Po premjeros. Kūryba su palaimos prieskoniu

Juozas Matonis, be abejo, nėra pirmas dokumentininkas, su kino kamera peržengęs ypatingų namų slenkstį. Žiūrėdama jo naują filmą „Baltam skersgatvy...“, prisiminiau Nicolas Philibert‘o „Maži dideli dalykai“  (“La Moindre des choses”, 1997), rodytą režisieriaus retrospektyvoje per Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Atmintyje – o ne kokioje retrospektyvoje – esti ir Rimtauto Šilinio „Sala“ (1990).

Philibert‘as filmavo psichiatrinėje ligoninėje, primenančioje pilį, Šilinis – sovietmečio psichoneurologinėje gydykloje, Matonis – dvidešimt metų veikiančiame dienos centre „Šviesa“ Užupio Baltajame skersgatvyje. Neutraliai skambantis įstaigos pavadinimas neišduoda, kad joje dienas leidžia žmonės su psichikos negalia.

Matonis irgi neišduoda savo filmuojamųjų. Jis tarsi sudaręs su jais nerašytą draugystės sutartį, įsiliejęs į jų kompaniją, susižavėjęs ir pats maloniai nustebęs. Štai tą susižavėjimą ir malonų nustebimą puikiausiai pajunta ir filmo „Baltam skersgatvy...“ žiūrovai. Bent jau už premjeros žiūrovus „Pasakos“ kino teatre garantuoju.

Simbolinis kadras: moteris iš „Šviesos“ personalo pastebėjo, kad vienas iš globotinių vaikšto liūdnas ir tiesia jam per langą ranką. Tiesia, kol abiejų plaštakos susijungia – tegu žmogus fiziškai pajunta, kad yra į ką kreiptis ir kad kažkam rūpi jo nuotaika. Ir liūdnasis nušvinta. O kartu nušvinti ir tu, žiūrintysis. Kalbu apie Matonio filmo rūpestį ir poveikį. Iškart perspėju, kad jokių simbolikų autorius specialiai neieškojo ir nekūrė, užuojautos visuomenės atstumtiesiems nežadino ir apie dienos centro „Šviesa“ prasmingą darbą reklamos neskleidė. Matonis, asmeniškai pristatytas kiekvienam to centro lankytojui, t.y. pacientui (kokia tai personalo pagarba jiems!), dirbo ten su kamera ketverius metus.  Draugavo per kamerą. Tą svarbu žinoti.

Nicolas Philiber‘to filmą prisiminiau, nes radau bendrystę: abu autoriai neskirsto filmuojamųjų į ligonius ir slaugytojus. Jų objektas – ne liga, o charakteris, elgesio būdas, žmogaus saviraiška. (Philibert‘as: „Riba tarp „normalumo“ ir patologijos greit išsitrina. Nes tie patys ligoniai gali prabilti išmintingai, jų veidai švyti“. Kinas, 2010 09 01, Jurgos Stakėnaitės interviu).

Vienas iš pilies gyventojų Philiber‘tui sako: „Nicolas, čia tik savi, o tu dabar – vienas mūsų“, ir juokiasi. Šelmiškai, demoniškai, beprotiškai ir protingai. Matonis irgi įmontuoja „Šviesos“ įnamių pasveikinimą sau (paprastą: „Sveikas, Juozai!) ir netrukus – špygą, taip pat sau. Savas tarp savų ir nėra ko slėpti.

Abiejuose filmuose daug repetuojama, nes prancūziškosios pilies pacientai su slaugytojais stato tradicinį vasaros spektaklį, o lietuviškosios „Šviesos“ gyventojai nuolat ruošiasi šventėms, kur groja ir vaidina.

Philibert‘as savo filmu ryžtasi svarstyti, ar pati kūryba kartais nėra beprotiškas užsiėmimas. Matonis garantuoja: kūryba ir tik kūryba žmogų daro įdomų, šviesų ir laimingą.

