Raimondo Vabalo atminimui. „Šiandien – post scriptum“

Šiandien, kovo 5 dieną, iškiliam Lietuvos kino režisieriui ir scenaristui Raimondui Vabalui (1937 -2001) būtų suėję 75-eri. Režisierių siūlome prisiminti skaitant jo mintis, išsakytas interviu „Kino“ žurnalui 2000-aisiais. „Laiptų į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Skrydžio per Altantą“ režisierius šiame interviu atviras, kategoriškas, ypač kritiškas ne tik kitiems, bet ir sau. Manome, kad skaitytojams ši publikacija savaip papasakos apie režisierių - leis pajusti Raimondo Vabalo charakterį, atskleis jo menines, etines, visuomenines nuostatas. Raimondą Vabalą šiandien, kovo 5 d. Kinematografininkų sąjungoje prisimins bičiuliai ir kolegos (bus rodomas paskutinis režisieriaus filmas „Miškais ateina ruduo“), o penktadienį, kovo 9 d.  atminimo vakaras įvyks „Skalvijoje“( publika ekrane galės išvysti kritikų nuomone bene reikšmingiausią R. Vabalo filmą „Birželis, vasaros pradžia“). Tuomet, 2000 -aisiais „Kino“ žurnalui Raimondas Vabalas pokalbį, pavadintą „Šiandien - post scriptum“, pradėjo pats (charakteris!).

 *****

- Siūlyčiau žurnale įvesti tokią rubriką „Post scriptum", nes vieną gražią dieną naujasis kino studijos direktorius Rober­tas Urbonas Lietuvos kino ateitį sumode­liavo taip, kad visus kūrybinius darbuoto­jus atleido vienu ypu. Gal ekonomiškai tai buvo naudinga, bet ar ne skubota? Ar tai nepanėšėjo į kapituliaciją? Vis dėlto įdirbis buvo lyg ir neblogas.

- „Kino" žurnale stengiuosi šio įdirbio kaltininkus iškvosti, ką reiškia „lietuvių kinas", ar tai nėra kokia nors mistika? Ar žinios apie lietuvių kino praeitį padeda šiam menui pas mus neišnykti?

- Sutinku su Sauliumi Tomu Kondrotu: „reikia uždrausti lietuviams užsiimti kai kuriais žanrais": kinu, estrada, televizija... Pabandysiu paaiškinti, kaip man skamba sąvoka „lietuvių kinas". Autoriai įjungė kamerą, veikėjas eina, eina, dar amžinybę eina ir tik po to nueina. Dar palauksim. Ačiū Dievui, jau... dingo. Lietuvių kinas, kaip ir lietuvių literatūra, kuriamas savotišku, tautišku didžkukulių lipdymo ir žiaumojimo būdu. Toks tat tautos charakteris. Antras jo bruožas: lietuvių kino veikėjas smaugia kaimyną, netgi brolį kažkodėl tik sukandęs dantis (apžėlęs barzda, apskuręs). Trečia: jis buvo sovietinis. Su žiburiu lietuvių kine ieškosi ir ne­rasi žaismingo lengvo humoro, ritmingo filmo tėkmės, kiek nors rišlesnio pasako­jimo. Ir keista - šitoj naujoj epochoj, kai visas pasaulinis kinas seniai kuriamas „klipo", makaroninio montažo principu, mūsų jaunieji vunderkindai anemiški (be galo!). „Lietuvių kino" sąvoką vartoju daugiau neigiama prasme. Nesu itin geros nuomonės nei apie savo kūrybą, nei apie mane supančius gentainius ir tai kalbu drąsiai, nes mano tėvas už Tėvynės laisvę padėjo galvą (jis buvo Sorbonos universiteto juristas, partizanų vadas).

Lietuvių kinas baigėsi, ir neskieskite. Šiandien pradedame viską iš naujo. Va­dinkite tai kad ir plėšiniais. Tiesa, kažkas augo, subrendo ir, deja, nužydėjo... Tai, žinoma, prielaida jaunųjų ateičiai.

