Po premjeros. Pasaulis iš vaikų perspektyvos. Aptarimas dviese

Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“ suteikia žodį vaikams. Tuzino vaikų svarstymai ir išgyvenimai pradreskia įprastą informacinį šlamštą, tariamą ramybę, sutvarkytus ar nuolat tvarkomus tėvų gyvenimus, kur amžinai kažko trūksta. Pinigų, laiko, dėmesio, dar ko nors. O vaikams? Kas ten jų pasaulyje? Beinoriūtės filmas be jokių ceremonijų padaro suaugusiųjų šiandienos dalimi įvairias, dažnai nemalonias vaikų patirtis.

Interpretacijoms atvira filmo pradžia, kur gestų kalba pasakojama trumputė istorija apie Gėlę, Mamos padovanotą Mergaitei. Tai vienos filmo herojų – neprigirdinčios mergaitės – kūrinys „Stebuklinga gėlė“. Čia svarbūs visi personažai: Mama ir jos dovanota Gėlė, Mergaitė, besirūpinanti Gėle, kuri vieną dieną nusisuko į saulę, paaiškinusi nustebusiai Mergaitei – viskas, ką tu darai, yra gerai, bet aš noriu matyti saulę. Svarbus ir Mamos su Mergaite bendravimas, buvimas kartu, jų abiejų džiaugsmingas atradimas: Gėlė gali kalbėti!

Panašus nustebimas tikriausiai tyko ir „Pokalbių rimtomis temomis“ žiūrovų. Vaikai gali rimtai kalbėti? Jie turi ką pasakyti suaugusiems? O kažkas gyvena visai be saulės?

Tai „kalbančių galvų“ filmas. Jis iš tų, kur neturi siužeto, neturi vieno herojaus, kurio būties metamorfozes stebėtume, bet savo mozaikiškumu sukuria apibendrintą žmonių gyvenimo vaizdą. „Pokalbiuose rimtomis temomis“ kalba dvylika paauglių. Režisierė jų niekaip nepristato, nenurodo tikslaus amžiaus, net kalbėjimo aplinką suvienodina: neutralus baltas fonas ir tiek. Kiekvieno vaiko gyvenimo istoriją, tegu hipotetinę, palikta sukurti žiūrovų vaizduotei, remiantis tuo, ką išgirsi iš vaiko lūpų ir ką įžiūrėsi jo mimikoje, laikysenoje, intonacijoje. Tuo labiau, kad ir režisierės pateikiami klausimai nėra vis tie patys, jie įvairuoja priklausomai nuo situacijos ir atsakymų.    

Čia akistata su turtu arba skurdu. Tik ne ekonomine, o bendravimo, artimųjų prasme.

Ir nors režisierė su visais kalbėjosi kaip su sau lygiais ir įdomiais pašnekovais, kai kuriuose kadruose vos vos jaučiasi tardymo šaltis. Jis ima sklisti tikrai ne iš draugiško „kompaneisko“ Giedrės Beinoriūtės užkadrinio balso, o iš dalies jos pašnekovų buvimo priešais filmavimo kamerą. Supranti: šitiems vaikams teko ne kartą atsakinėti suaugusiems, bet tai nebuvo artimųjų pasišnekučiavimas, o valdiškų namų anketų pildymas. Vaikui teko gintis. Kai kurie atėjo į baltąjį „Pokalbių...“ kadrą iš šeimos, tegu nepilnos, o kai kurie turi tik patys save. Tai artimo meilės nesušildyti žmonės. „Nėra nieko aplink, tu esi vienas žiauriame liūdname pasaulyje, kuriame nėra beveik nieko gero“. Vaikas formuluoja šitą mintį išraiškingai privaidindamas, bet turinys nekelia šypsenos, nes jis tikras. Tas turinys įsispaudęs ir mergaitės, gyvenusios globos namuose, kietoje šypsenoje. Režisierės klausimas: ką tau reiškia laikas, kurį tu gyvenai globos namuose? Atsakymas sausas: „Nieko“.

