Interviu pieš premjerą. Režisierė Giedrė Beinoriūtė: “Pokalbiai rimtomis temomis” - su rimtais žmonėmis, suaugusiems žiūrovams
Spalio 12 d. “Forum Cinemas” kino teatruose bus pradėtas rodyti naujas dokumentinis ilgametražis režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas “Pokalbiai rimtomis temomis”. Tai septintas dešimtmetį dokumentines ir vaidybines juostas kuriančios autorės darbas. Kiekvienas G. Beinoriūtės filmas yra savotiškas siurprizas, nes ji renkasi pačius įvairiausius kino kalbos būdus ir žanrus – reportažiniai filmavimai virsta dokumentine socialine komedija “Troleibusų mieste” (2002), Sibiro tremčių istorija pasakojama nuotraukomis ir piešiniais filme “Gyveno senelis ir bobutė” (2007), making of’as 
(“Vulkanovka.
Filme “Pokalbiai rimtomis temomis” išvysime pačiomis įvairiausiomis temomis apie save ir supantį pasaulį kalbančius vaikus. Prieš premjerą kalbamės su režisiere Giedre Beinoriūte.
- Ne paslaptis, kad retsykiais teatro ar kino atžvilgiu nekorektiškai sakoma, jog į vaikus ir šunis visada įdomu žiūėti. Tikrai – visuomet?
- Ne, turbūt. Gal gali atrodyt lyg maivyčiausi, bet vaikų atskyrimas nuo žmogaus - neva vaikai dar ne žmonės, požiūris į juos kaip į gyvūnus man nepatinka. Filme buvo svarbu su jais pasikalbėti kaip su žmonėmis. Ir vienas iš “Pokalbių rimtomis temomis” uždavinių buvo pasiekti, kad vaikai atrodytų kaip suaugę. Pasakyti, kad mes juos laikom suaugusiais žmonėmis. Juk labai patogu apie vaiką galvoti – kad ir ką jis pasakytų, nesvarbu, juk tai tik vaikas, ar ne? Ne, filme turėjo būti aišku - čia šneka rimtas žmogus, jis turi ką pasakyti, mokosi formuluoti. Ir labai norėjosi išvengti jausmo, kurio siekia reklamos – oi, kokie juokingi vaikučiai…
- “Pokalbių rimtomis temomis” herojai informacinėje medžiagoje apie filmą pristatomi kaip ypatingo likimo vaikai. Kas jie, iš kur?
- Tai rašytojos Vandos Juknaitės apibūdinimas knygoje “Tariamas iš tamsos”,
kuri ir tapo šio filmo idėjos vystymo atspirties tašku. Iš pradžių sau pasakiau, kad filme kalbės vaikai, turintys ypatingą patirtį. O vėliau supratau, kad ypatinga ta patirtis ar ne, nėra taip svarbu, visokia patirtis svarbi. Galų gale, kriterijumi tapo tai, ar vaikas turi ką pasakyti. Susidūrėme ir su tokiais vaikais, kuriems neįdomu buvo nei kažką sakyti, nei tas mūsų filmas… Filme kalba labai įvairūs vaikai – iš meno mokyklų, iš globos namų, yra nusikaltusių vaikų. Yra vaikų ir iš normalių šeimų nelyginant ką mes laikome “normalia šeima”.
- Kaip siekei jų atvirumo? Kokius “raktus” naudojai, kad vaikai bendrautų, atsiskleistų?
- Na, vienas iš raktų, apie kuriuos man papasakojo Vanda, tai tas, kad reikia pačiam būti atviru. Filmavimų pradžioje bandžiau labai protingai formuluoti klausimus, kad skambėtų vos ne kaip per televizorių… Ir vieną akimirką supratau, kad reikia baigt šitaip bendraut. Nebeatsimenu, kaip ten atsitiko, bet pati vienam vaikui tiesiog papasakojau, kad man vaikystėje buvo taip ir anaip. Ir jau nebereikėjo klausimo užduoti, mano pasakojimas išprovokavo tą siekiamą “o man…” Nenorėjau gudrauti, apgaudinėti, kad vaikai sakytų tai, ko jie nenori ar kad paskui gailėtųsi su mumis kalbėję. Principas buvo toks – sulaukti, kad pašnekovai prabiltų apie tai, kas jiems rūpi. Ir patys pajautėme – klausi vieno dalyko, o vaikas kalba visai apie ką kitą, kas jam svarbu. Ir nors aš sakau, kad žiūriu į juos kaip į suaugusius žmones, bet, žinoma, jie nesuaugę, reikėjo juos saugoti. Viskas gi labai jautru – ir su tėvais derinome, ko klausti, ir patiems reikėjo suprasti, kokių temų neliesti.
