Režisieriaus Šarūno Barto retrospektyva LRT. Bandymas išsiaiškinti intencijas

„Lietuvių kino režisieriaus Šarūno Barto („Trys dienos", „Koridorius", „Mūsų nedaug", „Namai" ir kt.)

 fenomenas, traukiantis dėmesį svetur, Lietuvoje beveik neanalizuojamas“, - rašė 1997-aisias,

pasirodžius filmui „Mūsų nedaug“, „Lietuvos ryto“ priedo „Mūzų malūnas“ kino apžvalgininkas, kino

kritikas Saulius Macaitis. Dienraščio skaitytojams S. Macaitis išvertė fragmentus iš, jo nuomone,

 ginčytino, bet savaip įdomaus rusų kritiko Igorio Mancovo straipsnio „Žmogus peizaže",

išspausdinto teoriniame žurnale „Iskusstvo kino" (1997, Nr.7).

Publikacijoje „Bandymas išsiaiškinti Šarūno Barto intencijas“ (1997, rugpjūčio 28 d.) S. Macaitis

 pabrėžia, kad I. Mancovas daugiausia rašo apie filmą „Mūsų nedaug“, tačiau taip pat

„bando suformuluoti požiūrį ir į bendrus Šarūno Barto siekius, jo specifinę stilistiką“.

Šiandien LRT 2 programoje Šarūno Barto retrospektyvą pratęs 1995-ųjų metų filmas „Koridorius“,

 kitą ketvirtadienį, vasario 16d. pamatysime 2000-ųjų „Laisvę“, vėliau sulauksime ir juostos „Mūsų nedaug“. Įsitikinome, kad retrospektyva domina daug rimtojo, grynojo kino gerbėjų, tad jiems ir skirtas minėtų I. Mancovo fragmentų apie Š. Barto kūrybą priminimas.

(...) Bartas neleidžia sau kurti siužeto. Įžvelgti kažką panašaus į suvokiamą fabulą jo filme nepavyksta. (...) Lietuvių režisierius nepateikia savajam žiūrovui gyvojo socialumo netgi skeveldromis. Skirtingai nuo Joselianio (turima omenyje gruzinų meistro „Pastoralė", kurioje irgi atsisakyta fabulos. - S.M.), jis ne dokumentuoja, o stilizuoja.

Bartas kaunasi prieš žmogiškąjį pradą. Filmo energetinis šaltinis - gamta, be to, svetima ir nepažįstama gamta: norint ją pasiekti, atspindėti juostoje, reikia įvykdyti ilgą sunkią kelionę. Ir tą filmo energetiką maitina ne buitinė realybė, tvyranti prieš kamerą, o netrivialus autoriaus gestas, turintis prasminį pobūdį ir teikiantis reikšmingumo ekrano reginiui. Filmuodamas legendinę Tofalariją, režisierius principingai keičia žiūrėjimo bei suvokimo sistemą. Bartas bėga nuo socialumo, visko, kas siejasi su įprastiniu, vadinasi, kolektyviniu pasaulio suvokimu.

Kasdienis suvokimas netikras - štai nuo ko jis pradeda. Mintis nėra originali, bet režisierius ją įtvirtina vizualinės struktūros, o ne siužetinės retorikos, kaip tai paprastai būna, lygmenyje. Žiūrovui siūloma stebėti ezoterišką nevietinės gamtos realybę (masiškai suvokti tofalarų peizažą tam tikra prasme neįmanoma: jį fiziškai mato labai nedaug žmonių), be to, - maksimaliai diskomfortiškai. Negana to, kad nėra aiškaus siužeto, nėra ir montažinio karpymo, ritmo. Hedonistinis filmo potencialas - beveik nulinis. Kritinis „kolektyvinės žiūrovų dvasios" nusiteikimas kaip tik maksimalus.

Turiu omenyje anaiptol ne neparengtą žiūrovą. Nejaukiai jaučiasi pats palankiausias ir išsilavinęs gurmanas. Nes Bartas trempia esminius kino įstatymus, demonstratyviai griaudamas „filminio malonumo principą". Jis viską daro „atvirkščiai", nuosekliai realizuodamas programinį nuobodulį.

