Po premjeros. Kvietimas suspėti

Giedrės Beinoriūtės „Specialistė“ – ne tiek portretas, kiek portreto eskizas, nes dar ir herojės biografijos – pati pradžia. Galbūt kino profesionalai šituo filmu atveria duris būsimai bendradarbei, garso režisierei Eglei Jarmolavičiūtei, kurios pastangas patys pažino ir įvertino.

Pirmiausia – apie premjeros aplinkybes. Premjera vyko „Kino pavasario“ metu ir buvo labai išmoningai (ar abejingai?) paslėpta. Reikėjo tiesiog atspėti, kur ir kada rodys. Arba klausti pačios Giedrės, arba „Monoklio“ prodiuserės Jurgos Gluskinienės. Nes tarp lietuviškų premjerų filmas nebuvo įrašytas. Jis tūnojo rubrikoje „Trumpas konkursas“, o tai reiškia, kad „Specialistė“ dalyvavo tarptautiniame trumpametražių filmų konkurse, o šis turėjo net tris programas. „Specialistė“ buvo paskutinis filmas trečioje programoje, sudarytoje iš penkių vaidybinių novelių ir vieno Giedrės Beinoriūtės dokumentinio. Tokios tat aplinkybės. Arba „Kino pavasaris“ pakeis taktiką lietuviškų filmų atžvilgiu, arba lietuviškų filmų autoriai ras kitų kontekstų savo premjeroms. Nes dabar, kai galvoju apie tą festivalį ir lietuviškas premjeras, prieš akis iškyla Viktoro Kosakovskio filmo „Tegyvuoja antipodai!“ kadras, nufilmuotas Naujojoje Zelandijoje: žuvęs banginis ir keli traktoriai, ekskavatoriai, kurie iš visų pusių bando tą milžinišką žuvį (nedrįstu šiame kontekste sakyti – dvėselieną) pajudinti, o atrodo greta jos it žaislai.

Tai dabar apie „Specialistės“ kontekstą „Kino pavasaryje“. Dokumentikos šitame festivalyje gausėja. Iki Giedrės Beinoriūtės filmo galima buvo bastytis su austru režisieriumi Michaeliu Glawogeriu po trijų valstybių bordelius („Šlovė prostitutėms“) ir patirti absoliutų dalyvavimo efektą; iš Martino Scorsese‘s filmo  „George‘as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“ – pažinti ne tik George‘ą, bet ir visus bitlus, jų aplinką ir likimus, gerą roko istorijos gabalą, ir pažinti taip, kaip visa tai atsiskleidžia žmogui, gyvenančiam toje aplinkoje ir istorijoje, o ne įžengusiam su kino kamera daryti filmo; ir Kosakovskio meditacinis gigantas, filmuotas aštuoniuose planetos taškuose; ir dar keliolika pilnametražių dokumentinių opusų. Šitokiame kontekste „Specialistė“, trunkanti 16 minučių, atrodo nebent kaip driežiukas ar drugelis Kosakovskio filmuotuose Ispanijos kalnų miškuose, nuo kurių prasikasus tunelį per visą planetą, atsidurtum Naujojoje Zelandijoje kaip tik ties banginiu.

Betgi kino kamera, po to ir filmo „Tegyvuoja antipodai!“ žiūrovas pastebi ir įsidėmi tą atkaklų drugelį, silpną, bet nepasimetusį tarp akmenų, neįkritusį nei į balą, nei į tarpeklį ir nenupūstą vėjo. Užtat ir įsimeni ne drugelio grožį, jo raudonus sparnus  pilkame akmenų fone, o pasiutusį atkaklumą – gal net kaip milžino banginio rimties antipodą. Štai ir prasmė.

Todėl dabar – apie „Specialistės“ prasmę. Giedrė Beinoriūtė publikai prieš premjerą apie ją neužsiminė, bet ir nereikėjo. Su operatoriumi Audriumi Kemežiu ji filmavo jaunutę Eglę, kuri ruošiasi tapti garso režisiere ir jau dirba konkrečius darbus. Viešumoje Eglė pasirodo su juodais akiniais ir balta lazdele. Filmo pirmuosiuose kadruose – šypsodamasi. Tai svarbu. Ji tuo metu dirba – įrašinėja miško garsus. Lyg stebuklo klausytųsi. Tada ir supranti, kad į dokumentinio filmo kadrus pateko herojė, kuriai filmas, net ir šitas, apie ją pačią – ne vaizdų menas, o greičiau girdimas, jaučiamas, suvokiamas reiškinys. Tai rašydama, iškart prisimenu dainininkės Beatričės Grincevičiūtės žodžius: „Nei jūs taip labai matot, nei aš taip labai nematau“.

Manyčiau, kad šitą Grincevičiūtės pastabą patyrė ne tik „Specialistės“ autoriai, bet ir visi dokumentininkai, ėję filmuoti žmonių, kuriems gamta gabūt suteikė ne visą komplektą savybių, reikalingų gyvenimo džiaugsmui. Gal dėl to ir filmuoja, kad patys pasimokytų vertinti, ką gavę ir skleistų teigiamą emociją šiurkščiai realybei, pilnai depresuojančių ypatų.

Atmetusi bet kokius biografinius duomenis ir kitas konkretybes, Giedrė Beinoriūtė susikoncetruoja ties tuo, kaip jos herojė dirba – įrašinėja pasakos garsus, kaip ji eina per miestą. Yra ir truputis namų  aplinkos, kur Eglė gyvena su drauge. Gabūt namai buvo reikalingi tiesiog kaip šiluma, kūrybos epizodų atsvara, galbūt neitin jaukūs kadrai, kai abi draugės juokais pešasi turėjo būti kontrastas finalui, kai pavargusi Eglė grįžta po darbo namo ir randa draugę kepančią jai blynus („Koks tu nuostabus žmogus“, ištaria tada) – tegu jie būna, jeigu autoriams jų reikia „gyvenimui“ atskleisti. Svarbiau, kai Eglė įžengia į savo viešpatiją su garso įrašymo aparatūra. Energinga, pasitikinti ir taktiška, net kai išgirsta sąmojų, primenantį jai, kad negalinti pamilti „iš pirmo žvilgsnio, tik iš pirmo prisilietimo“. Iš balso! – pataiso garso režisierė.

Pats filmo grožis yra tada, kai Audrius Kemežys filmuoja Eglę, buriančią ties garso aparatūra. Nebėra dengiančių akinių. Stambus planas prieblandoje fiksuoja kūrybos apimtą veidą, kuris, garbės žodis, yra apšviestas iš vidaus. Jokio poetizavimo. Tiesiog susikaupęs ties savo darbu žmogus klajojančiomis po pasaką akimis. Jeigu kas nori pamatyti, kaip atrodo įkvėpimas – žiūrėkite „Specialistę“. Ir gatve Eglė eina pasiutusiu greičiu. O juk tai Vilniaus gatvė, pilna atsipalaidavusių jaunų žmonių. Jie net nugaromis jaučia artėjančios Eglės energiją. Štai taip per gyvenimą eina žmogus, kuris turi tikslą, o ne naštą. Finalui parinktas kadras, kai tolyn nuėjusi Eglė grįžta prie kino kameros, panašiai šypsodamasi, kaip pradžioje, tik kiek šelmiškai kalta. Lyg klaustų: nespėjat?

Tai tik eskizas. Kvietimas suspėti.