- Dokumentininkai nelabai mėgsta klausimų apie darbo etiką. Teigiama, jeigu nori sukurti gerą filmą, reikia būti pirmiausia režisieriumi, o tik paskui geru žmogumi. Ar Jums egzistuoja tabu?
- Dokumentininkams tai sunkus klausimas. Iš studentų dažnai išgirstu, kad jie todėl ir nedaro dokumentinių filmų, kad tenka naudotis kitu žmogumi, kad sukurtum savo kūrinį. Panašiais klausimais kalbėjome
ir su vaikų tėvais. Ar vaikas yra filmo herojus? O kaip bus - susidraugauji su vaiku, baigiasi filmavimas ir jį palieki? Čia paminėjau mažiausiai skausmingus klausimus. Bet viskas priklauso nuo pasitikėjimo. Nors neturiu tų ribų nusibrėžusi, tai vis tiek yra nuolatinis klausimų sau kėlimas ir atsakymų į juos ieškojimas.
Visiems tėvams rodėme filmo medžiagą ir išklausėme jų pastabas. Būdavo taip, kad man atrodydavo, kad “laužo” mano filmą. Kartais problemų sukeldavo kažkoks tekstas, kuris man atrodydavo visai “nekaltas”, o tėvams – atvirkščiai, neleistinas filme. Tas procesas - tai kompromisai, bandymas išlaviruoti tarp savo norų ir kitų nuomonės, išlikti etišku. Bet tame pasakyme, kad negali vienu metu būti ir geras žmogus, ir režisierius, tikrai yra tiesos. Turi pasirinkti. Bet vieną aiškų kriterijų ar ribą turėjau – tai, ką darome, negali pakenkti vaikams.
- Tai, be abejo, turi suprasti ir visa filmavimo grupė, sugužanti į filmavimo patalpą.
- Žinoma. Buvom su dviem didžiulėm didelėm kamerom. Grupė visąlaik buvo pasiruošusi ir pajuokauti, ir pokalbį palaikyti. Būdavo, klausinėdama įstringu, sustoju, tai operatorius (“Pokalbių rimtomis temomis” operatorius yra Audrius Kemežys (LAC) – red.past.) pratęsia pokalbį su vaiku. Ir per pertraukas visi dirbo, kad būtų
- Kiek vaikų filmavote, kiek turėjote medžiagos? Kas buvo pagrindiniu atrankos kriterijumi montažo metu?
- Vaikų nufilmavome 17, o filme kalba 12. Medžiagos nebuvo tiek daug, kaip kad kuriant kitus dokumentinius filmus. Bet ji buvo labai sudėtinga. Nebuvo taip, kad žiūrėdama ar montuodama medžiagą kažką galėtum prasukti – joje nebuvo jokių peizažų, tik kalbėjimas. Ir visąlaik turėjau klausytis, mintinai žinoti kiekvieną žodį,
visą filmavimų tekstą.
O atrankos kriterijus… Kas paveiku. Vienuose pokalbiuose veikia kalba, kituose – tyla. O dar kituose – kai vaikas neturi ką pasakyti. Atrodo, kad pokalbis nejuda, niekas nevyksta, o paskui žiūri medžiagą ir supranti, kad tas pokalbis, kai po žodį – užtat kokį! - trauki, ir yra pats įdomiausias.
Kiekvienas vaikas turėjo įnešti kažką sava. Ir jeigu vaikai kartoja tuos pačius dalykus, tai ši medžiaga jau konkuruoja tarpusavyje, reikia nuspręsti, kuri svarbesnė filmui. Gal ir juokingas kriterijus, bet stengiausi, kad filme būtų panašus mergaičių ir berniukų skaičius, kad vienų nebūtų ryškiai daugiau nei kitų.
- Kas Jums pačiai labiausiai buvo netikėta? Ar tai buvo normalus, be ypatingų nustebimų procesas?