Nuo kūrybos jis ir pradeda, nes pirmuosiuose filmo „Baltam skersgatvy...“ kadruose vyksta kalendorinė Užupio šventė, kur greta Angelo skulptūros vaidina tie, kas, netrukus suprasime, yra pagrindiniai juostos herojai. Iškart darai išvadą: kokie narsūs žmonės, visai be kompleksų.  Žaidžia kaip vaikai. Tas narsus nėrimas į kūrybą žavės per visą filmą. Matonis juk nepasakoja čia istorijų ir neima interviu. Savo filmą jis sumontavo iš epizodų, kuriuose tiesiog stebi savo pasirinktųjų dienas. O ten – kūrybos karalija. Ne, ten kūrybos įvairovės karalija. Viename repeticijų kambaryje vienu metu gali groti du skirtingų pakraipų muzikantai, skirtingas melodijas – ir nieko, vienas kitam netrukdo. Toks susikaupimas, toks intensyvus gyvenimas savyje. Arba žmonės mokosi dainos teksto: „Lietuvninkai mes esam gimę, lietuvninkai ir turim būt...“ – apstulbę kartoja paskui muzikos vadovę it burtažodžius. Gal įvyks toks stebuklas? Čia jau prasmės veriasi pačios.

Dar vienas nepamirštamas vaizdas „Baltam skersgatvy...“: per repeticiją Nepriklausomybės šventei žmogus tautiniais drabužiais repetuoja patriotinę dainą, įsijautęs šaukia į mikrofoną, tačiau yra toks nepatenkintas savo atlikimu, kad palieka salę ir eina tolyn koridoriais. Net iš nugaros jaučiasi, kiek jis įtūžęs, kiek skausmo jam teikia nenusisekusi repeticija. Filmo autorius, tapęs šitų scenų liudininku, rodo jas tarytum draugiškai šypsodamasis. O ką? Lyg kad jis nėra šitaip ėjęs tolyn, įtūžęs iš nevilties, kad kokia idėja nepasisekė? Meskit akmenį tas, kuris nepatyrė panašios būsenos.

Kadrai iš repeticijų turi palaimos prieskonį. Galbūt jie labiausiai ir supažindina su filmo herojais Jūrate, Rimu, Donatu, Martynu. Jiems skiriama daugiausiai ekrano laiko. Vieni šių žmonių sukelia geraširdišką šypsnį, kiti tą šypsnį sustingdo ir leidžia suprasti, kad už kiekvieno „Baltame skersgatvy...“ sutikto žmogaus gali būti išgyventa šeimos drama. Martynas, rašantis poeziją, užsimena: filosofija ir religija užkrauna žmogui naštą, galvojimas skaudina, reikia lengvai gyventi.

Matonis ir nekreipia filmo šių žmonių dramų link. Atvirkščiai, jam užtenka jautrios užuominos, kaip kad toje šventėje, kurią tėvas surengė dukrai, besišalinančiai žmonių.  Matonis filmuoja tėvo ir dukters santykį iš pagarbaus atstumo ir nieko nekonkretina. Pakanka susiliečiančių rankų akimirkos. Tame sode-sodyboje netrukus susirenka iškylauti „Šviesos“ kompanija. „Dabar supranti, kas čia atvažiavo“, draugiškai sako tėvas pasipuošusiai, bet vis dar susigūžusiai dukrai ir ima muzikuoti duetu su vienu iš atvykusiųjų, o su jais dar „padžiazuoja“ ir šuo. Vėl simboliškas Matonio kadras ir vėl kūrybos palaima, muzikantų rankų paspaudimas.

Šiame filme Matonio kamera „džiazuoja“ kartu su filmuojamaisiais. Galbūt kartais neįprastai atidžiai įsižiūri į ligos perkeistus veidus, bet tik tam, kad įžvelgtų juose džiaugsmą būti. Arba nerimą. Kad parodytų atspindžius reiškinių, kurie būdingi visiems, bet mes, nesilankantieji Baltajame skersgatvyje, esame išmokę daug ko drovėtis ir slėpti. O jie nebijo. Tuo ir patrauklūs.

Nuotraukose - filmo "Baltame skersgatvy..." kadrai.