Pokalbis. Režisierė Dovilė Gasiūnaitė: „Ir nieko nebūna savaime“

Su režisiere Dovile Gasiūnaite kalbėjomės po „Narcizo“ peržiūros, likus kelioms dienoms iki  premjeros. Filmas kurtas daug metų, kartais net prarandant viltį, jog bus galimybė jį baigti. Bet šiandien, gegužės 10 d., ir rytoj, gegužės 11d. – „Narcizo“ susitikimai su publika Vilniuje ir Kaune, o pokalbis su filmo režisiere – proga pažinti žmogų, dirbantį šiandieninėje Lietuvos kino realybėje. Jeigu mūsų valstybė turi kiną, tai tik atkakliųjų dėka. Viena jų – Dovilė Gasiūnaitė.

- Koks jausmas, pagaliau pamačius baigtą filmą?

- Anksčiau žiūrėdavau ne viena ir tą jausmą dalindavausi. Kai baigėme montuoti, garsą tvarkyti, tada žiūrėdavau savo akimis. Dabar spėliojau, kaip žmonės jį žiūrės. Prieš premjerą bandau nujausti, kas mūsų darbo laukia. Ir... nieko nenujaučiu.

Efektingų dalykų mūsų filme nėra, mes niekuo nenustebinsime, neturime nei kadrų iš lėktuvų, nei po vandeniu, ko galbūt būčiau norėjusi. Bet turime visa kita.

- Jūs turite gerus aktorius, jautriai nufilmuotus Audriaus Kemežio. O miestas! Jaukus ir tvankus, pažįstamas ir nepažįstamas. Nekonkretinate, kad jūsų herojai Teodoras, Erika, Tomas gyvena Vilniuje?

- Nenorėjome atvirukinio Vilniaus, tokio, kuris išfotografuotas, išfilmuotas ir parodytas. Nors yra aiškiai atpažįstamų vietų – Gedimino prospektas, posūkis ties Katedros aikšte, Rotušės aikštė, Vilniaus Vartai, Sereikiškių parkas, gabaliukas prie Kongresų rūmų, Žaliasis tiltas. Viskas atpažįstama. Nesiekėme, kad žmonės būtinai atpažintų miestą, bet ir slėptis nesistengėme.

- O kur herojai šiltu metų laiku geria rytinę kavą iš kiosko, susėdę ant plastmasinių kėdžių?

- Filmavome prie Sporto rūmų. Į mūsų kioskelį žmonės ėjo iš tikrųjų pirkti, manydami, kad tai veikianti kavinė.

- O butai, kuriuose gyvena herojai? Savi, tikri?

- Nuomojami. Ir ieškojome labai ilgai. Juk mūsų biudžetas buvo toks mažas, kad pasidaryti nieko negalėjome, turėjome rasti butus, idealiai mums tinkančius. Kompozitoriaus Tomo butas, pavyzdžiui, sukurtas Saulėtekio bendrabutyje. O kiti – Teodoro, Lėjos tėvo, buto, į kurį išėjo Erika... Man net juokinga prisiminti, kad, būdami visiški skurdžiai, kaip bažnyčios pelės, mes rinkomės filmavimo lokacijas taip išdidžiai, lyg būtume turtingiausi. Mums netgi siūlė butą už dyka – tą, kuriame gyventų Erika. Sakė, kad nebaisu, jeigu ir subraižytume sienas. Bet operatoriaus nuomone, to buto sienos per šiltom spalvom dažytos, o aš norėjau, kad virtuvė būtų kambario dešinėje, o ne kairėje. Ir mes atsisakėme. Neturint  pinigų – su tokiais norais! Drąsu, bet ieškodavome iki galo.

Ir atsirado kambarys su virtuve dešinėje, ir sienų spalva šaltesnė. Nepasidavėme pusiaukelėje, nors pagal sveiką protą turėjome dirbti ten, kur mums siūlė už dyka. Ir beveik su viskuo taip buvo. Keisdavom tol, kol pasiekdavom. Kol padarydavom. Bet tai ir yra viskas, kas nuo mūsų priklausė.