- Visai nenormalus. Aš tikėjausi, kad galima sukurti iš kalbų filmą, kuris turėtų savo dramaturgiją, išlaikytų dėmesį. Bet tuo pačiu ir žinojau iš vadovėlių, kad tai neįmanoma. Net nustebau, kad pavyko tą filmą sudėti.
- Trijuose Jūsų filmuose iš eilės – “Gyveno senelis ir bobutė”, “Balkonas” ir “Pokalbiai rimtomis temomis” - pasaulis vaiko akimis. Jų žanrai skirtingi, bet vienija pats požiūris. Nebijote, kad pati įsprausite save į tam tikrus temų, intonacijų rėmus.
- Na, šį filmą darydama, visiems sakiau, kad čia tai jau paskutinis “temoje”. Nesijaučiu taip pati, bet etiketę “ji vaikų režisierė” jau pradedu jausti. “Beinoriūtė daro filmus apie vaikus”. “Gyveno senelis ir bobutė” juk filmas apie tremtį.
- …vaiko akimis.
- Taip. Tuo metu tiesiog negalėjau kitokio filmo padaryti. Tai atrodė vienintelis įmanomas būdas. 
Jeigu kalbėti ne tik apie temą, bet apskritai apie kiną, tai filmas "Pokalbiai rimtomis temomis" buvo labai auginantis. Montuodama jį, atsisakiau dalykų, kuriuos anksčiau tikrai būčiau į filmą įdėjusi. Kemežys juos vadina “kvarbatkomis”. Atseit, simpatiški dalykai. Jų šitam filme nebesinorėjo, atsisakėm. Supratom, kad kažkas kitaip.
- Vaikai yra ne vieno garsaus filmo herojais. Pati tema iškart primena Franko, Philibert’o ar Kosakovskio filmus. O koks “Pokalbių rimtomis temomis” kontekstas Jums yra svarbus?
- Nors žinau išvardintų režisierių filmus, bet - gal pasirodys keista - ne į filmų apie vaikus kontekstą talpinu naują filmą. Svarbus filmas, kurį man jau darbo metu parekomendavo Kemežys ir, žinoma, visai kitoks negu mūsų – Aleksandro Sokurovo “Skaitant “Blokados knygą”. Tarp tų juostų, kuriomis pati viliojau filmuoti Kemežį ir įrodinėjau, kad “kalbančios galvos” gali būti įdomu, buvo ir Roberto Verbos “Šimtamečių godos”. Man patinka filmai apie žmones.
- Svarbi Jūsų herojų nuomonė apie filmą?
- Po “...senelio ir bobutės” mama turėjo pasakyti, ar viskas teisinga. Mama pasakė “teisinga”. Man užtektų, jeigu po “Pokalbių rimtomis temomis” tai išgirsčiau iš vaikų ir jų tėvų. Kad nepamelavau.
- Jau antras Jūsų filmas po “Balkono” bus rodomas “Forum Cinemas” kino teatrų repertuare. Ar įsivaizduoji savo filmo žiūrovus? Kaip rūpi, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių?
- Darydama filmą tikrai galvojau apie žiūrovų amžių. “Pokalbiai rimtomis temomis” yra filmas suaugusiems žmonėms, ne vaikams. Gali ir vaikai žiūrėti, bet jie neskaitys “dvigubų dugnų”.
Mano draugas Jaakas (Estijos režisierius Jaakas Kilmi – red. past.) daro filmą apie futbolą ir viename projektų pristatyme jam pasakė, kad tai yra blogai, nes filmus daugiausia žiūri moterys ir jis nebus komerciškai sėkmingas. Tai gal pagal analogiją galima išvesti, kad kadangi mano filmas apie vaikus, tai moterys jį žiūrės, 
nes jos tokius filmus mėgsta?
Jei rimtai, tai man labai artimas Viktoro Kosakovskio susirūpinimas
Bet šįsyk gal net labiau negu kada nors anksčiau noriu, kad “Pokalbius rimtomis temomis” pamatytų kuo daugiau žmonių. Jis toks sumanytas – kaip pokalbis su kitais.
Kalbėjosi Rasa Paukštytė
Nuotraukose - režisierė Giedrė Beinoriūtė, operatorius Audrius Kemežys, "Pokalbių rimtomis temomis" filmavimo grupė ir filmo herojai; filmavimo akimirkos.
"Monoklio" archyvo nuotr.
