Laikas eina per kiną. “Retro” recenzijos iš 1992-ųjų “Jaunimo Nr.” – apie debiutinį Šarūno Barto filmą “Trys dienos”

2012 vasario 2 d.

Lygiai prieš 20 metų, 1992 -ųjų vasario mėnesį pasirodė savotiškas tuomet kas mėnesį leidžiamo „Kino“ žurnalo numeris. Skelbimas antrojo viršelio apačioje kvietė užsisakyti žurnalą antram metų ketvirčiui už 13 rublių ir 80 kapeikų (pristatymas – 0, 75 rb), o šalia jo nuogas paišytas žmogeliukas iliustravo to numerio autorių mandrą įžanginį žodį. Numeris vadinosi „Jaunimo Nr.“, ir tai reiškė, kad keturiems (tuometiniam jaunimui) – Vaidui Jauniškiui, Aivarui Prancūzevičiui, Mariui Daškui, Rasai Paukštytei – garbinga „Kino“ redakcija leido beveik savarankiškai parengti visą (!) žurnalo numerį. Neregėtas dalykas (pagal analogiją ir sprendžiant iš visko, pajuokausiu, dabar būtų galima inicijuoti kino kritikos „senimo“ numerį, irgi šviežiai atrodytų). Redakcijos, vyresniųjų kolegų tolerancija tada atrodė demokratijos viršūne, o šiukštu ne kokiomis nors neplanuotomis atostogomis nuo redakcinės rutinos (kaip neabejotum dabar). Juokai juokais, bet šis kuklus žurnalo numeris savaip liudija kiną laike ir laiką „Kine“.

Prisiminėme jį todėl, kad jame dulka dvi skirtingos nuomonės apie vienintelį tame žurnale aptariamą lietuvišką vaidybinį filmą – Šarūno Barto „Tris dienas“, kuriomis vaidybiniame kine debiutavo režisierius. Filmą iškart pastebėjo Europos festivaliai ir prodiuseriai – prasidėjo Š. Barto kūrybos kelias, neįsivaizduojamas be bendros gamybos su kitų šalių kinematografininkais.

1991-aisiais metais pasirodęs Lietuvoje filmas sulaukė labai nedaug atsiliepimų, nes buvo beveik nerodomas – tuometinė kino teatrų politika išginė iš salių rimtesnio kino mėgėjus, o ir Lietuvos sinefilai gal labiau domėjosi tuo, kas dedasi už šalies ribų vešinčiose kinematografijose.

Šiandien vakare, 21 val.40 min. filmą „Trys dienos“ rodys LRT 2 programa.

Lfc.lt skaitytojams siūlome dvi dviejų dešimčių senumo nuomones apie tokio pat amžiaus filmą „Trys dienos“. Nuomonės buvo pavadintos rubrika „Priešingi kampai“. Priešinguose kampuose, pažiūrėję „Tris dienas“, tūnojo ir savo pirmąsias, žinoma, kategoriškas recenzijas apie kiną rašė Aivaras Prancūzevičius ir Rasa Paukštytė. Jas spausdiname šiek tiek sutrumpintas.

Atodūsis

(...) Laisvė – ne dovana, o kvėpavimo sąlyga. Bartą valdo ne aplinkybės. Vidinis apsisprendimas neįsileidžia kūrybinės pauzės, neapverčia vertybių aukštyn kojomis. (...)

Siužetines priemones prie durų Š. Bartas nutrenkė dar „Praėjusios dienos atminime“. „Trijose dienose“ jis įsitikina, kad nebeverta jų taisyti*.

Dviems, gana jauniems žmonėms, aktoriams A. Sakalauskui ir A. Stonui, Š. Bartas įduoda savo personažus ir išveža juos iš vienkiemio į miestą, neturintį, kaip ir filmo veikėjai,  vardo. Jie sutinka dvi merginas. Tai keturiese, tai trise ieško būsto. Ant jų rėkia, kas netingi. Jeigu nerėkia, tai todėl, kad nekreipia dėmesio.

