo ir statistikos, ir visko. Lytinė prostitucija, nelytinė prostitucija... Laikraščiuose perskaitėme tas istorijas anksčiau negu jos romaną – apie nukirstas galvas, mylimosios pardavimą į bordelį po vestuvių... Keliaujantys siužetai. Apskritai, apie prostitutes sukurtas kas antras filmas, o visų motina – Kabirija...

Žinoma, tai tradicinė tema. Bet mane labiausiai joje sudomino prostitutės ne darbo metu. Kai jos ilsisi, mokosi tapyti, svajoja, ir neužsiima tuo, kuo turėtų užsiimti. Tokia pauzė. Būsena, lyg vos primenanti seną bulgarų filmą „Vyrai be darbo“...

Be to, atsirado vienas objektas, kurio nebuvo pas Jurgą. Jos romane merginos išvežamos į kažkokį sodo namelį. O aš pagalvojau -  jeigu herojai yra turtingi žmonės, tai jie turi dvarą. Ir išveža jas ten, aprengia senoviniais XIX a.  rūbais, pakeičia jų buvimą. Kai lyg pamačiau dvarą, prisiminiau Džeinę Eir... Pradėjau matyti filmą, ir man jau pasidarė svarbu tai, ką aš galiu iš tos istorijos padaryti. Savo fantazijos nelaisvėje aš ir būnu iki... Premjeros?

Parengė Rasa Paukštytė

Nuotraukose - Algimantas Puipa (1) su Jurga Ivanauskaite (4); Vidas Petkevičius filme "Amžinoji šviesa" (2), "Vilko dantų karolių" (3) kadras; akimirkos iš filmavimo aikštelių - Jurga Ivanauskaitė, Rasa Samuolytė, Aleksas Kazanavičius filmuojant "Nuodėmės užkalbėjimą" (5), Algimantas Puipa ir Janina Lapinskaitė filmuojant "Miegančių drugelių tvirtovę" (6). 

Meed Films (1,6) ir Uljanos Kim studijos (4,5) archyvų nuotr.