Po premjerų „Kino pavasaryje“. Vienatvės formos ir šimtas vizgančių uodegų

Septynioliktą kartą vykstančio filmų festivalio „Kino pavasaris“ programoje ir šiemet atsirado vietos lietuviškų kino filmų programai. Visada maniau, kad tokių filmų rodymas festivaliuose turėtų žiūrovą supažindinti su bendromis ir žiūrovo dėmesio vertomis nacionalinio kino tendencijomis tiek jau patyrusių režisierių, tiek tik pradedančių kūrėjų tarpe. Visgi viena iš trumpametražių filmų premjerų programų nustebino. Gana nemaloniai. Ką organizatoriai norėjo parodyti tokiu eklektišku lietuviško kino kratiniu - nelabai aišku. Ką pasakyti ir į ką atkreipti dėmesį norėjo patys jaunieji režisieriai - daugeliu atveju - taip pat. Bet juk tam ir yra atranka? Čia turbūt ir glūdi esminė (teksto?) problema - ką galima pasakyti apie kūrinį, kai jis nieko nesako nei formos, nei turinio prasme, neturi nei aiškiai išreikštos idėjos, nei, galų gale, tiesiog vizualiai „gražaus paveikslėlio“.

Nedrįsčiau sakyti, kad didžiausia šių dienų lietuvio problema yra vienišumas (norėtųsi galvoti, kad ir nėra), bet dalies jaunųjų režisierių akys nukrypo būtent į vienatvės formas. Būtų galima teigti, kad vienatvė - labai bendražmogiška tema, leidžianti atskleisti vidines individo dramas ir jo santykį su pakitusia realybe. Tačiau vienišumas filmuose neargumentuotas, patologiškas ir plokščias, paramstytas skylėtais, klišiniais, žiovauti verčiančiais siužetais, neatsakančiais į elementarius žiūrovui kylančius klausimus. Filmų tikslas turėtų būti aiškus savaime? Bet nėra.

Tad galima grįžti prie patologiškų vienatvės formų. Domantės Urmonaitės filmo „1455, 1456“ herojus naktimis Vilniaus gatvėse nuvalkiotomis „tu tikrai manęs neprisimeni?“ frazėmis kalbina sutiktas merginas, renka su jomis susijusias „atminimo dovanėles“, jas numeruoja ir klijuoja prie sienos. Vienintelis įdomesnis dalykas — montažo pagalba kuriama pasakojimo forma, iš filmo fabulos padaranti dėlionę ir nuo pabaigos vedanti prie istorijos ištakų.

Filmo „Aš esu Goda“ veikėja Goda tokia vieniša, kad sugalvoja sau įsivaizduojamą draugę, su kuria komunikuoja ir kartu eina linksmintis į barą. Ir, kol nepamato nufilmuotos medžiagos, nesuvokia, kad kompanionė neegzistuoja. Režisierius Armas Rudaitis, panašu, nusprendė parodyti, į kokias šizofreniškos fantazijos pinkles gali įstumti izoliacija nuo visuomenės (arba atvirkščiai).

Iš tos pačios „operos“ ir Ievos Šakalytės filmas „Miela Terese“ apie Teresę, sau rašančią laiškus nuo įsivaizduojamo draugo iš Australijos ir nuoširdžia beprotės šypsena (aktorę galima ir pagirti) terorizuojančią savo kaimynus bei jos buto nuomininkus. Matyt, kad pasakojimas turėjo atkreipti visuomenės dėmesį į vienišus pagyvenusius žmones, norinčius sulaukti grįžtamojo ryšio iš tų, šalia kurių jie gyvena, tačiau susiduriančiais su aplinkinių abejingumu. Filmo pabaigoje iš Teresės buto išsikrausčiusiame nuomininke, žinoma, užgimsta empatija (ar tiesiog reikia nuraminti sąžinę?). Labai tvarkinga ir didaktiška.

