Po premjeros VDFF. Kur nuveda svajonės...

9-ojo tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio uždarymo filmu tapo trumpametražė jauno režisieriaus Tomo Smulkio juosta „Rojaus beieškant“ (2012 m.). Gražia dviprasmybe tapusio pavadinimo filmas pakvietė žiūrovą į dvidešimt minučių trunkančią kelionę svajonių išsipildymo link. Ką reiškia sekti paskui savo svajonę ir kas pasikeičia, kai ji pagaliau išsipildo?

Galvojant apie filmą nevalingai norisi „perskelti“ jį į dvi dalis — į tai, ką verta ir įdomu pamatyti, ir į tai, ko geriau būtų buvę negirdėti. Svajonės „įgarsinimas“, kokį buvo galima išgirsti filme „Rojaus beieškant“, akivaizdu, nebuvo pats geriausias režisūrinis sprendimas. Galbūt tai turėjo suteikti daugiau asmeniškumo, tačiau už kadro skambantis režisieriaus balsas tapo svetimkūniu vizualiai filmo pusei. Daugeliu atvejų vaizdas kalba pats už save, o režisieriaus pasakojimas veikiau primena buitinį tekstą vietinės reikšmės tinklaraščiui, o ne tai, ką reikėtų perskaityti garsiai. Žodžių per daug, kartais jie dar ir nemotyvuoti. Taip ir nesupratau, ką norėta pasakyti minties šuoliu nuo istorijos apie studijoje paliktą režisieriaus filmą iki „šiandien Slusene žuvo žmogus. Nukrito ant traukinio bėgių“. Neabejoju, kad laikraščio nusikaltimų ir nelaimių skiltyje buvo galima rasti dar ne to.

Daug geriau pavyko tai, ką galima išvysti filmo kadruose — svajonės išsipildymo genezę ir estetizuotą, suasmenintą laukimą. Svarbų vaidmenį filme atlieka Švedijos sostinė Stokholmas (nors tai turbūt ne taip ir svarbu, nes jo vietoje galėjo būti ir visai kita pasaulio dalis). Tai subjektyvizuota būsenų ir pojūčių erdvė, vieta, iš Svajonių Miesto tapusi Laukimo Miestu. Tokiu, kokį jį matė „išganingo“ skambučio belaukiantis Tomas Smulkis. Galbūt ir miestu, kiek panašiu į Roy‘aus Anderssono filmuose rodomą. Bet tikrai ne tokį, kokį pamatytumėte atsivertę kelionių katalogą ar nuvykę „apžiūrėti miesto“.

Keista, bet priešingai nei buvo galima tikėtis, kameros užfiksuotas Miestas pasirodė labai svetimas. Tarsi atstumas tarp ratus sukančio, vis ties Roy‘aus Anderssono studijos „Studio 24“ durimis stabtelinčio režisieriaus ir jį supančios aplinkos nuo pat pirmos dienos būtų tik didėjęs. Statiška kamera, ilgi kadrai, šaltos, „purvinos“ spalvos, atspindžiai vitrinose ir žvilgsniai per stiklą, žmonės, tai ateinantys į kameros „regėjimo lauką“, tai jį paliekantys, visi „po vieną“ net ir grupėje — tik sustiprino egzistuojančios svetimumo ribos įspūdį. Įdomia alegorija tapo ir Roy‘aus Anderssono filmo „Tu gyvendamas džiaukis“ („Du levande“, 2007 m.) kadrai, sumontuoti su Tomo Smulkio vaizdais iš „tikro“, nepaviljoninio miesto. Jie taip susilydė į bendrą kontekstą, kad, nežinant Anderssono juostos, turbūt būtų buvę sunku atskirti, kur baigiasi Smulkio realybė ir prasideda filmo vaidyba.

Mane visada glumino svajonių prigimtis — būdamos „kažkur toli“ jos atrodydavo visai kitaip nei gavus galimybę prie jų prisiliesti, o jas pasiekus tekdavo ne tiek džiaugtis rezultatu, kiek viską „pasverti“ iš naujo. Sprendžiant iš paskutinių filmo kadrų — panašu, kad ši būsena nesvetima ir režisieriui. Tokia pabaiga — kai savo Rojų pagaliau suradęs filmo autorius stovi greta, bet rimtu veidu mintimis, atrodo, klaidžioja šiek tiek „ne čia“ — ir (ne)tikėtas filmo posūkis, ir savotiškas kelionės svajonės link apibendrinimas. Rojuje irgi sninga?

Nuotraukose - filmo "Rojaus beieškant" kadrai.