Po premjeros. "Jei ne tu": draugystės amplitudė

Šių metų  „Kino pavasaryje“ galėjome pamatyti programą „Lietuvių filmai. Premjeros“. Joje parodyta ir Olgos Šusteriovės dokumentinė juosta „Jei ne tu“ (2012).

Du bičiuliai, Tomas ir Andrius, draugauja nuo vaikystės. Kartu jie dalinasi vienu pensiono kambariu, kartu pusryčiauja, vakare žiūri televizorių, kartu važiuoja į bažnyčią, kartu jaučia simpatijas tai pačiai merginai Ievai. Andrius rūpinasi savo neįgaliu draugu Tomu. Iš milijono kitų šią draugystę išskiria filmuojamų herojų pasirinkimas. Tikriausiai nepasitikėjimas žiūrovų nuovoka verčia režisierę įmontuoti kadrą su aiškinamuoju tekstu apie judviejų bičiulystę, nors ir be jo aišku, kad vaikinai draugauja jau senai.

Stebime herojų gyvenimo akimirkas. Kelionė į bažnyčia, joje - malda. Paskubomis režisierė užsimena, jog bičiuliai paiso religinių postulatų. Stambiu planu fiksuojama religinė skulptūrėlė vaikinų kambaryje. Scenoje, kurioje Andrius ragina Tomą pusryčiams suvalgyti varškės gabalėlį, jis gąsdiną pastarąjį Dievo bausmėmis. Taigi, religija Andriui - būdas kontroliuoti Tomą, ir taip patvirtinti savo autoritetą jo ir kitų pensiono gyventojų akivaizdoje; tačiau Tomo santykis į tai, kas vyksta kadre neatskleistas. Galima tik spėti, ar Tomas lieka stoiškas, ar visgi vėliau aklai paklūsta Andriaus įtakai.

Tomą, aktyviai reiškiantį savo poziciją, išvystame tik vienoje scenoje. Jis reikalauja Andriaus paleisti invalido vežimėlio rankenas ir taip leisti jam judėti savarankiškai. Tai gana simboliška filmo scena. Nors Andrius su Tomu kartais elgiasi despotiškai, visgi su juo jis emocionaliai labai tampriai susijęs. Draugystės amplitudė svyruoja nuo agresyvaus fizinio veiksmo, užmaskuoto psichologinio smurto iki šiltų, bičiuliškų paplepėjimų apie abiems svarbius dalykus ar tiesiog paprasto rūpesčio neįgaliu draugu.

Kamera, mano nuomone, nėra „prisijaukinusi“ filmuojamą erdvę ir jos herojus. Tomas vis baukščiai žvilgčioja į akį, stebinčią įvykius kambaryje, virtuvėje ar prausykloje. Gali pamanyti, jog jaunuoliai elgiasi taip, tarsi nuolat būtų jos vertinami.  Gal todėl gimsta nejaukus pojūtis, kad neretai ekrane matai kameros buvimo šalia įtakotą vyksmą, o ne gaivališkai pulsuojančią žmogaus gyvenimo tėkmę. Šios dokumentinės juostos autorė labiau stengiasi papasakoti istoriją nei pateikti kasdienybės dramą, kurios laukiau pažinties su herojais pradžioje. Vos tik veiksmas ekrane sustoja, kamera ieško naujo įvykio.

Lyrinis šios istorijos leitmotyvas „išsprūsta“ dialogu tarp Ievos ir Tomo. Ieva - jaunutė mergina, gyvenanti tame pačiame pensione. Režisierė filmuoja vėjavaikiškus jos šokius fojė ar įsikibusią į rankdarbį. Šalia jos nuolat atsiranda Tomo figūra. Jis bando užkalbinti ją ir atvirai reiškia savo simpatijas. Tuo tarpu Ieva į reiškiamą švelnumą reaguoja labai grubiai. Ji mieliau rodo dėmesį Tomo draugui Andriui. Tačiau tarp draugų iečių laužymo čia nebus. Režisierės tikslai visai ne tokie. Šiai neįmantriai istorijai nėra suteiktas joks subtilesnis antrasis sluoksnis. Tarsi „Prokrusto lovoje“ siužetas tempiamas iki apčiuopiamos istorijos apie tai, jog ten, eiliniam žmogui nepastebimoje erdvėje, verda tokios pat aistros, su tuo pačiu alinančiu, tačiau slepiamu pavydu, naivia ir kartais atvirai reiškiama simpatija, draugyste su rūpesčio ir nepaaiškinamos agresijos tvaiku. Ten taip pat vienas kitu rūpinasi ir nerūpestingai švaisto laiką.

Finalinis filmo epizodas skiriamas trumpai Tomo ir Andriaus kelionei. „Pasaulio stogą“ jie geba rasti 5 -ame prekybos centro mašinų aikštelės aukšte. Sužavi ne tik vaikinų atviras ir bežadis gebėjimas gerėtis prieš akis atsiveriančiu miesto vaizdu, bet ir įsimintinos šio „pabėgimo“ laukimo akimirkos. Šios atkarpos režisūra paprasta, bet paveiki – kurį laiką bičiuliai važiuoja ankštoje, rodos, beorėje mašinoje, o po kelių akimirkų jau sprunka plataus mašinų aikštelės stogo krašto link, garsiai svajodami apie tai, jog visa tai galėtų būti jų.