Režisierius verčia nekantrų žiūrovą ilgai žiūrėti. Jis pratina jį prie sustingusio, nemirksinčio žvilgsnio. Žmonės taip nežiūri. Ši vizualumo sritis prieinama tik mechaninei kamerai. Mes spėjame visiškai susitapatinti su ja ir įsisavinti žmogaus prigimčiai svetimą žvilgsnį. Tai, žinoma, iliuzija, tačiau Bartas ją panaudoja puikiai. Filmo kadrai pagal savo struktūrą - dviejų kategorijų: stambūs ir vidutiniai beveik nejudančių žmonių planai ir bendri gamtos planai. Be to, gamtinis peizažas paprastai „prišiukšlinamas" žmogiškąja esybe, judančia kojomis, elniais, arkliu ar visureigiu. Būtent taip: iš už kadro šoninio rėmelio į nepriklausomą gamtos teritoriją iššliaužia judanti dėmė, kerta peizažą keista trajektorija ir dingsta kitoje pusėje. Šio vaizdinio principo laikomasi beveik be išlygų.

Gamta išstumia žmones. Abejinga jų likimui mechaninė kamera objektyviai fiksuoja procesą. Režisierius niekaip nekoreguoja šios pozicijos, nes bet koks antropomorfizmas čia yra nepageidautinas.

Beje, atskirai paimtas žmogus, kuriam atimti socialinio matymo filtrai, niekada ir nemato daugiau negu tai, ką rodo Bartas. Juk gyvenimas kaip fabula vyksta ne prieš akis, o vaizduotės realybėje - vadinasi, už kadro, už regimybės ribų.

„Įdomią istoriją" gimdo išsivystęs sociumas, vairuojamas vitalinės jėgos pertekliaus, visuomeninio dėmesio gyvenimo apraiškų įvairovei. Tofalarų tauta miršta. Gyvenimo ir prasmės energija čia tolygi nuliui. Šie žmonės egzistuoja tarsi užsimiršę, jie jau nebeturi jėgų kurti savojo gyvenimo „istoriją". Ir todėl jų mirimo istorija parodyta „abejingos kameros" žvilgsniu, mechaniško fiksavimo būdu.

(...) Beaistris etninis eskizas perauga į epinį atbulinio evoliucijos judėjimo, dvasinio ir fizinio gesimo, globalinio nužmogėjimo vaizdą. Kultūra kaunasi su chaosu ir irimu. Ji palaiko gyvybingumą, mažina entropiją. Kultūra suteikia žmogui deramą vietą visatoje - nuo garbingos iki pagrindinės. Kai dingsta tauta, griaunamas pasaulio modelis, kuriame užfiksuota išgyvenimo energija, o drauge su ja - siužetas, drama, intriga, ištisinis veiksmas, charakteris... Kai išgaruoja paskutinė prasmė, tada, aidint niūriai nepakaltinamai dainai, kultūros idėja pralaimi. Bartas išranda meninę formą, prieštaraujančią visiems įprastiniams suvokimo įpročiams, bet idealiai atitinkančią jo rodomą chaoso ir irimo koliziją. Taip atrodo pasaulis, kuriame kultūra negyvena, kur taiga paverčia žmogiškąjį kūną akmenimi ir dulke, o populiarią muziką prilygina vėjo kaukimui.

Beveik filmo viduryje kadras vis daugiau ir daugiau „užteršiamas". Eilinė montažinė sandūra jau „nebelaukia", kada žmogus išnyks. Judantys taškeliai įstringa peizaže, žmonės užpildo interjerą... Bet finale vėl atsistato gamtinė lygsvara: nužudytojo vietinio kūną vanduo išneša iš kadro. Viskas grįžta į savo vietas. Vėl žmogiškųjų figūrėlių judėjimas perrėžia spindintį peizažą, o mechaninis žvilgsnis stebi, kada judantis taškas dings už kadro. Laikas trunka, kol gamtoje egzistuoja žmogaus atnešama drumstis. Žmogus sunaikinamas, laiko priežastis dingsta, filmas baigiasi.

(...) Bartas priveda prie ribos natūralų kinematografo polinkį totaliai suišorinti pasaulį, parodyti jį tik kaip matomą realybę. Didžiajame kine situacija kita. (...) Visuomeninė nuomonė apgaubia žiūrovą saldžių iliuzijų dūmais. Barto protestas prieš rankų sukinėjimą be ceremonijų -akivaizdus. Žmogus, dirbantis kine su literatūrinio tipo fabula, beveik visada įvairuoja į tam tikros ideologijos uostą ir, vadinasi, uždengia tos ar kitos žiūrovų dalies akis. Jam niekada nepavyks parodyti regimojo pasaulio be kupiūrų.

Barto filmas šaukiasi grynai individualaus požiūrio, o tai prieštarauja socialiniams ir technologiniams kinematografo pagrindams - ten vieno žmogaus reakciją lemia peraugimas į masinę reakciją. (...) Bartas kuria savąją realybę toli nuo holivudinio technologinio stebuklo. Nepretenduodamas į svetimą, jis daro produktą, kurio pakanka sau pačiam. (...)

Filmų "Koridorius" ir "Mūsų nedaug" kadrai.