Po premjeros TV. Vaizdai ir pasakojimai

Pirmasis Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų bendras projektas – per pusė milijono litų finansuoti dokumentinį filmą apie Czeslawą Miloszą – pasibaigė trijų valandų Juozo Javaičio filmu „Česlovo Milošo amžius“. Galima ginčytis iki begalybės apie valstybinius užsakymus ir jų naudą, kai kūrinio genezė prasideda ne menininkų, o įstaigų vadovų ar jiems patariančiųjų galvose, bet faktas įvyko ir galima pasidžiaugti, kad „šis tas“ yra geriau negu „nieko“.

Tas „šis tas“ iš tiesų yra labai daug. Režisierius Juozas Javaitis ir operatorius Donatas Buklys bei scenaristas Pranas Morkus atidirbo sąžiningai: buvo aplankyta daug vietų visame pasaulyje, surasta ir pakalbinta begalė žmonių, sėdėta ir ieškota daugelyje įvairiausių archyvų. Šitai matosi  nuo pat pirmųjų kadrų, bet dažnai ši geografija taip veržiasi pirma kadro minties, kad net kyla klausimas, ar dokumentinė-biurokratinė ataskaita (kuri ministerijose jau tampa pagrindine „kūrinio sukūrimo“ sąlyga) nebuvo supainiota su paties kūrinio pažintine ir menine verte?

Bet menas – taip pat nuo pirmo kadro. Pradžia yra tarsi įvaizdžio apie lietuvių dokumentinį kiną koncentratas: į mus žvelgia rami arklio akis, nuo jos per ūką virš vandens ir rūkų lankas keliaujama iki įstabaus kadro su žydinčia obelimi. Tai – nelyg pačios lietuvių poetinės dokumentikos kaip žanro apoteozė, ir jei būtų buvęs slaptas sumanymas – permąstyti ir jo sampratą, būtų įdomu. Ypač kai dažnai ją papildo sovietinių propagandinių filmų ir visiškų meno klišių pavyzdžiai: vaikystė bus išreikšta su kamera bėgant per pievą ir fone skambant „nerūpestingam vaiko juokui“. O skubus gyvenimo tempas ir bėgantis laikas (dar tylomis pridurkime – ir žmonių susvetimėjimas), matyt, geriausiai parodomi „grėsmingais“ Niujorko dangoraižiais, gatvės bepročiais bei didžiuliais ekranais su bėgančiais biržos indeksais ant Time Square ar kitų pastatų (ir tam priešinami ramaus kaimo peizažai). Lyg balsas už kadro tebekalbėtų apie imperializmo grimasas. O  jei Paryžius (švelnesnis kapitalizmo įsikūnijimas, nes nebuvo tokia „blogio ašis“) – tai karuselė ir akordeonas, Sena su garlaiviais ir įsimylėjėliais ant tiltų. Viską lydi ir permuša, išnyra ir neria atgal į konkretaus gyvenimo peripetijas nuolatos tiksintis laikrodžio mechanizmas. Schema lyg ir atitinka vieną iš filmo „koncepcijų“ – per poetą atspindėti visą permainingo XX a. kaitą dokumentiniais vaizdais, visgi šie trūkčiojimai ir keliagubos ekspozicijos veikiau išduoda siekius pasimėgauti estetika ir manieringu „šiuolaikiškumu“, o ne išryškinti esminius PASAKOJIMŲ akcentus.

Pagrindinis sumanymas, kurio nuspręsta nuosekliai laikytis, yra rašytojo gyvenimą ir literatūrą „pagrįsti vaizdais“. Kai kalbama apie Šetenius, jie ir rodomi, kai cituojamas „Isos slėnis“, namas bus pažodžiui atkurtas kadre, kai vardijamos galimos Miloszo palaidojimo vietos, visos jos ir parodomos: žmonos kapas Berklyje, motinos kapas, Vilniaus, Krokuvos vaizdai. Nelyg būtų komandiruočių ataskaita, bet kine tai vadinama iliustratyvumu. O šis jau tampa keliagubu: rodoma, apie ką ir kalbama, kartais tai dar ir parašoma, šalia rašytojo citatos gula vertimo titrai, ir dar viskas užklojama kita ekspozicija. Logiškai, iš pasipriešinimo, kyla klausimas – kuri iš vienu metu pateiktų keturių informacijų svarbiausia? Priešiniesi, nes vienu metu visko adekvačiai aprėpti negali, ir būtinai ką nors praleisi. Aš „užsilenkiau“ ties Miloszo genealoginiu medžiu – kada kas gimė, kur kas buvo pakrikštytas. Kaip tai sutiks moksleiviai, kuriems taip pat skiriamas šis filmas? Ir kuo tuomet jis skiriasi nuo literatūrinės enciklopedijos, kad viską čia reikia sudėti?