Giedrė Beinoriūtė neturi tikslo gąsdinti ar graudinti, tuo labiau – mokyti, montuodama kontrastingas vaikų patirtis, atrodytų, vis sunkesnes: gyvenimas išsiskyrusioje šeimoje, gyvenimas su negalia, gyvenimas visai be šeimos. Ir kai jau pasiekiama visiška neviltis, kai gražiam jaunam žmogui, augusiam be tėvų, be žaislų ir be lovos minkštos, kadre pritrūksta žodžių ir oro, o žiūrovui, neabejoju, irgi, gretimame kadre staiga sučiulba visiškai nerūpestingas vaikiškas gyvenimas be jokių problemų, nebent – kur įdomiau švęsti gimtadienį.

Ir tai ne vaikų autoportretai, o tėvų, tiesiog suaugusiųjų atspindys. Netgi kyla eretiška mintis, kad vaikai gimsta su laimės jausmu, o suaugusieji palaipsniui jį naikina. Tada tvarka, žmogus suauga.

Net ir šypsodamasis nuo šviesesniųjų filmo vaikų samprotavimų, suvoki daug kainavusią mažo žmogaus stiprybę asmeninių negandų akivaizdoje. „Pokalbiai rimtomis temomis“ padaryti ant žaizdų. Kitaip kūryboje nebūna – apie tai filme kalba ir mergaitė, kuri rašo eilėraščius Brailio raštu. Priežastis, vertusi kurti, turi būti „giliai pakasta“. Taip reikia.

Tos žaizdos skauda ir žiūrinčiajam. Prisipažinsiu, negaliu aptarti „Pokalbių rimtomis temomis“ epizodas po epizodo, žiūrėti iš šalies ir narstyti, „kaip tas padaryta“, nes tai būtų aptarimas vaikas po vaiko, dar vienas „kūrybinis“ ėjimas jų tikrų, negyjančių negandų maršrutu. Manyčiau, panašus negalėjimas atsitraukti, ramiai ir profesionaliai minkyti surinktą medžiagą kaustė ir režisierę. Ji yra tryliktas savo filmo vaikas. Kas, kad neišėjęs į kadrą. Juk yra ir neprabilęs berniukas, tik uoliai kadre galvojęs, mintyse taręsis pats su savimi, daug dramų ir komedijų „giliai pakasęs“.  

Giedrė Beinoriūtė yra užsiminusi apie savo filmo šaknis, įkvėpėjus. Tiesioginis postūmis atėjęs iš literatūros – iš Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“, kur rašytoja kalbasi su nelengvo likimo vaikais. Viena kinematografinių paralelių – Roberto Verbos filmas „Šimtamečių godos“. Šiandien „Šimtamečių godas“ žiūrime kaip auksinę vertybę, ir sunku patikėti, kad kažkada filmas galėjo būti valdininkų smerkiamas už seno, pernelyg seno žmogaus rodymą. Esą senatvė slegia, o perspėjimas apie mirties artėjimą liūdina. Be to, senatvė iš arti – patologiškas reginys, pagaliau – neestetiškas. Kas tai? Žiūrinčiųjų gynyba?

„Pokalbiuose rimtomis temomis“ vaikai svarsto apie vienatvę, tėvų skyrybas, savo negalią, savo apleistumą. Matant tuos vaikus stambiu planu (operatorius Audrius Kemežys daug prideda prie vaikų mintyjimų, leidžia skaityti veidų ir kūno kalbą) iš pradžių apima noras ginti visus dvylika išrinktųjų nuo režisierės, nuo visos filmavimo kompanijos. Jie kankina beginklius vaikus negailestingais klausimais! O vaikai gal nežino, kad jie gali atsisakyti kalbėti apie tai, kas skauda! Jie turi teisę atsispirti suaugusiajam! Bet ar pajėgtų?

Žinau, kad filmavosi tik tie vaikai, kurie norėjo dalyvauti konkrečiai šitame filme ir kalbėti režisierės pasiūlytomis temomis. Žinau, kad jų tėvai ir globėjai sutiko, leido. Netgi visi matė filmą ir neprieštaravo. O patys vaikai per porą filmo kūrybos metų paaugo ir „Pokalbiai rimtomis temomis“ jiems beveik jau istorija. Ne istorija tik ta realybė, kurią jie papasakojo savo žodžiais ir savo veidais. Ir gintis nuo tos realybės reikia visiems, ne tik vaikams.

                                                                                                                                                                          Rūta Oginskaitė                                                                                                                

.................