Kurdamas slegiančią ir gyvą atmosferą, Š. Bartas visą laiką „įsivėlęs į tylų karą“ tarp metaforos ir organiško vyksmo. Pirmoji, žinia, suėda silpnuosius. Organika visada sunkiai pažabojama (...).

Atmosfera tokia, kad vienas iš jų nebesupranta, neišlaiko. Nusigeria.

Ak, Bartai, negražu palikti savo herojų sumuštą kažkokio apšnerkšto restorano kieme ir nesugrįžti prie jo, nepakelti, nepaglostyti. Tik kad herojus pats kaltas – reikia ištverti viską, kas aplinkui, jeigu pajudėjai iš vietos, atvažiavai ir esi.

A. Sakalausko personažas sugrįš.

K. Golubevos mergina liks.

A. Stonio vaikinas dings.

Jis taps nebeįdomus režisieriui. Reikia tverti, o ne liuobti alkoholį ir dangstytis neviltimi. Ši dama išėjo pasivaikščioti su mumis visais ne vakar ir ne šiandien. Laikas priprasti.

Laikas priprasti? Galima, net reikia. Prie tarsi sustingusių tamsioje erdvėje langų, nesikeičiančių pasaulio personažų (...)

Galima priprasti prie visko, išskyrus susitikimus ir išsiskyrimus. Be tokio merginos personažo, kokią suvaidino K. Golubeva, A. Sakalausko herojaus trys dienos būtų nuėjusios veltui. Tiesiog žmogus būtų išvažiavęs iš miesto ir išsivežęs su savimi apipleišėjusį miesto peizažą, sprogimą katedroje, isterikas. Nieko naujo.

Jis būtų išsivežęs destrukcijos dulkes ant savo palto skvernų. Jeigu Š. Bartą labiau domintų minėta dama neviltis, ir jis kurptų „černuchą“, o ne galvotų apie galimą trijų dienų prieglobstį sielai.

Ten, kur nufilmuotos „Trys dienos“ – Prūsijoje – šiame šimtmetyje laikui niekas nesipriešino. Pilna katastrofą, apokalipsę reiškiančių pėdsakų... Vienišas kadras – ne Barto mąstymo dominantė. Jis kuria slogia atmosferą ne iš fakto, o iš detalių nėrinio, dažnai dokumentinės, bet ne savitikslės natūros.

Taip galbūt yra todėl, kad pati atmosfera iš esmės ir Š. Bartą, ir operatorių V. Naudžių domina tiek, kiek joje galima rasti šviesos ir vilties.

Pajūrio erdvės, molas, du žmonės, pasivaikščiojimai. Į batus pribėgs vandens. Reikės juos džiovinti. Susikurto mažo laužo blyksnis ant moters ir vyro veidų – nedidelis atodūsis. Plūduriuojantis tolumoje baltas laivas – tarsi grožio absoliutas. Atviras žvilgsnis.

Autoriai egzistuoja, ieškodami harmonijos raiškos ne itin harmoningame pasaulyje. Ir taip pat – harmoningo herojaus. Todėl filme yra moters rauda. Pro langus besiveržiant banaliai muzikai, ilgai, keletą minučių, ekranas talpina labai plačią emocijų skalę – nuo apmaudo skausmo iki nusiraminimo, susitaikymo, atodūsio. Santūri aktorė ir santūri kino kamera neperžiangia ribos, už kurios mes pratę matyti apnuogintas isterikas.

Raudos sceną „Trijose dienose“ reikia ištverti. Aktorei, režisieriui, žiūrovui.Tada palengvės, kaip ir K. Golubevos herojei. Taip po audros ateina atoslūgis. Filmo kulminaciją lemia ne siužetas. A. Sakalausko personažas išsiveš į vienkiemį harmonijos galimybę.

Ratas užsidarys, suvokus akimirkų dermę.(...)