- Jūs tokia atkakli, ar turėjote sąjungininkų grupėje?

- Visi grupėje buvo sąjungininkai. Čia kaip ir su aktoriais. Ilgai galvoju, renkuosi, bet po to ir nesigailiu. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas, kuris veda į priekį – kai susirenka žmonės, kurie nori tą daryti. Patys nori. „Narcizą“ visi norėjo daryti, ir nereikėjo net gręžiotis, kas už nugaros stovi, ar dirba. Tai irgi sėkmės dalis.

Ir kadangi iš filmo biudžeto mes su prodiusere neėmėme nieko, mums buvo drąsu prašyti neatlygintinos pagalbos, ir sulaukėme jos daug. Vadinamieji žmogiškieji ištekliai yra mižiniški. Be to, mums sekėsi. Mes gi negalėjome daryti jokių klaidų, prarasti nė vienos filmavimo pamainos ar kažko perdaryti, nes nėra iš ko – nei geležų, nei pinigų, nieko. Net gamta buvo su mumis, nekrėtė pokštų. Vasara buvo šalta, debesuota, bet saulė švietė būtent tada, kai mums labai labai reikėjo filmuoti saulėtas dienas. Net rugsėjo pradžioje saulė plieskė.

- „Narcizas“ – jūsų pirmas ilgametražis filmas. Esate padariusi ir kelis trumpametražius. Tarpas tarp premjerų ilgokas. Kai režisierius nekuria savo filmo, ką jis dirba, iš ko gyvena?

- Iš reklamų darymo gyventi nemokėčiau. Nevaikštau iš kampo į kampą, renku aktorius kitų lietuvių režisierių filmams (tai vadinasi casting director, o lietuviai išsiverčia arba „aktorių parinkėjas“, arba „aktorių atrankos režisierius“, nėra vieno termino). Padėjau rasti aktorius visiems Kristijono Vildžiūno filmams, Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“, Deimanto Narkevičiaus „Draudžiamiems jausmams“, dabar Ignui Jonynui bandau padėti.

- Kas jūsų kino mokytojai?

- Prahoje mokiausi pas serbų režisierių Miroslavą Mandičių, jis tada ten dėstė, dabar jau nebe. Lietuvoje tuo metu dar niekas nemokė kino. Mano mokytojas ilgainiui tapo mano draugu. Jis nemokė konkrečių kino dalykų. Jis sudėliojo prioritetus. Kaip pasirinkti filmą, kaip nepradėti stengtis šiek tiek pataikauti. Visų kitų dalykų mokė viskas, kas aplink.

- Koks kinas jums artimas?

- Daug ką stengiuosi žiūrėti, net tuos filmus, kurie labai nepatinka. Tie, kurie man artimesni, visai nereiškia, kad yra geresni.

Man patiko islandų režisieriaus Dagur Kári filmas „Nojus albinosas“. Patinka Johno Cassaveteso filmai. Su viskuo ten sutinku. Labai patinka Vincento Gallo filmai, “The Brown Bunny” ypač: per visą filmą važiuoja, pasišneka su kuo nors, tik gale, per paskutines penkias minutes sudrasko širdį.

- O paauglystėje koks buvo jūsų kinas?

- Bergmanas ir Tarkovskis. Kaune, “Santakos” kino teatre, kuris buvo įrengtas bažnyčioje, senamiestyje, Vilniaus gatvės pradžioje. Ruduo, lapai pradeda kristi, darosi niūru ir “Santaka” pradeda rodyti Bergmaną ir Tarkovskį. Kiekvienais metais. Mums kaip ir mišios. Dabar ten vėl bažnyčia, tik neatidaryta. Kai “Santaką” uždarė, mes į Vilnių važiuodavome žiūrėti kino Šiuolaikinio meno centro salėje, ten “EOSS” rodė gerus filmus.