Sklandant mitams apie lietuvių sovie­tinio kino savaiminį klestėjimą, buvau skeptikas, net grūmiausi su tomis pasako­mis. Lietuvių kinas tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo šio to vertas, nes rėmėsi kitais lietuvių menais. Aukštu dailės kul­tūros lygiu pagrįsta „lietuvių" operatorių mokykla. Tauta, kuri pagimdė pasaulinio garso dailininkų ir kompozitorių, negalė­jo kurti tik blogą kiną. Tai pora dėmenų. Trečiasis - Juozo Miltinio europinio lygio teatras. Na ir ketvirta - ne patys kvailiau­si berniukai sugrįžo iš Maskvos kinema­tografijos instituto. Kodėl? Ogi todėl, kad, pavyzdžiui, penktadieniais visi reži­sūros studentai nuo pirmo iki penkto kurso eidavo į salę, į kurią tarsi kokius gladiatorius kalbėti įleisdavo visus klasi­kus. Ir ne tik sovietinius - Grigorijų Kozincevą ir kitus. De Santis, atsimenu, labai gyrėsi. Suprantate, išmokome kino amato „iš pirmųjų lūpų".

- Ką reiškia „amatas"?

- „Niekada neikite į filmavimo aikšte­lę, neturėdami šimto scenos sprendimo variantų," - mokė Levas Kulešovas... -„Kodėl šimto?" - „Todėl, kad devynias­dešimt devyni sumanymai būtinai pa­smerkti žlugti - kažkas neatvažiavo į aikštelę, kažko neatvežė, tas sulūžo, anas sugedo." Kažkam neatvažiavus į aikštelę, jo šuniukais nepakeisi. Kino amato išma­nymas baigiasi liūdnai - kuo daugiau pretenzijų, tuo liūdniau. Kaip Jonas Gricius sako, „daug ambicijų, bet maža amunicijos". O tai, kad yra daug festiva­lių, kur galima puikuotis saviraiška, ką gi... džiugu. Juk kiekvienas Lietuvos kaimas turi savo keistuolį. Ir lietuvių filmuose jų irgi apstu. Tad ir keistų festi­valių pilna...

Daugeliui mūsų vyrų montažo žinių suteikė garsus montažo režisierius Levas Felonovas. Aš, tiesa, mokiausi pas Levą Kulešovą ir Aleksandrą Chochlovą. Kiti režisieriai, sakyčiau, nemėgo montuoti. O jeigu jau prakalbome apie tai, tiems, kurie turi reikalų su kinu, vertėtų nepa­miršti, kad praėjęs amžius ir montažo menas atnešė negirdėtą naują priemonę, paveikusią absoliučiai visus menus. Ypač svarbus montažo teorijos atsiradimas. Montažo galimybės žaisti su laiku pagim­dė naująją dramaturgiją. Tai, ką mes šiandien regime nuėję į teatrą, - irgi padaryta ne be kino montažo įtakos. Montažas naudojamas plokštuminiame mene - dailėje, kuriant koliažus, asambliažus.

Kinas, kaip menas, atsispyrė į muziką, o paskui jai grąžino „skolą". Prisiminki­me JAV kompozitorių Charlesą Ivesą, rimti jo kūriniai sklidini atpažįstamų me­lodijų. To reiškinio šaknys irgi kino mon­taže. Galimybė čia pat ardyti klasikiniam teatrui būtiną veiksmo, laiko ir vietos vienovę Edwardui Pristley leido žaisti laiku. Vertindamas indėlį į kultūrą manau, kad mano mokytojas Levas Kulešovas yra labai nuskriaustas. Filmas „Didysis guodėjas" - tai avangardas, žavintis tuo žaidimu, užbėgusiu visiems už akių net trisdešimčia metų.

