Po premjeros. Algimantas Puipa ir jo moterys, arba Kam patikėti savo dvasią?

Algimantas Puipa kartu su Gyčiu Lukšu šiandien liko vieninteliai savo kartos atstovai, vis atnaujinantys vaidybinio Lietuvos kino repertuarą. Kiekvienas naujas jų kūrinys Lietuvos kinematografe yra didžiulis, nekantriai laukiamas įvykis. Apie praėjusią savaitę ekranuose pristatytą naujausią lietuvišką filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ sunku būtų kalbėti kaip apie įprastą knygos ekranizaciją ne vien todėl, kad jis pernelyg nutolęs nuo to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romano, bet ir todėl, kad pasirinkti motyvai jame tapo tik atspirties tašku Algimantui Puipai prabilti visoje jo kūryboje vis pasikartojančiomis temomis. Kaip ir kiekviename jo filme, viskas čia daug keisčiau nei romane: personažų elgesys, nežemiški jų siekiai, realios kasdienybės rėmuose netelpantys siužetai, nuolatinis herojų dvasinės harmonijos siekis. Naujasis filmas be jokios abejonės atstovauja šiais laikais vis rečiau sutinkamą autorinį režisieriaus kiną. Šį kartą ryškiausias elementas jame – nuo seno Puipos kūryboje ryškus smalsus ir tiriantis režisieriaus žvilgsnis į nepažintą moters pasaulį.

Ir J.Ivanauskaitės romanų motyvais paremtame filme „Nuodėmės užkalbėjimas“(2007), ir kituose režisieriaus kūriniuose moterys visuomet yra kažkas paslaptinga ir neracionalu, tas, kas traukia, tačiau neprisileidžia artyn. Moteris nuolat tampa siužeto ašimi, ji lemia kitų istorijas, kaip filme „Amžinoji šviesa“ (1987m.), arba pati moterystė yra herojų likimas bei istorijos fabula kaip kad 1983-iaisiais sukurtame viename garsiausių režisieriaus filmų „Moteris ir keturi jos vyrai“. Filmuose neretai yra išryškinamas raganiškas, šiek tiek pavojingas moters pradas. Juosta „Žuvies diena“, sukurta 1989 m., yra bene ryškiausias A.Puipos užmojis suprasti sudėtingą šiuolaikinės moters pasaulėžiūrą. Jame Daivos Stubraitės suvaidinta Veronika  gyvena savo uždarame, su fantazijomis persipynusiame pasaulyje, kurio taisyklėms paklusti pajėgia tik laikinai čia stabtelėję žmonės. Šią heroję savo jautrumu ir nepriklausomybe primena ir Janinos Lapinskaitės  „Miegančių drugelių tvirtovėje“ puikiai suvaidinta Monika. A.Puipa prisipažino, kad savo žmoną filme pamatė visiškai kitokią nei pažino ligi šiol. Atrodo, kad jau nebe pirmą kartą savo vyro filmuose vaidinanti (įsimintiniausias buvo Grytos vaidmuo filme „Elzė iš Gilijos“), režisierė J.Lapinskaitė, pažadino savy gyvenančią Monikos heroję, o gal ir atvirkščiai - herojė smarkiai pasikeitė nuo J.Ivanauskaitės sukurto prototipo tuomet, kai ją ėmė interpretuoti Lapinskaitės ir Puipos duetas. Kaip bebūtų – ar  Monikoje atsirado Lapinskaitė, ar Monika Lapinskaitėje – gracingos, išsilavinusios, viduje daug slepiančios penkiasdešimtmetės vaidmuo režisieriaus žmonai pasitaikė pačiu laiku. Savo organika ir vaidmens pajauta ji nustelbė net ir profesionalą, jos vyrą Liną suvaidinusį aktorių Vytautą Balsį. Kitą vertus, jo tylaus romantiko vaidmuo veikia kaip katalizatorius, išryškinant sudėtingą Monikos vidinį pasaulį. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ Linas, be kelių taksistų ir porno filmų režisierių, yra vienintelis vyras, kai tuo tarpu pagrindinių personažų liniją sudaro dar trys merginos: Giedrė Giedraitytė (Gitana), Elzė Gudavičiūtė (Eglė) ir Miglė Polikevičiūtė (Kristina). Lietuvos kinematografas niekuomet neišsiskyrė moteriškos temos gausa, o A.Puipa, pastūmėtas J.Ivanauskaitės kūrybos, atvirai apie moterį prabylančios pačiais subtiliausiais ir keisčiausiais rakursais,  yra vienas ir nedaugelio šį „krantą“ atstovaujančių kūrėjų. 

