VDFF atgarsiai. Tokia pati skirtinga dokumentika

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengiama konkursinė programa jau penktus metus iš eilės suteikia galimybę savotiškai pasitikrinti, kaip mūsų, lietuvių, dokumentika atrodo artimiausių kaimynų – latvių ir estų – kontekste. Kokių temų imasi lietuviai, o kur žvilgsnius kreipia kaimynai, kokiais kino ieškojimais ir pasiekimais per metus gali pasigirti trijų Baltijos šalių dokumentininkai? Juolab kad visos tris šalys gana panašios: istorine (sovietine) praeitimi, jos palikimu bei dabarties nuotaikomis (ir socialine, ir ekonomine prasme). Visos vienaip ar kitaip dar „besikuriančios“, jaunos. Tad stebėti jų kinematografijos pokyčius ir ryškėjančias tendencijas – dar įdomiau.  

Šių metų „patikra“ įrodė, jog lietuvių dokumentika groja pirmais smuikais: trečioji vieta atiteko Mindaugo Survilos „Stebuklų laukui“, pirmoji – Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Antrosios vietos prizas keliavo į Estiją, Jaano Tootseno, sukūrusio „Naują pasaulį“, rankas. Ir, matyt, visai neparadoksalu, jog į šį trejetuką sukritę filmai bent jau man iliustruoja skirtingas kryptis (temos, stiliaus požiūriu), kuriomis pastaruosius metus suka Baltijos dokumentinio kino režisieriai.

Viena tokių krypčių – filmai apie dar visai neseną sovietinę praeitį. Apie ribinį, lūžio tašką valstybių gyvenime, kuomet buvo vaduojamasi iš komunistinės sistemos, siekiama laisvės ir nepriklausomybės. Kita vertus, ši tendencija pastebima ne tik dokumentiniame kine. Ir ne tik trijose Baltijos valstybėse. Sumuoti praeities įvykius dabar madinga beveik visame buvusio komunistinio bloko šalių kine. Ir tai daroma ne su rimta veido išraiška (kam įdomus dar vienas sausas istorinių faktų prikimštas filmas?), o (savi)ironiškai šypsant. Be to, panašių filmų autoriai yra dar jauni žmonės, sovietmetį išgyvenę gilioje vaikystėje. Jiems šis laikas asocijuojasi su gražiausiu gyvenimo tarpsniu, tad ir filmų nuotaikos kur kas lengvesnės, žaidybiškos, be trauminės patirties atšvaitų.

Žickytė, pavyzdžiui, prasidedančią Dainuojančią revoliuciją ir Sąjūdžio metus regi karnavališkai. Jie jai pilni juoko, absurdo, komizmo, paradoksų. Jauniems režisieriams lengviau atsiriboti, taip sukuriant distanciją. O ji jau leidžia lengviau atsikvėpti vertinant sudėtingą istorinį laiką, pažvelgti į jį kitu kampu. Juk ir filmo pavadinimas sufleruoja nuotaikas ir požiūrį į praeitį – žaisti revoliuciją. O žaidimas jau neatsiejamas nuo kūrimo proceso. Tai ar tik ne bežaidžiant buvo atgauta Nepriklausomybė, tarsi klausia Žickytė.    

Savo požiūriu į praeitį panašus man pasirodė vos 40 minučių trukmės latvių režisierės Mairos Dobele‘s filmas „Sriuba“. Per asmeniškas patirtis, susijusias su vaikystės metais valgyta sriuba, kurios skonio autorė nepamiršta iki šiol, leidžiamasi giliau – į sovietmetį. Kitaip tariant, režisierė koncentruojasi ne į visa apimantį istorinį kolektyvinį naratyvą, bet susitelkia ties buitiška detale – sriubos pakeliu. Dar daugiau – sriubos atsiradimo istorijai papasakoti pasirenka pasakos strategiją. Istoriją žiūrovui seka ramus užkadrinis balsas, visą filmą lydi šilta, nostalgiška atmosfera. Į sapnišką kelionę, kurios metu kamera, aplenkdama žmones, fiksuoja ganyklas, kelius, pievas, mažus miestelius su posovietiniais artefaktais, netikėtai įsiterpia Brežnevo laidotuvių epizodai. Tačiau ir jie – pamatyti tarsi vaiko akimis, per distanciją. Be patoso, iškilmingumo, veikiau – kaip kažin koks komiškas spektaklis.

Visgi ramus ir, atrodytų, nekonfliktiškas pasakojimas atskleidžia kur kas daugiau nei iš pirmo žvilgsnio galėjai tikėtis. Nuvykusi į sriubos tėvynę Kroatiją, autorė patenka į keistą prarasto laiko erdvę, o joje randa fabriką, ir šiandien gaminantį tą pačią sriubą. Kyla klausimas – ar toli buvo nukeliauta per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų?