Pas Miltinį nuėjau penkiolikos metų. Jiedu su Blėdžiu gerai žinojo, kad „vaba­lėlis" Vabaliukas rengiasi į kiną, todėl išeinant jokių dramų nekilo. Panevėžio teatrą buvau pamėgęs taip. kad kitų teat­rų aktoriams, matyt, mano dėmesio trū­ko. Nors esu didelis Povilo Gaidžio šali­ninkas ir gerbėjas, nes jis. mano manymu, - dabar vienintelis tikras teatro vyriausiasis režisierius. Juk tai ne parei­gybė, o kolektyvo ugdymas, pedagogika. Kai kurie mūsų teatrų vyr. režisieriai net teoriją buvo sukūrę, kad kas penkerius metus reikia keisti teatrą. Matyt, jų pra­kalbų ir užtenka vos penkeriems metams, per tą laiką jie viską išsipasakoja ir va­žiuoja tų pačių maldelių kalbėti kitiems aktoriams kitame teatre... Povilas Gaidys šiandien turi itin pajėgią teatro trupę, galbūt pačią pajėgiausią. Povilas - teat­ralas. Turbūt todėl klaipėdiečių indėlis į mano kiną neabejotinai svarbus. Neturiu ir šiandien jokių priekaištų aktoriui, su­vaidinusiam Merkį „Laiptuose į dangų" - Baliui Barauskui. Ir kokių tik Baltušis nedarė išpuolių prieš šį veikėją - visa tai buvo tik pramanai.

|domu, ką didysis kritikas laikas iš gal 120 lietuvių filmų paliks ateičiai? Tai pamėginęs spręsti net ir eilinis žiūrovas pamatys, kiek daug prigaminta to sovie­tinio kino (beje, ir literatūros, skulptūros, muzikos, giesmių, odžių...)

 - Na, o to meto kritika - ar ne ji sukūrė tą mitą?

- Sovietiniais laikais kai kurie rašinėtojai nuo dorų recenzijų išsisukinėdavo šitaip: „moters temą kine nagrinėjo dar Davidas W.Griffithas, paskui ir tas, ir tas, ir anas". O tu gi lauki, ką tas kinotyrininkas pasakys apie tavo filmą. Viso labo - pora nerišlių sakinių. Pavydėtinai tobu­las, itin žaismingas būdas. Šypsausi prisi­minęs, kaip drąsiai Kino sąjungoje apta­rinėdavo svetimus filmus. Jau skaitė „Iskusstvo kino", lenkų „Film", čekų „Film a divadlo". Ir visi tokie protingi, įžvalgūs. O kai tik reikia pačiam pirma­jam saviškiui „įkąsti į kulną", tos savos nuomonės, skonio, supratimo bei tyrimo, iš ko susideda vienas ar kitas filmas, nėra.

Liūdna, deja, bet tariuosi, jog spjaudom siera į savo kolegų kinotyrininkų darželį pagrįstai. Parodykite man rimtą studiją apie lietuvių filmų plastiką, mu­zikinę dramaturgiją, aktorius, montažą. Kalbu ne apie reklaminius bukletus. Jeigu ką įdomesnio rasite, tai Jevgeni­jaus Abo knygą apie Bronių Babkauską, nes Tapino knyga apie jį - visai kas kita. Ji reikalinga, tačiau priklauso serijai, kurią rusai vadino „Įstabių žmonių gy­venimai".

Pamenu, dar kai aš vadovavau Kine­matografininkų sąjungai, netikėtai atvy­ko dvi jaunos gruzinės - rašyti diplomi­nių darbų apie lietuvių kiną, jo bruožus. Argi nebūtų juokinga, jei jūs, nuvažiavusi į Gruziją, ten rastumėte analitinio pobū­džio studijų apie mūsų lietuvių kiną? O mes patys, deja. ir šiandien gyvi vien ponios Marijanos Malcienės literatūra.

- Ir kodėl gi?

- Įtariu - tinginiai. Kiek žmonių ėjo ir nuėjo kitur. Gink die, nenorėčiau, kad atrodytų, jog kalbu taip todėl, kad Vaba­las stokojo dėmesio. Būtent nestokojau. L. Zakrževskaja mūsų vietiniams baileliams įrodė, kad galima ginti ir triuškin­tus „Marš, marš, tra-ta-ta" ir „Birželį…". O „Arsenalas"? Latvis Agris Redovičius? Ką liudija? Kaip išaugo latvių kinotyra?