Filmų „Sugrįžtant“ (rež. Giedrius Tamoševičius) ir „Sudie, žiaurus pasauli!“ (rež. Andrius Paškevičius) tikslai man taip ir liko paslaptimi. Butaforiškas ir pervaidintas „Sudie, žiaurus pasauli!“ apjungia dvi (to paties herojaus?) istorijas. Viena lyg užsimenanti, kad žmonės mėgsta be priežasties sureikšminti menkniekius — apie nuo kiaulių gripo susirengusi mirti vaikiną, kita - apie tai, kad žinia apie nepilnametės mylimosios nėštumą sukelia suicidines mintis, o kai įtarimai nepasitvirtina - sugrįžta gyvenimo džiaugsmas. Moralas - ...?

Tuo tarpu „Sugrįžtant“ pagrindinis veikėjas nekintančia veido išraiška tikrina šiluminius mazgus, viename jų aptinka kažkieno įsirengtus „namus“, pamato minkštą žaislinį stirniuką ir tas vaizdas jį labai giliai dvasiškai sukrečia. Bent taip spėju, nes veikėjo veido išraiška vis dar nepasikeičia, o charakteris - tokia abstrakti pilka dėmė, kad net ir labai norint nieko apie jį nepasakysi. Apie tokį radinį niekam nepraneša, vėliau ilgai svarsto, ar ten sugrįžti, bet galų gale pasirenka savo gimtadienio šventę ir naktį su peroksidine blondine. Kitą rytą darbe direktorius jį išvadina debilu ir puspročiu (cituoju filme vartojamus epitetus) ir praneša, kad algos nemokės tol, kol nebus atidirbti padaryti nuostoliai. Bet filmas turbūt nebuvo apie despotus darbdavius, kurie nesupranta savo jautrios sielos darbuotojų?

Arūnas Eimulis iškrenta iš bendro konteksto ir savo „Sublimuojančia metamorfoze“ ironiškai kalba apie rimtu veidu vykdomus „kūrybinius procesus“, kurių rezultatas, nepaisant įmantrios formos — pretenzinga, į snobišką terminologiją įvyniota tuštuma. Pseudofilosofiniai intarpai ir motyvai, nori nenori primenantys „Juodą kvadratą baltame fone“, siūlo persvarstyti, kur yra riba tarp meno, dar galinčio kažką pasakyti, ir tuščios kūrėjo pozos. Visgi norėtųsi priminti, kad ta riba egzistuoja, kad ir slidi, ne kiekvienam matoma. Nors, kol pats filmo autorius neturi jokių režisūrinių pretenzijų ir paprasčiausiai užsiima mianinykų pasaulio diagnozėm - atrodo - nieko blogo.

Vienintelis dokumentinis filmas visoje rodytų filmų programoje — Albinos Griniūtės „Našlaitynas“. Kone sakralios filmą pradedančios ir užbaigiančios scenos su saulės nutviekstoje „pieno upėje“ besimaudančiais brisiais — išraiškingos, bet ties jomis visas gerumas ir baigiasi — tarp puikių filmo „rėmų“ atsiveria dramaturginė skylė. Filmas ištęstas ir nemotyvuotas — lyg ir apie beglobių gyvūnų problemas, egzistuojančias izoliuotoje, uždaroje erdvėje, lyg ir apie tai, kad jais kažkas visgi rūpinasi. Aiškios koncepcijos neturinti, neišreikšta idėja paskęsta kažkur tarp gyvūnų globos namų buitį ir būtį fiksuojančių kadrų, įprasminančių šimtą komandų neklausančių uodegas vizginančių šunėkų ir jais besirūpinančius savanorius.

Pabaigai iš visos krūvos norėtųsi išskirti Saulės Norkutės filmą „O kas?“, kurį jau vien dėl kokybiškos vaizdinės raiškos būtų galima pažiūrėti ir dar kartą. Tai - poetiška, animuotais intarpais pagyvinta keturių merginų kelionė. Kelias skatina atsiduoti gaivališkai pabudusios gamtos stichijai, kviečian nebesipriešinti ir sugrįžti prie ištakų, kažkur už įprastinio suvokimo ribų. Graži, vizualiai išbaigta muzikos ir prislopinto kolorito vaizdų sintezė, savotiška sapno metafora, hipnotizuojanti ir „plukdanti“ žiūrovą žaliomis pievomis bei nesibaigiančiais takais.

Nuotraukose - "1455/1466", "Miela Terese", "Sublimuojanti metamorfozė", "O kas?" (titulinis) kadrai.  

"Kino pavasario" archyvo nuotr.