Lietuvoje turbūt nėra jokio kito kino režisieriaus taip tikinčio lietuvių literatūra, kaip A.Puipa, tačiau nėra ir kito taip laisvai sau leidžiančio ją interpretuoti scenarijuose. Pasirinktas kūrinys – ne iš lengvųjų, jame daug nešvarumo, stebuklų ir filosofijos. Režisieriui visą tai suvaldyti - didelis iššūkis. Kaip ir J.Skablauskaitės prozos motyvais kurtame A.Puipos filme „Žuvies diena“, „Miegančių drugelių tvirtovėje“ daugelis siužeto detalių, o ypač jaunų energingų aktorių vaidyba perauga į juodą humorą, kuris, viena vertus, yra autorinis režisieriaus štampas, kita vertus itin reikšmingas ir pačiam kūriniui, nes neleidžia rimtumu subanalinti literatūroje daug natūraliau skambančią rytų filosofiją. A.Puipa lieka ištikimas nereikšmingoms, turbūt tik jam vienam svarbioms detalėms, kaip antai netikėtai ranka mojantis Maxas Von Sydowas italų filmavimo aikštelėje. Merginų žodžio ir gestų burleska kadre neretai perauga į negailestingą groteską ir nukreipia dėmesį nuo dar kartą nesėkmingai bandytos spręsti lietuviškojo dialogo kine problemos. Sakomų tekstų teatrališkumas šiame filme neatrodo taip prastai dėl su žodžių kultūra kontrastuojančio scenovaizdžio, bohemiškos Babtyno dvaro atmosferos ir šalia esančios visą merginų spektaklį į vietas sustatančio taktiško Monikos personažo. Čia išsiskiria nuolat čiauškančios, savo vulgarumo nesivaržančios G.Giedraitytės kuriama Gitanos herojė, kuri tiksliai žino ko siekia, ir savo žinojimu užburia visus kitus. Dar viena suimprovizuota, keistumu išsiskirianti figūra – Elzė, grubi ir užsidariusi mergina, save tyliai išreiškianti tapyboje. Kitaip nei šių dviejų merginų, Monikos ir Kristinos istorijos nėra lengvai atpasakojamos. Užsimezgęs stiprus dvasinis ryšys ir likimo, suteikiančio žiūrovui interpretacijos laisvę, panašumas atveria kelius į J.Ivanauskaitės romane ryškią pomirtinio gyvenimo temą.  Kaip tik šioje vietoje atsiranda puikiausia terpė skleistis, S.Macaičio žodžiais tariant, „raiškiai kinematografinio, plastinio mąstymo režisieriui“ A.Puipai.

Filme vyrauja stambūs Monikos planai, jais vis giliau nyrama į nenuspėjamą jos vidinį pasaulį. Atskleidžiama praeityje kelis kartus pasikartojusi jos ir  Lino nelaimė – nesėkmingas nėštumas - viena iš tokių liberalių judviejų santykių priežasčių. Pagal A.Puipos scenarijų kurtame filme Monika – inteligentiška vidutinio amžiaus geneologė, po lemtingos vyro avarijos ir partrenktos prostitutės savižudybės ėmusi tolti nuo ankstesnio gyvenimo ir ją besirengiančio palikti vyro. Monikos kelias - vidiniai troškimai, sapnai ir nepatirti pojūčiai. Iš pažiūros altruistiškas poelgis priimti tris į Lietuvą per prievartą gražintas prostitutes pagyventi sename dvare tebuvo spontaniškas Monikos žingsnis siekiant save atitraukti nuo netikėtai ją užgriuvusios šeimyninės dramos. Jai reikia rasti laiko suprasti su kritiniu gyvenimo tarpsniu susijusias vidines nuojautas ir sapnus kuriuose šmėžuoja rytų išminties nuotrupos. Ji vengia atsakomybės už priimtų merginų likimus, išlaiko savo vidinę nepriklausomybę, tačiau suartėjimas ir galimybė padėti jai yra ne mažiau svarbūs. Monika moko ir mokosi pati apie nepažintus moteriškumo užkaborius, bando suprasti jai svetimą pasaulį iš kurio atėjo trys prostitutės. Pasaulį, kuris, galbūt, yra kur kas tikresnis nei tas tobulas, išbaigtos estetikos ir elitinių džiaugsmų kupinas, tačiau tikrų aistrų stokojantis ankstesnis jos ir Lino gyvenimas. Savąją legendą besivejančiai Gitanai išvykus į Vokietiją, o Eglei pagaliau išdrįsus pasibelst į mamos duris, siužeto linija nutrūksta ir filmas tarsi įgauna antrąjį kvėpavimą, leisdamas pasireikšti be magiškų vizijų nei viename filme neapsieinančiam režisieriui. Kristinos laidotuvių scena judviejų santykius pakylėja į visai kitą lygmenį.