Kai jaunas, tai viską siurbi, ką rodo. Net ir kasetes, rusiškai įgarsintas baisiu balsu. “Snobo kinas” tada pasirodė per televiziją. Ten buvo įspūdingų dalykų.

- Ar jūsų paauglystėje buvo ir lietuviškas kinas?

- Viską žiūrėdavau. Neatsimenu, kad lietuvišką kiną būtų rodę kino teatruose. Bet rodė per televiziją. Iš tikrųjų mano pirma meilė buvo teatras. Svaigdavau nuo visko, net nuo salės kvapo. Tai buvo Jono Vaitkaus laikas, jo aktorių kursas vaidino “Literatūros pamokas”.

Atsimenu rusų teatro gastroles, kai vaidino Anatolijaus Vasiljevo spektaklį “Serso”. Afišos dar kažkur išliko. Pusės vaidinimo nesupranti, bet vis tiek tris valandas svaigsti. Keliolikmečiai eidavome be bilietų, žinodavome, kaip įsibėgėti ir prabėgti, kad joks budintis nespėtų galvos pasukti. Mes vienas po kito kaip strėlės susišaudydavome į teatrą.

Ir važiuodavome Nekrošiaus žiūrėti į Vilnių. Nekrošiaus tada buvo patys tie: “Kvadratas”, “Dėdė Vania”, “Ilga kaip šimtmečiai diena”. Ir Dalios Tamulevičiūtės spektakliai. Kai į Kauną Jaunimo teatras atvažiuodavo, irgi mums mišios būdavo. Vaikigalių pilnas balkonas prilipęs, prigulęs.

- Jūsų “Narcize” veikia menininkai. O kaip jums anuo metu atrodė menininkai?

- Paaugliui žmonės, kurie tave domina, atrodo esantys už didelio atstumo. Man bent taip atrodė. Jeigu pamatai kokį režisierių gyvą… Tada įspūdį pasakoji draugams: mačiau ir, žinok, jis nėra didelis. Tai kokio dydžio mums atrodė režisieriai, kurių spektakliuose svaigome? Ir staiga priešais mano akis rūko Nekrošius. Normalaus dydžio žmogus. O iš spektaklių atrodo, kad jis – begalinis.

Kai pats pradedi dirbti, ilgą laiką eini, kol priartėji prie tų žmonių, kurie atrodė būtent tokie - begaliniai. Mokaisi iš jų, tada imi kartu dirbti. Ir atstumas sumažėja. Bet tai labai ilgas kelias, ir nieko ten nebūna savaime.

- Ar drąsu dabar galvoti apie būsimus darbus, apie dar vieną filmą?

- Dabar nedrąsu. Dabar viskas manyje išsigandę ir tyli. Be to, nėra jokios atramos. Stovi vienas ir vėjas pučia. Jau kai baiginėjome „Narcizą“, kilo tokia mintis: ką toliau daryti. Bandyti daryti ar nebandyti? Kur eiti? Ar tokia jau filmo vertė, kad negalėtum kažko kito daryti? Bet jau pradėjau ieškoti medžiagos – tuo pat metu, kai galvojau, kad gal nebereikia kito filmo, niekada.

Darbas su filmu labai stipriai paaugina. Nežinau, kaip su kitomis profesijomis, bet kai dirbi kine, net kai trumpametražį filmą darai, gauni daugybę žinių . O jeigu nėra galimybės daryti filmo per artimiausius kokius penkerius metus, tu daug ką pamiršti. Gali užsirašinėti, bet jeigu savo žinių negali naudoti, jos nyksta, atvėsta. Kaip pianistui, kuris negroja. Bet nereikia niekuo skųstis, nes ištvermė režisieriui – kaip ir profesijos dalis.

Ramūno Danisevičiaus nuotr.