Negaliu suprasti Laimono Tapino. Jis sudarė tokią lyg ir tarptautinę brošiūrą apie lietuvių kiną ir trimitavo, kad la­biausiai lankomas filmas - „Ties riba". O juk tai didžiausia mano kūrybinė duobė, liudijanti, kad puoliau taip žemai, jog ėmiausi režisuoti akivaizdų Sauliaus Šaltenio ir Grigorijaus Kanovičiaus nie­kalą. Lyg išsisukau, bet iki šiol nesupran­tu, kuo Tapinas taip džiaugėsi. Mes šiandien srebiam ir tai, kad mus supa kinematografine prasme neišprusu­si tauta. Net Alma mater baigę žmonės nesigaudo. Ir daugelyje meno sričių taip. Lietuvoje buvo saujelė rašytojų, kurie tarėsi išradę sąmonės srautą, vidinį mo­nologą. Algimantas Bučys, mano galva, yra tarsi Žana d'Ark - supleškino visą savo sovietinę rašliavą. Tokia buvo saviapgaulė, aberacija! Ir lietuviai toje apgaulėje linkę gyventi. Vėl žaibiškai pradedam kurti mitologemas. Sėdime čia, šnekame, o jau kuriamas dešimtme­čio „Gedimino sapnas" (paminklas arkli­ninkui jau pastatytas!).

Kurdamas filmą apie Darių ir Girėną suvokiau, kad darau mitą. Kliuvo didžiulė moralinė atsakomybė - tautos didvyriai! Ir nė žingsnio į šalį. Patikėkite, tikrai ne­laikau „Skrydžio per Atlantą " savo kūry­bos viršūne. Galiu pripažinti jį kaip galbūt reikšmingą tautos kultūros įvykį, tačiau savo biografijoje turiu kino prasme žymiai rimtesnių kūrinių. Sukant tokio pobūdžio filmą, iš karto surakinamos rankos - tas nevalia, anas nevalia. Visi juk tave mo­kys... Apie ką jau ką, tačiau apie moterų drabužių madas ir kiną visi viską nutuo­kia. Nuo alkoholiko tarpuvartėje ligi pa­čių Vienos valsų šokėjų. Viena vertus, neišprusimas, antra vertus - neklystamo vertinimo pretenzijos. Tokie keisti rezul­tatai buvo, yra ir, deja, matyt, bus ilgai...

Sovietų laikais Lietuva buvo pripažin­ta kinematografine šalimi net pagal žiū­rovų skaičių. Pereinamoji didžiulė akso­minė užuolaida su nuostabiojo Iljičiaus atvaizdu metų metus atitekdavo Lietu­vai. Šiam mitui palaikyti naudota papras­ta aritmetika. Kino teatrų direktoriams „nuleisdavo" rodyti S. Samsonovo „Optimistinę tragediją". Jie nurodydavo dvi­gubą žiūrovų skaičių, o tuo tarpu salėje sukdavo „Benzino kolonėlės karalienę".

Stebiuosi ir būgštauju, kad šiandieni­nio avangardizmo banga greitai nuslūgs. Tada tie, kurie šiandien manosi esą dide­li ir kažin ką stambaus sutverę, gali pasi­justi kaip ta pasakos senė prie sudužu­sios geldos. Kaip žmonėms pagarbos nerodo giltinė su dalgiu, taip meną šie­nauja jo didysis kritikas - laikas. Dažnai nutinka, kad tai, kas vakar atrodė be galo žavu, sudėtinga, patrauklu, gilia­mintiška, šiandien taip neatrodo. Pasi­žiūri ir nustembi „ir aš gyvenau tuo mi­tu?" Kas įvyko? Taip, teatro spektaklis gali nusidėvėti, bet juk filmas lieka tas pats. Pragudrėjau? Kokia įvyko meta­morfozė, kad po kažkiek laiko tą patį kūrinį sunku net žiūrėti. Tokiu atveju su juo verta bendrauti dukart: pirmą ir paskutinį! Tik taip atsikratysim nostalgi­jos ar nemalonių prisiminimų. Visus nusivylimus sieju visgi su „sapnų fabri­ku". Holivudo produkcija. Sapnai pri­bloškia masteliu, aktorių didybe, šlove ir dažnai subliūkšta kaip eilinis reklaminis balionas. Kritikams belieka rašinėti ža­vius prisiminimus. Esu pakankamai iro­niškas - visa tai taikau ir savo filmams, gal net visiems keturiolikai.

