Po premjeros. Jie norėjo mirti?

Mirties bausmės tema dokumentiniame kine jau seniai nera tabu. Atrodo, kad, pasitelkus įvairiausias formas, jau išnarstyti šio reiškinio aspektai, pradedant nuteistųjų istorijomis, baigiant tais, kurie atlieka šiuolaikinių budelių vaidmenis. Kitaip yra Lietuvoje, kur ši tema ilgą laiką patekdavo nebent į tendencingų publicistinių televizijos laidų akiratį.

Režisieriaus Audriaus Juzėno juosta „Nulinio laiko zona“ (2012) - lietuviško dokumentinio kino bandymas pažvelgti į nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos gyvenimus. Tema sunki ir prieštaringa, todėl gal prasmingiausia, ką gali padaryti žiūrovas, siekdamas išvengti negatyvių minčių srauto, - tai šešiasdešimt minučių, kurias trunka filmas, atsiriboti nuo asmeninio požiūrio į mirties bausmę bei tuos, kuriems ji buvo skirta, ir pabandyti išgirsti tai, ką savo filmu norėjo pasakyti trys jo autoriai — Almonė Čepienė, Gintautas Dailyda ir Audrius Juzėnas. Būtent pasakyti, o ne parodyti, nes estetinė filmo pusė, vizualinė raiška (be abejo, ir dėl stipriai apribotų techninių galimybių), net ir kino dramaturgija, akivaizdžiai pateko į antrąjį planą. Ir, kalbant apie temą bei jos iššauktas požemes, - vis dėlto panašu, kad autorių užmojai prasilenkė su jų galimybėmis. Bandymas aprėpti viską - nuo blogio genezės, visuomenėje gajų stereotipų, iki amžinųjų nusikaltimo ir bausmės, atgailos ir atpirkimo klausimų - davė atvirkštinį rezultatą. Liko tik statiška kamera, padrikos mintys, trys kalėti iki gyvos galvos nuteisti filmo herojai ir nebylus, ne iki galo suformuluotas kreipimasis į tam tikrą savo vertybėse pasiklydusią visuomenės dalį.

Filmas pradedamas simboliškais kadrais - žvilgsniu iš viršaus į išbetonuotą, grotomis uždengtą erdvę galimybės pasivaikščioti lauke „prototipą“, ir po ją ratus sukantį nuteistąjį. Šiuos kadrus - tą pačią erdvę, tą patį ratus sukantį kalinį - bus galima matyti ir vėliau. Erdvė tiesiogiai atliepia filmo pavadinimą - laikas ima atrodyti sunykęs, neegzistuojantis, joks, ir vieninteliu liudininku, bylojančiu, kad niekas nestovi vietoje, čia yra iš dangaus iškritęs sniegas. Purvinas kaip betonas, ant kurio jis krenta. Ne mažiau metaforiškais tampa ir Lukiškių kalėjimo viduje užfiksuoti vaizdai, kai kamera klaustrofobiškoje, tamsioje ir grotuotoje erdvėje pastatoma prieš į viršų kylančius ir „į šviesą“ vedančius laiptus. Tokioje vietoje natūralu pamatyti ir nuolat pasirodantį kunigą, kuris, atrodytų, neformaliai, lyg senas draugas bendrauja su nuteistuoju, kviečia jį bendrai maldai.

Čia, Lukiškių kalėjime, žiūrovas susipažįsta su pagrindiniais filmo herojais - numeriu 11, Rašytoju, numeriu 113, Meška, ir numeriu 69, Vienuoliu. Visi trys - nuteisti mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į kalėjimą iki gyvos galvos. Panašu, kad filmo autoriai tikslingai atsisakė išsamių nuteistųjų istorijų, kuriose būtų pasakojama už ką, kaip, kodėl, ir sąmoningai koncentravosi į kalinčiųjų bendražmogiškas būsenas, jausenas ir mintis žvelgiant iš „atskaitos taško“, nuo kurio jų likimas jau aiškus. Peržengę ribą, nuo kurios atgal nebegrįžtama, nuteistieji atvirai svarsto apie mirties bausmės prasmę, laisvę, kuri svarbesnė už svetimas gyvybes, ir priežastis, nulėmusias tokį jų likimą, galų gale - apie kalėjimo tvarką ir pasaulį, tokį, kokį jį mato per televizoriaus ekraną. Ir paradoksalu - nors visi trys pasisako prieš savižudybę, jie sutinka su mirties bausme. Tik rusakalbis Vienuolis čia stabteli paklausti: jei jie - žmogžudžiai, baudžiami už atimtą gyvybę, kuo tuomet būtų tas, kuris mirties bausmę ir turėtų įvykdyti?

Tačiau kalbėdami apie savo gyvenimą liūdnai ir filosofiškai („tie 80 procentų manęs net nematė, aš jiems nieko blogo nelinkiu, o jie nori mano mirties“), net tokioje situacijoje sukeldami šypseną („išėjęs į laisvę piniginę aš iš kiekvieno ištraukčiau“), nuteistieji, nebeturintys ko slėpti ir ką gražinti, vis tiek primena ne nuogos išpažinties atlikėjus, o eksponatus, į dienos šviesą trumpam ištrauktus „iš po stiklo“. Tarsi ta riba mes - jie, čia - ten, niekada taip ir nebūtų dingusi.

Paskutinioji filmo dalis - vaizdai iš Marijos radijo stoties studijos, kurioje laidos metu kunigas Arnoldas Valkauskas atsakinėja į klausytojų klausimus apie mirties bausmę - atrodo tarsi bereikalinga „atauga“ bandant filmą „pritempti“ prie pilnametražio. Bijau, kad būtent dėl tokio finalinio apibendrinimo viską sumetant į religinį „gardą“, staigiai, skubotai, gal net neapdairiai atsigręžiant jau ne į kalinius, o į visuomenę, ir bandant apeliuoti į tuos 80 procentų, kurie nusprendė save pavadinti katalikais ir kartu pateisino mirties bausmę, filmas suprimityvėja. Jis ima priminti didaktinį pagrūmojimą tiems patiems chrestomatinius klausimus iš „standartų knygos“ žeriantiems klausytojams ir, pripažinkime, ne visuomet savo kategoriškus atsakymus linkusiems apsvarstyti naujienų tinklapio delfi apklausų dalyviams, kurių nuomonė puikuojasi ant premjeros metu išdalintų filmo skrajučių. Žiūrovai sugeba mąstyti, ir kartais labiau už viską norisi individualaus, asmeniško, niekieno nepadiktuoto „išrišimo“ jau pasibaigus filmo seansui. Nors jei kažkam padėjo tai, kas skelbiama pagal bažnyčios „dokumentą“ „du-du-šešiasdešimt“ - tai jau gerai.

Nuotraukose - filmo "Nulinio laiko zona" kadrai. Studijos "Seansas" archyvo nuotraukos.