Bet klausimai išlieka. Ar nekankina pokalbiai apie tai, kas sunku? Kodėl įmanoma ekrane iš taip arti matyti dalykus, nuo kurių įprasta nusisukti lyg nuo nesančių? Nematai, kad neskaudintum savo žiūrėjimu? Suprantu, kad dokumentininkų tikslai kilnūs ir reikia visas jų filmo tiesas apie vaikus žinoti, tačiau koks rezultatas? Vaikai pakankinti, o sužinojome ar ne pusinius dalykus apie juos? Kas pasiekta, ištraukus vaikus iš jų gyvenimo aplinkos į visiems vienodą baltą foną, nesukonkretinus jų gyvenimo aplinkybių ir net metų?

Yra ir daugiau klausimų, kuriuos formuluoju, įsijautusi į vaikų gynėjos nuo dokumentininkų poziciją (manau, kad tokia pozicija egzistuoja, neužsimerkime).

Atsakymų ieškau kalbėdamasi su profesionalia vaikų psichologe, mokslų daktare Rasa Bieliauskaite. 

- Kai pažiūrėjau Giedrės Beinoriūtės filmą, pirmiausia kilo asociacija su Krzystofo Kieslowskio „Kalbančiomis galvomis“ (dokumentinis filmas, 1980 m. – Red.) Ten nurodyti kiekvieno klausinėjamojo gimimo metai, o klausimai visiems tie patys: kas aš esu ir ko aš noriu. Matosi skirtingi žmonių kontekstai, jų aplinka. Nuo metų vaiko iki šimto metų senutės. Kas tu esi ir ko nori? Nieko daugiau apie tuos žmones ir nesužinome, bet žmonių ir jų atsakymų kaleidoskopas atskleidžia labai daug įvairių dalykų apie gyvenimo kelią.

O Giedrės Beinoriūtės filme – tik vaikai, kurių amžius neapibrėžtas. Yra tam tikros temos, kurias vaikai išsako. Mes girdime, ką jie išsako ir matome, kaip jie tai daro. Kaip filmo pradžioje sako Jonas: man svarbiausia, kad mane nors kas matytų.

Mes matome įvairius vaikus su skirtingomis istorijomis, o pagrindinės temos – mano gyvenimas, mano meilė, laimė, mano skausmas, mano artimas žmogus, šeima, išsiskyrimas... Tai paliesta, nors ne visada būtent taip įvardyta. Pokalbiai tomis temomis leidžia įsisąmoninti, sakyčiau, kelis dalykus. Visų pirma, jie liudija vaikų rimtumą ir gilumą. Tomis temomis jie galvoja, turi savo poziciją. Ir netgi jeigu kartas kažkas juokingai nuskamba, žiūrovų juokas kyla ne dėl to, kad vaikas nerimtai ar neprotingai pasakė, bet dažniau dėl netikėtumo. Galbūt juoku žmogus sureaguoja į paties vaiko susijuokimą, ir tokia vaiko reakcija į rimtą temą atpalaiduoja nuo žiūrinčiojo įtampos. Nėra taip, kad iš vaiko juoktųsi. Tik kartu su vaiku, kartu su filmo kūrėjais. Dažniausiai seanso metu pasigirsta juokas dėl to, kad prieš tai ar po to vaikas kalba apie tai, kas sunku.

Labai svarbu pamatyti, kaip vaikas išreiškia savo mintį, kaip jų veidai kalba, akys kalba. Stambūs planai atskleidžia jų jausmus, ko mes dažnai nematome, nežiūrime, nekreipiame dėmesio. Ne tik į vaikus, bet kartais ir vienas į kitą. Atsiskleidžia, kad temos, apie kurias vaikai klausinėjami, juose yra. Tai ir filmo autorės mokėjimas vaikus kalbinti. Giedrė Beinoriūtė sukuria natūralų tiesioginį bendravimą. Jie kartu išgyvena tą pokalbio akimirką. Šitokia bendravimo akimirka vaikams gali būti prasminga. Skaudaus kalbinimo momentai, kai vaikai įvardina savo slegiančias patirtis ir yra girdimi – tai irgi yra bendras išgyvenimas. Žmogus, įvardijęs savo skausmą, tarsi ir pats jį pamato iš šalies, o tai turi terapinį poveikį.