- Ir Jūs bijote laiko?

- Be abejo. O jis - didysis kritikas - yra įvairialypis. Bet kurį menininką galima sužlugdyti labai paprastai - tereikia jį pergirti. Be kita ko, toje mūsų nugyventoje epochoje kiną kūrėme, nors tai ir banaliai skamba jaunesnio klausytojo ar skaitytojo ausiai, grumdamiesi. Tokioje netikrumo, netikrų suvokimų terpėje, kai tave kaip galėdami malė, velėjo, kai artimieji, bičiuliai, drau­gai nedrįsdavo tau pasakyti blogo žodžio, papeikti ar pagirti, nurodyti tavo kūrinio duobių, buvo galima labai greitai nusiva­žiuoti...

Lietuvių kinas - tai ne lietuvių teatras. Nesutinku su kai kuriais tautiškai patrio­tiškais teatrologais, teigiančiais, kad jeigu kas nestato D. Urnevičiūtės ir kitų tariamų dramaturgų, tas jau nebe lietu­vis. Su kinu - dar sudėtingiau. Pats suvo­kiu, kad mes pakankamai susimovėm pasukę pragaištingu keliu - „Ameriko­niškos tragedijos", „Smokai ir Mažyliai". Tai tarsi Holivudo „filialėlis". Vis dėlto mano nuostatos buvo kitokios. Pirmiau­sia - mane atvežė iš Prancūzijos, vėliau kvietė dirbti net „Lenfilme", bet, matyt, man buvo artimas žinomas Arvydo Šlio­gerio rimas „patriotas - idiotas". Ta pras­me, manyje kuždėjo mintis: kokio velnio aš grįžau į Lietuvą, jei teks važiuoti į Leningradą. Kai kurie mūsų kolegos tai darė - „važiavo gastrolių". Vis dėlto lietuvių kinas - tiek dokumentinis, tiek vaidybinis - turi pasakoti apie mūsų tautą. Pasaulyje nėra daugiau vietos, kur kinas galėtų apie tai, kas brangu ir skau­du mums, kalbėti mūsų pačių kūriniais...

Šiandien savęs baugščiai klausiame: ar kokiais nors 2050 metais tebegyvuos mūsų tauta? Bijau, kad liks tik Rumšiš­kės ir puikių medinių skulptūrų muzie­jus, o iš tiesų bus Ilinojaus valstija su stebuklingai joje išlikusia lietuvių diaspo­ra (kaip indėnai, papuasai...). Palikuonys. Šeduva, Krekenava su pora trobų. Gentis ties Nemuno delta. Šypsausi su giliu kartėliu. Jūs juk sėdite priešais „Marš, marš" autorių. Ką mes darome, kad būtume toje „pagerintoje" Europoje? Kas žino apie mūsų partizanų karą, trukusį 10 metų? Kažkodėl mano­ma, kad sovietinis kinas išeksploatavo tą „brolis brolį žudo" temą. Nė velnio! Tik duok Dieve, kad neišdavikiškai retsy­kiais. O kai kas sukurta ir išdavikiškai... Net šiandien... Galime užsiiminėti „poetizmais", le­gendomis, bet argi tai glaudžiai susiję su mūsų tautos gyvastimi, kančia, žavesiu?

Tai kino mamuto post scriptum... Bet ką daryti jauniesiems?