                                                                                                                                Rasa Paukštytė

Įnikimai ir išnykimai

Velnias, galvoju, kas būtų atsitikę, jei tokią „plionkę“ būčiau pamatęs, sakykim, dar prieš gerus kelerius metus?

Somnambuliškas verpetas įsuktų į savo vidų, akys išsprogtų nuo meno kūrinio poveikio pertekliaus, ir tarsi pro stiklą žiūrėčiau į rudenėjantį auksaspalvį lapų pasaulį. Stiklas apšarmojęs it paskutinių Brežnevo metų gyvenimo girtas peizažas. Juostos sukeltas katarsis niekaip nesibaigiančiu orgazmu atsikartotų visur, kur lankyčiausi – senamiesčio tarpuvartėse, kiemuose, perėjimuose tarp jų, sutriušusiuose laiptuose, lūžinėjančiose baliustradose, šlykščia spalva dažytose duryse, susmirdusiais batais dvokiančiuose prieškambariukuose, virtuvėlėse su nuo drėgmės apsilaupiusiomis sienomis, miegamuosiuose su niekuomet neklojamomis lovomis, kitaip besimylinčiose moteryse, buteliuose po barokiniu stalu, palangėse su nenuplaunamais batų pėdsakais, apsamanojusiuose stoguose, grindinyje su niekuomet neišdžiūstančiomis pamazgų balomis.

Būtinai būčiau lyginęs Š. bartą su A. Tarkovskiu. Programiškai neigiančiu simbolius, bet vis dėlto kūrybos visuma tapusiu keliabugusimboliu mano kartai Tarkovskiu. Jausdamas visišką Barto ir Tarkovskio priešingybę įreikšminant prasmę (filosofinio antipatoso ir patoso ašis), įžvelgčiau bendrą nešvarių pustonių vartojimo panašumą, harmoningai atsiliepiantį laikotarpio prišnerkštoje dvasioje.

„Trys dienos“ – filmas kartos, kuri...Na, kuri? Nesinori rašyti banalybių. Kuri iš tiesų surado prasmę beprasmybėje. Bet beprasmybė iš principo neigia saviraišką, taigi ir tokį filmą. Narkotizuojanti ir patraukli, bet tikrai nemiela ir nemylima subkultūrinė būsena savo nuovargiu nėra reikšminga pati sau. Ar ne beprasmis kompromiso su beprasmybe siekimas? Prislėgtą ir nenorinčią atsiverti prasmę tarsi bandoma prievartauti, ir ši netyčia „suspindi“ idealistiškais ar netgi romantiškais atspalvėliais.(...)

„Trijų dienų“ drumzlinos estetikos paveiksliukai, savaip gražūs ir bejėgiškai neutralūs, sklandžiai veja filmo siūlą į neutralią ritę. Didžiausia nuodėmė čia būtų vaizduotės žaismas, ardantis pavyzdinę tvarką. Tai neįvyksta. O gaila.

Šarūno Barto filmas savo reikšmių minimalizmu kupinas antikomercinio maksimalizmo lyrikos.

Sėkmės „prokate“**!

 

                                                                                                                                   Aivaras Prancūzevičius

 

Žurnalas “Kinas”, 1992, Nr. 2

 

*Recenzijos epigrafas – V. Šklovskio žodžiai iš straipsnio “Apie meno laisvę”: “O siužetinės priemonės guli prie mano durų, kaip varinė spyruoklė iš sudegintos lovos. Sulamdytos priemonės, nevertos taisyti.”

 

**Prokatas - liet. platinimas, rodymas kino teatruose.

 

O čia nuoroda į lfc.lt archyvus, Sauliaus Macaičio recenziją, pasirodžiusią 1991-ųjų gruodžio mėnesį, iškart po “Trijų dienų” premjeros:

https://www.lfc.lt/lt/Page=MacaitisArchive&about=SusitikimaiEkrane&ID=6035

 

Nuotraukoje - Arūnas Sakalauskas ir Katerina Golubeva Šarūno Barto filme "Trys dienos".

Komentarai