Štai čia, nuo pat pradžių, pasirodo didžioji kūrėjams iškilusi ir iki pat pabaigos išlikusi problema: atranka. Suprantu, kad autoriams per filmo kūrimo laiką Miloszas tapo brangus ar dar labiau priartėjo, ir tai - nuostabu, nes filmas nedvelkia atsainia pozicija; žiūrovai gali jais pasitikėti mažiausiai kaip profesionalais, atsakingais už savo darbus (o tai jau šiandien reta). Tačiau priartėjęs Miloszo pasaulis autoriams tapo per sunkus ir per brangus, jis kūrėjus apsėdo ir šie tapo bejėgiais ko nors atsisakyti (nors neabejotinai buvo atsisakyta daug, antraip būtume sulaukę poeto amžiaus trukmės filmo). Kino scenaristas Pranas Morkus turėjo prisiminti, kad gyvenimas nėra nuosekliai dramaturgiškas, jame yra ir daug tuščių vietų, tad reikia žiūrėti, iš kur keliaujama ir į ką vienas ar kitas epizodas veda. Ar labai svarbus yra Miloszo susitikimas su „Armijos Krajowos“ kovotoju, kai tik atskleidžiamos skirtingos pasaulėžiūros? Jų II Pasaulinio karo išvakarėse būta ir daugiau, o epizodas lieka paskiru, niekur nevedančiu ir dramaturgiškai nereikšmingu. Tokių filme - apstu, ir susidūrus su tieka medžiagos buvo būtina ryžtis sijoti.

Tačiau kai susitaikai su tokiomis gan naiviomis žaidimo taisyklėmis, o noras susipažinti su Miloszu neblėsta, durys atsidaro. Malonūs šilti ir, laimei, nepabodę skaitovų balsai (Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė ir Darius Gumauskas) drauge su muzika, atskirais kadrais-atvirukais kuria elegišką filmo atmosferą, ramiai pasakoja gyvenimo ir kasdienos detales. Po pirmos vaizdų perprodukcijos ir intensyvios jų atakos kūrėjai sau suteikė tokį carte blanche, kad toliau galėjo dėti ir animacijos intarpus – niekas nebestebins. Tačiau ir tada išsaugoma rami buvusio gyvenimo, „į ūkus nuskendusių balsų ir veidų“ (kaip būtų išsireikšta literatūriškai banaliai) kronika, netekties ir susitaikymo su ja nuotaika. Bet drauge čia gali įžiūrėti ir geokultūrinį „švelniosios galios“ veikimą: pirmas pusvalandis rodosi lyg skirtas įrodyti, kad Miloszas yra iš Lietuvos, iš Šetenių, o ir pirmoji filmo dalis baigiama daugiaprasmiu Aušros Vartų madonos paveikslu (Vilnius / lenkų piligrimystės vieta / Jurašo spektaklis [nes pats Jurašas buvo viename kronikos kadre] / krikščioniškos meilės ir globos simbolis). Su šia dalimi Miloszas tapo neginčijamai mūsų, nors ir kiek per primygtinai. Bet kultūrinės savivertės dėlei savintis poetus būtina!

Antroje dalyje, laimei, patys kūrėjai pavargo, ir ilgainiui ramūs ir įdomūs pokalbiai tekėjo tolygia, vis mažiau pertraukiama vaga. O tai – kur kas įtaigiau ir stipriau. Tarsi patys autoriai būtų staiga supratę, kad  anksčiau nepasitikėjo žodžiais ir juos gožė vaizdais, nors kūrė apie rašytoją, kuris neabejojo žodžiais, keliančiais kiekvieno vaizduotės galią.