Ką daryti, kad kinas būtų? O ką dary­ti, kad būtų lietuvių literatūra? Per šimt­meti suskaičiuoju vos šešis svarius roma­nus. Lenkime pirštus: „Altorių šešėlyje", „Dievų miškas", „Žemė maitintoja", „Miškais ateina ruduo", „Balta drobulė", „Lietuviai prie Laptevų jūros". Tai galima versti į visas kalbas, tai tikrai be priekaiš­tų pasaulinė literatūra, pasakojanti apie Nemuną, apie tautą prie jo deltos. Apie tai turėtų šnekėti ir lietuvių kinas. „Vei­das taikinyje"? Galima atpažinti, kad tai A. Grikevičiaus filmas? „Smokas ir Ma­žylis"? Galima atpažinti, kad tai R. Vaba­lo filmas? Bet ar ne per didelė prabanga mums, tokiems skurdžiams, drabstytis šitais butaforiniais gremėzdais...

- Atsigręžus atgal susidaro įspūdis, kad bent jau didžiąją daugumą savo filmų kūrėte stengdamasis atliepti visuomenės nuotaikas, problemas. „Laiptai į dangų", „Birželis, vasaros pradžia", „Mainai" - filmai, kuriuos galima pavadinti socia­liais. Tai - aplinkos apmąstymai. Įtariu, jog Jūsų tylėjimas ar pasitraukimas iš kino vargu yra tikra būsena.

- Prasminga kiną kurti tik tada, kai bent truputį jauti, kad apie tai, ką tau skauda, ką pats mąstai, mąsto ir kiti, tam tikras ratas žmonių. Tikrai niekada neda­riau kino beorėje erdvėje. Netikiu menininkais, sakančiais, jog kažką daro vien sau. Meluoja. Tyliu kaip kino režisierius, kino dramaturgas bei Lietuvos pilietis, nes ... Quo vadisl Kas šiandien galėtų tikrai, iš esmės atsakyti, kur eini, Lietuva? Žinia, kiekvieną darbą pradedame su geriausiais norais. Padarysiu - ir atversiu akis kitiems. Paskui, deja, nieko neįvyks­ta. Bet kokia spyruoklė stumia, skatina pradėti kurti filmą! Man tai trukdavo bent trejetą metų. M.K. Čiurlionio su­manymą plėtojau dar ilgiau. Ir kuo bai­gėsi? Vien publikacija „Pergalės" žurna­le. Algio Baltakio dėka. Ne vien tik už posmelį „pirmą kartą nuo žagrės" jam ačiū. Jis tuomet buvo drąsuolis.

Kur einame? Kankinuosi ir nerandu atsakymo. Detektyvo daryti nenoriu, nors turiu bent penketą siužetų. Stebiuo­si - jeigu ne Gariūnų berniukai, tai gal yra kitų piniguočių, kurie pagaliau su­pras, kad kino gamyba yra oho kokie pūdymai! Reikia tik vikriai apsisukti. Prašom: pirmas detektyvas, galintis „išversti"visus iš klumpių. Jeigu, žinoma, nevangiai, nežiovaujant lipdyti. „Knyg­nešiai". Prašom: yra ir ura patriotizmo, ir mudu su jumis, snobeliai, nesišaipytume iš jų, nes be tų „diedukų su kantičkom" nebūtų nei Jablonskio, nei Kudirkos. O po to - nei Škėmos, nei kitų. Nei, paga­liau, tos landsberginės, brazauskinės ar adamkinės Lietuvos. O ką jie daro? Gai­vina „Aušros sūnus". Kažkokią nusenu­sią Sofijos Kymantaitės pjesę susuka per televiziją ir žiūrėk... Ką?

Toks detektyvas įmanomas. Net tam tikra prasme pataikaujant šiandieninio jaunimo, tam „keturkampių" berniukų skoniui.

Antras: o 1941 metų birželio sukili­mas, apie kurį sovietmečiu buvo už­drausta net puse lūpų užsiminti? Visiškai neliesta tema. Kaip mes davėm vieniems į „skūrą" ir su gėlėmis sutikome ant­rus ... Tai ir tautos tragedija. Siberija ir Vakarai - štai tema, opi ir šiandien. Bet nėra ir nebus, deja, to „kino".