Trumpas Dobelės darbas man pasakė kur kas daugiau nei dvigubai ilgesni ar formos įmantrumo siekę, bet galiausiai jame pasiklydę filmai. Pavyzdžiui, estės Kersti Uibo valandos trukmės juosta „Šita yra diena“ sunkiai gali būti pavadinta dokumentika, veikiau darbine medžiaga jai atsirasti. Esto Jaako Kilmi filmas „Aromatinga Talino žuvelė“ savo sumanymu sukurti kolektyvinį miesto portretą, jungiant asmeniškas miestiečių istorijas bei inscenizuojant vietinę legendą, išsiskyrė iš kitų konkursantų, bet įpusėjęs įklimpo pretenzingume ir manieringume. Panašiai atsitiko ir Godos Rupeikaitės filmui „Variacijos kaukių tema“.

Tuo tarpu antrosios vietos laimėtojas „Naujas pasaulis“ vėl įrodė – estams, skirtingai nei broliams lietuviams ir latviams, šiandieninėje visuomenėje vykstantys procesai atrodo verti tapti dokumentinių filmų objektais. Apskritai, dėmesį socialinėms problemoms galima laikyti skiriamuoju estiškos dokumentikos bruožu. Besimainantis, kintantis sociumas jiems įdomus. Jame autoriai pastebi nemažai prieštarų. Nors pastebėti ir tai užfiksuoti – irgi meistrystė.

Jaanui Tootsenui jos netrūksta. Režisierius rodo vienos bendruomenės gimimą, augimą, brendimą ir pabaigą. Pradžioje kiek nerūpestingi, prieš automobilius mieste nusiteikę jaunuoliai, po truputį tampa visai rimta organizacija pavadinimu „Naujas pasaulis“. Įkuriamas štabas, pasidalinama pareigybėmis, atsiranda finansų, draugijos veiklą pastebi savivaldybė, už menines ir visuomenines akcijas mieste jai įteikiamas ne vienas apdovanojimas. Tačiau po truputį revoliucingo jaunimėlio nusiteikimas blėsta. Bendruomenės viduje kyla nesutarimų (be abejo, neapsieita be meilės peripetijų), o idėjinis vadas galiausiai išvyksta į užsienį. Tootsenas taikliai rodo jaunų žmonių svajonių išsipildymą, vėliau – jų žlugimą. O „Naujas pasaulis“ – ne tik pavadinimas, tai ir nauja pokomunistinė Estija, nauja realybė, su kuria šiandien susiduria Nepriklausomybės metais gimę/augę jaunuoliai. Nepatenkinti dabartine, jie kuria savąją. Visai kaip jų tėvai prieš dvidešimt metų. Dideliais meniniais ieškojimais „Naujas pasaulis“ nepasižymi, tačiau taikliai kerta pačia istorija ir iškalbinga jos potekste.

Mindaugas Survila „Stebuklų lauke“ irgi stebi bendruomenę – Kariotiškių sąvartyno žmones. Pasakojimo tonas ne žurnalistinis, o lyriškas. Nors pats objektas, visuomenės užribio žmonės, televizijos ir spaudos itin mėgstamas. Bet skirtingai nei daugelis žurnalistų, Survila nesiekia sensacijos, nekuria per prievartą dramos. Jis stebi. Prieš tai susigyvenęs su stebimaisiais ir tapęs jų dalimi. Kaip tikrasis antropologas, tik vietoje rašiklio ir bloknoto – kamera. Režisieriui svarbiausia žmogus čia ir dabar, jo gyvenamas laikas užmarštyje, atsiskyrus ar atskirtam. Jis nesigilina į šiukšlyno gyventojų istorijas ir nesikiša į jų likimus. Bet ir to nedarant prieš akis stebuklingai gimsta autentiška dokumentika su visais žmogiškais skauduliais. Ir galima tik spėlioti, kodėl panašią strategiją – stebėti neskubrų vienuolių gyvenimą Kosove – pasirinkusiai minėtai Kersti Uibo nepavyksta sukurti dokumentikos, o tik prifilmuoti vaizdų. Man atrodo, tai susiję su stipria vidine kūrėjo pozicija filmuojamo pasaulio atžvilgiu. O tai visada „persiduoda“ į ekraną.

Poetiška Survilos juosta puikiai atliepė ir šių metų festivalio šūkį „Atpažink save kitame“. Į žmones iš labai arti įsižiūrėjo ir kiti režisieriai. Latvė Laila Pakalniņa – į daugiabučio erdve su pulku gyvūnų besidalinančią Liviją („33 Senelio Šalčio augintiniai“), Audrius Stonys – į buvusį gruzinų imtynininką Raminą Lomsadzę („Raminas“), latviams atstovavęs Vladislavas Ščepinas – į keliautoją Aleksandrą Laime, jau mirusį, bet per bičiulių ir šeimos pasakojimus priartėjantį prie žiūrovo visu savo egzotiškumu ir paslaptingumu. Taigi trečiosios vietos nugalėtojas bei dar keli konkurso filmai priminė ir apie poetinės dokumentikos egzistavimą. Atsiranda jos tradicijos tęsėjų. 

O susipažinti su lietuvių ir kaimynų dokumentinio kino naujienomis, atlikti tą kasmetinį patikrinimą ir „diagnozuoti“ jo būklę, tikiuosi, VDFF suteiks progą ir kitais, jubiliejiniais dešimtaisiais metais.

Nuotraukose - filmų "Kaip mes žaidėme revoliuciją", "Sriuba", "Naujas pasaulis", "Stebuklų laukas" kadrai.