Pasakojimai – labai įdomūs, detalės kartais provokuoja interpretacijas, skleidžia atitinkamų metų įtampų ar švenčių atmosferą. Romantinis polėkis – kai apsisprendžiama pabėgti nuo mylimosios, nes Miloszas nori būti poetas, o ne eilinis pilietis; ar kai sužaidžia rusišką ruletę ir vos neatima iš Lietuvos šansą girtis vieninteliu literatūros nobeliatu. Karo detektyvas – kaip ryžtamasi avantiūrai bėgti iš Varšuvos į Rumuniją, tada atgal į Vilnių – ir tai gražiai sujungiama su grafų Zabielų dvarelio nuotaika, kur poetas pasijunta įstrigęs praėjusio amžiaus aristokratų laike. Kone mitologija – kai Gombrovičius bando nukirpti Miloszui antakius ir taip pažaboti jo mitinę galią. Pasakotojai kalba kur kas geriau už bet kokius vaizdus, ir čia neabejotinas lyderis – Miloszo biografas Andrzejus Franaszekas. O komentuodamas iš akademinės pusės Mindaugas Kvietkauskas puikiai atskleidžia kur kas intensyvesnius nei pamanytum Miloszo santykius su lietuviais.

Vaizdų jungtis su pasakojimu, atrodo, tobuliausią sintezę įgauna Berklio laikotarpiu. Jokios iliustracijos, tik kadrai, kaip atsieti žodžių papildiniai: San Francisko „Golden Gate“ tilto lynų įtampa drauge su Igno Juzoko nerimastinga muzika skleidžia daugiau nei žodžiais išsakoma apie poeto vienišumą, apleistumo pojūtį. Žvelgdamas pro jo langą Berklyje suvoki baisią vienatvę su anuomet, rodos, niekaip neįmanoma paneigti nostalgija.  Poeto paradoksas: emigracija, ištrūkimas iš komunistinio pragaro, gauta Berklio profesūra pateikiama  kaip pralaimėjimas. Nes, kaip rašė Miloszo prietėlius ir kolega pagal Nobelį Josifas Brodskis, „Lieki pats vienas su savim ir savo kalba, o tarp jų – nėra nieko, nė gyvos dvasios“ („Būvis, kurį vadiname tremtimi“). Nes poetui tėvynė yra kalba, kuri vartojama plačiau nei viename kambary ar sekmadieninėj bažnyčioje.

Štai čia ir ryškėja perskyris tarp geros ir prastos dokumentikos: žiūrėdamas pirmąją nori kalbėti apie objektą. Stebėti jį, kontempliuoti, spėlioti. Matyti poeto, grįžusio į Lietuvą, po iškilmingu stotu ir garbės daktaro toga paslėptą reakciją – ir slapta nufilmuotas susijaudinimo akimirkas pamaldose. Regis, net gali iš naujo aptikti Vilnių, klausydamasis Miloszo  pastabų-priesakų apie šio miesto multikultūriškumą: tai būtina atminti!

Bet ir vėl: finalui kūrėjams prisireikia gesto vietoj dažo ant drobės, tad net gūžteli nuo turistinių Niujorko vaizdų, kai šįkart juos palydi paties Miloszo tekstas apie televizijos ir kompiuterių kultūrą ir kaip tam pajungiamas žodis: ar kūrėjai patys suprato, apie ką jis kalbėjo į ateitį, ar tai – jų pačių karti autoironija?

Tai ir išduoda begalinę kūrėjų meilę savo objektui: cituoti, rodyti, kalbėti. Visgi pernelyg daugeliu atvejų – nereflektuojant to kaip kino medžiagos. Buvo nuveiktas milžiniškas ir sąžiningas darbas, bet greta didžiulės meilės Miloszui pritrūko griežtumo taisyti viską bent 25 kartus – kaip jis pats to reikalavo iš savęs.

Nuotraukoje - Czeslawas Miloszas. Nuotrauka - www.ketvirtaversija.lt