Kiek fantastiškiausių istorijų! Štai filmas „Mussolini". Jis puikus. Nevyku­siai, deja, leningradietis Sokurovas Hitle­rio temą gvildena. Įsivaizduojate, kokį puikų filmą galima būtų padaryti apie Antaną Sniečkų? Argi ne persona? Ar per ją nepapasakotume to sovietinio siaubo? Tai būtų ne grušiški, šalteniški, kanovičiški, jasukaitytiški skiedalai. Būtų iš esmės, šiandieniška, kontroversiška, nauja. Negalima prozos, na, ir kino tuo pačiu, vaizduoti pasitelkus vien juoda ir balta. Prikli tokia dramaturgija: mergaitė ir banditas, skęstantis Žuvinto ežere. Tikras vaidybinis kinas nepakenčia vien šėtonų ar vien angelų.

Mūsų jaunieji vaikinai dabar daro tarsi studentiškus trumpametražius kursinius darbus. Ir nė vienas jų nėra pratinamas pajusti kito žanro. Jie rašo romansiukus, kurių išmoko, bet juk norėtųsi, kad rašytų simfonijas! Tai, ponai, visai skirtingi žan­rai. Vargšai jaunieji turi suvokti mano gailestį, nes jie, neabejoju, per velnią gabūs. Bet uždaryti konservuose, kaip menkė savuose syvuose. Kaip kad ir visa įkritusi į kultūros sąstingį Lietuva, taip ir mūsų kinematografas. Ir ką jūs ten berašinėtumėt - „lietuvių kinas gyvas", „jis egzistuoja" - nejuokaukit. Jis buvo. Pabrendęs. Sovietinis. Nudvėsė. O dabar pradėjote vėl iš naujo, nuo lopšelio. Kur čiulptukas, kad neklykautumėte? Kada subręsite? Ar jums kas nors padės?

- Turbūt metas prabilti apie mūsų skurdžią mokyklėlę sukilėlio gatvėje, pilies papė­dėje?

- Kaip tyčia tenykščiai mokytojai nė VGIK'o studijų neragavę. Gal apie kino pedagogiką reikėtų bent požalį suprati­mą turėti. Toje mūsų mokykloje dėstė amžinatilsį Vytautas Žalakevičius - jis galėjo mokyti, nes išmanė. Jis, tiesą sa­kant, išties ir pirmiausia (jeigu jau klau­siate manęs) buvo kino scenaristas. Bene vienintelis Lietuvoje. Kino režisieriais Sovietų Lietuvoje tapdavo ar likdavo tiktai tie, kurie galėjo „sumobilizuoti" (nesakau - sukurti, pa­rašyti) kokį nors scenarijų. Rasti apysa­ką, po to žinoti, kam nunešti ją ekrani­zuoti. Literatūrinė ekranizacija - jau režisūra.

Antrasis mano darbas (be režisūros) - scenarijai. Rašiau, mėgau tą užsiėmimą. Pingpongo principu. Jį, beje, siūlyčiau ir mūsų dabartiniams režisieriams. Pasiim­kite panašaus pajėgumo, skonio, požiū­rių rašytoją. (Ne, vartokime atsargesnius žodžius kai kuriems užsiėmimams api­brėžti - literatas. Nes nepraėjus nė penkioms minutėms visi staiga tapo filo­sofais ir rašytojais. Šiandien Rašytojų sąjunga - gryna nesąmonė. Nesuprantu, kaip jie ten po vienu stogu sulenda -kiaurai raudoni ir ... išeivijos rašytojai). Su Icchoku Meru ar Juozu Glinskiu rašy­davome iš pradžių kiekvienas atskirai, o paskui susikeisdavome puslapiais ir taisy­davome vienas kitą. Būtent šis būdas, mano galva, yra našus ir šiuolaikiškas. Federico Fellini nesigėdi, kad jo filmų scenarijų autorių yra bent penki. Pas mus visi nuo lopšio didžiausi Šekspyrai. Neduokdie jų sakinį pataisyti. Ypač kai kurių brandžių ponių, užsukusių į kine­matografą. Juk V. Žilinskaitė taip gražiai suliejo save su Vaižgantu, kad išties ne­begali atskirti, kas kieno, bet... Visa tai kinui netiko. Tai irgi svarbu: reikia suvok­ti, kas tinka kinui, o kas ne. Saint-Exupé­ry „Mažasis princas" nebuvo ekranizuo­tas tik todėl, kad to daryti nereikėjo, kino prigimtis iš esmės kitokia.