Joje tarsi ištrinama linija, skirianti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, po jos ir Moniką sunku priskirti tik vienam iš jų. A.Puipos kūryboje būdingiems onirikos ir siurrealizmo elementams atsiranda svarbi vieta ir naujajame filme. Miegančių drugelių metafora ir rytietiška reinkarnacijos idėja režisieriui tampa jo vizualinių pažaidimų scena. Balta Kristinos suknelė ir besiplaikstantis raudonas kaspinas – tyros sielos ir nuodėmingo buvimo žemėje metafora, tarsi gija siejanti mirtingųjų ir dvasių pasaulius, ir pagrindinę heroję lydinti nuo filmo pradžioje Monikos prisimenamo sapno. 

Pagrindinės temos savo kulminaciją pasiekia įspūdingoje finalo scenoje, kur nebelieka jokių laiko, erdvės, gyvybės ar mirties rėmų, o tik skvarbus nesibaigiančio judėjimo motyvas ir iš žemiškų ydų išsilaisvinusios sielos džiaugsmas, jei taip galima interpretuoti pagaliau nuoširdų, iki galo susitaikiusios su vyro praradimu, Monikos džiaugsmą gimus Lino sūnui.

Apskritai, vaizdiniai, o ne fabula, ryškiausiai įsimena „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Bohemiškas Monikos ir Lino gyvenimo būdas, laisvas judviejų tarpusavio ryšys tampa viena iš daugelio filmo „kvarbatkų“, padedančių bendram kūrinio vaizdui, jo kuriamai alegorijai, nutolti nuo kasdieniškos buities ir aktualius klausimus svarstyti visai naujoje, keik netikėtoje estetikoje.

Filme atskleidžiama šiuolaikinės dvarininkijos vizija tarsi „nuskausmina“ vaizduojamą  prostitucijos temą – paveikslui pozuojančios iš Vokietijos deportuotos prostitutės, įsispraudusios į nėriniuotas sukneles tarp vaisių kekių XVIa. dvaro interjero fone – aiški ir iki galo išpildyta režisieriaus estetinė vizija. Ji neretai nustelbia esminius siužeto vingius, o kartais ir vykusiai glaisto jo trūkumus. Operatoriui Viktorui Radzevičiui teko atrasti bendrą vardiklį butaforiniams dvare vykstančių scenų natiurmortams ir modernaus miesto kadrams. Visgi jų jungimas ne visada filme vyksta sklandžiai, kaip ir filmo trukmė, tai lieka klausimu jo kūrėjams. Vizualiai šios dvi erdvės išsiskiria, tačiau kiek pritrūksta dramaturginio jų skirtumo išplėtojimo, visos tos butaforijos įprasminimo. Kitą vertus svarbu, kaip su jomis susigyvena filmo aktoriai – kartais atrodo, kad esminiai dalykai vyksta nei ten, nei ten, o „tarp“ – svarbiausios Monikos ir Kristinos vaidinamos scenos vyksta važiuojat keliu, kalbant telefonu arba sapnuojant.

Trumpai prisimenant A.Puipos filmografiją, dvidešimtojoje jo juostoje „Miegančių drugelių tvirtovė“(su džiaugsmu - „juostoje“ - tikrąja to žodžio prasme, nes šiandien kino juosta filmuojamų filmų ateitis deja yra miglota)  nėra tiek režisieriaus kūryboje dažnos Lietuvos istorijos, tautinio identiteto tematikos. Ar todėl, kad kalbėdamas apie ją režisierius jau viską pasakė ankstesniais savo filmais, ar todėl, kad atsigręžus į šiandienos žmogų, prieš akis iškyla skirtingų kultūrų, politinių ir socialinių veiksnių formuojamas individas - pasaulio pilietis, galintis priklausyti bet kuriam kraštui. Kaip tik toks jis ir „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Jis - kosmopolitas, priešpiečiaujantis Eliziejaus laukuose Paryžiuje, sudėtingų socialinių aplinkybių į užsienį nublokšta vargšė arba savo dvasios sveikatą svetimai rytų religijai patikintis gyvenimo harmonijos siekiantis žmogus. J.Ivanauskaitė ir A.Puipa tarsi seka šiuolaikinę lietuvio legendą, įpindami labai asmeniškas savo patirtis ir poziciją.

"Miegančių drugelių tvirtovės" kadruose - aktoriai Miglė Polikevičiūtė, Janina Lapinskaitė, Vytautas Balsys, Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė.

"Meed Films" nuotr.