Man nebuvo lengva žiūrėti. Bet ir nejaučiau baimės, kad filmo kūrimas vaikus žeidžia.Pagarbus filmuotojų santykis, lygiavertis bendravimas juos saugo. Jų skaudžios patirtys yra, ar jie klausinėjami, ar neklausinėjami, ar filmuojami, ar ne. Galbūt kai jie pasako, o kiti žmonės išgirsta ir neima vaitoti, gailėtis, o rimtai išklauso ir supranta, tai netampa kankinimu.  Iš kitos pusės, sunkios filmo temos parodo suaugusiajam, per kokias patirtis vaikai tampa tokie, kokie yra. Už kiekvieno vadinamojo nusikaltimo, nusižengimo – didelis vaiko skausmas.

Autoriai, žinoma, dėjo į filmą savas prasmes, savus tikslus, bet aš sakyčiau, kad „Pokalbiai rimtomis temomis“ – filmas suaugusiems apie tai, ko vaikui reikia. Tai svarbu ir bendrame kontekste, kur yra kitokios idėjos: surinkime pinigų globos namų vaikams, padarykime šou, pakoncertuokim, nuvežkim dovanėlių, paplekšnokim per petį – kas, mano nuomone, yra nemoralu. O Giedrės Beinoriūtės filmas parodo, ko iš tiesų reikia: puikiai atsiskleidžia vaikų poreikis šeimai, ir tai pirminis poreikis. Tas labai gerai matosi. Mes negalim savęs apgauti, tai ne juokai. Pažiūrėkim ir turėkim drąsos pripažinti, ar mes tą darom, ar nedarom. Vaikui reikia santykio su suaugusiais artimais žmonėmis. Štai, žiūrėkime: vaikas gali būti neregintis, neprigirdintis, turėti fizinių trūkumų, bet jie auga šeimoje ir yra laimingi.

„Pokalbiuose rimtomis temomis“ pamatome pasaulį iš nepažįstamų kampų, iš vaikų perspektyvos, apie kokias net nepagalvotum. Pavyzdžiui, apie prieraišumą.Trylikametis, pabėgęs iš namų, sako, kad svarbiausia – neprisirišti, kad nepergyventų, jeigu netektų kokio draugo. O netekti mamos būtų gaila, nes mama jį užaugino. Galbūt iš patėvio patirta skriaudų ir prievartos, bet yra mama kaip tvirta savastis. Arba berniukas, kuris sako, kad turi tik vieną artimą – patį save. Tėvų atsisakė, nes pajuto, kad vaikais jie naudojasi. Jis ne šiaip piktas ir atšiaurus, gal ir agresyvus kitomis aplinkybėmis, bet visa tai kyla iš jo labai gilaus skausmo. Tas skausmas ekrane ir atskleistas. Ir filmavimas tokios patirties vaikams nepridėjo kančios. Jie ją turi. Filmavimas galbūt padėjo išreikšti ją.

„Pokalbiuose rimtomis temomis“ pastebiu ir tai, kad vaikai iš šeimų sugeba laisvai ir įdomiai save reflektuoti. Kitiems sunkiau savo jausmus pasakyti. O tai, kad filme nėra konkrečių detalių – kuris vaikas iš kur, kokio amžiaus, kokia šeimos sudėtis ir panašiai – suteikia jų likimams tam tikro universalumo. Tuo „Pokalbiai rimtomis temomis“  galbūt sako, kad daugelis smulkmenų ir yra smulkmenos.

Dar vienas svarbus dalykas apie Giedrės Beinoriūtės filmą: tu gali jį išbūti, tu nesigini jo, nors jis kalba tokiomis temomis, nuo kurių gyvenime galbūt nusisuktum. Jis neskatina savigynos nuo sunkių temų. Tu gali tai žiūrėti plačiai atmerktomis akimis ir išgirsti vaiką. O tada galvoti, kuo gali prisidėti, kad būtų galbūt kitaip – ne konkrečiai tiems vaikams, bet iš principo, ateičiai. Žmogaus jiems reikia, santykio, bendravimo, o ne išmaldos ir ne labdaros.

Parengė R. Oginskaitė

Studijos "Monoklis" archyvo nuotraukose - G. Beinoriūtės filmo "Pokalbiai rimtomis temomis" pašnekovai.