Beje, jeigu mes norim, kad planeta mūsų nesuprastų, statykim vien švietėjiš­ką Vaižgantą. Jis turėjo būti, nes jo reikė­jo, bet nepūskime burbulo bent šiandien. Vienas bičiulis kiną suvokia kaip nu­filmuotą teatrą - neneigiu tokio reginio buvimo. Manau, kad jeigu jau kažkam patinka „muilo operos", tegu jos būna. Jeigu tauta kvaila - taip reikia. Kaip kadų kadais reikėjo indiškų filmų. Bet kur jūs, didieji tautos protai, mūsų ved­liai, mūsų pergalių kalviai! Liūdna, už­tenka tik „giminių"... Kriterijai pakrikę.

Apie šiandieninį kiną nesinori šnekėti. Seku tą repertuarą, kurį teikiasi pateikti mūsų visi keturi, deja, nevėkšliški televi­zijos kanalai. Tai - mūsų tautos gėda. Dar sovietmetį televizijos, galima sakyti, neturėjome. Dabar gi (kad ir kokia ta televizija buvo herojiška per sausio įvy­kius!) - skaudu žiūrėti. Primena H. Balzaco romaną apie kurtizanes, apie jų spindesį ir menkystę - tai prisiminiau, kai televizijoje pradėjo dalinti „Bitutes". Deja, šiandien visi perkami, parduodami ir „pakrikę kaip žydo bitės".

- Mūsų kinas - galbūt vienintelis menas Lietuvoje, į kurį inteligentija žiūri krei­viausiai...

- Lietuvių inteligentijai derėtų patylė­ti. Plepa kolaborantai, batlaižiai, tie, kurie į Kultūros ministeriją tokį niekalą nešdavo, kad net didysis Miltinis springo jų „Vidutinėmis moterimis". Jie gimdė negyvus kūdikius. Ir teatrui, ir kinui. Nerežisuojama, niekam tikusi „literatū­ra". Net kūriniai, skirti mūsų didžiai praeičiai, kurios mitais puikuojamės, - ir tie buvo paprasčiausi skiautiniai. Viktori­ną būtų galima surengti ir klausinėti, iš kurio Shakespeare'o kūrinio pasiskolin­tas pirmasis paveikslas, o iš kurio - ant­rasis. Net „Valdovas" - tarsi antrojo šviežumo lydytas sūrelis...

Šnekant apie šį „derlių", nepamirški­me, kad tautos charakteris skatina vieną ar kitą žanrą. Visi italai dainuoja, o visi gruzinai vaidina. Mūsų tautos vidinis ritmas ir jos būdas neskatina veiklių žanrų. Algimantas Baltakis netgi gyrėsi -nesuprantu, tiesa, kuo girtis, - „mes pirma karta nuo žagrės".

Viską, ką mes pasakėme apie lietuvių kiną, nulėmė tai, kad toji karta, kuri buvo nuo asfalto ir grindinio, išvažiavo į Vakarus, buvo išvežta į Rytus arba su­maitota čia vietoje. Ir vėl turėjome augti nuo želmenėlių. Vis dėlto tikiu, jog dabartiniai trisešimtmečiai, augę vėl šviesiose šeimose, atsikratys to valstietiško vangumo, patriarchališkumo.  

Kalbėjosi Rasa Paukštytė

Kinas, 2000, Nr. 4 (275)

Nuotraukose - režisierius Raimondas Vabalas (1); su Leonidu Obolenskiu, filmuojant "Mainus" (5); filmų "Laiptai į dangų" (2), "Skrydis per Atlantą" (3), "Birželis, vasaros pradžia" (4) kadrai.

Žurnalo "Kinas" (1,5), lfc.lt archyvo nuotr.