Atgarsiai. Narcizo (nu)žydėjimas

Į modernius laikus perkeltas senovės graikų mitas, pasakojantis apie artimuosius atstūmusį ir pražūtingai savo atvaizdą įsimylėjusį jaunuolį, turėjo tapti debiutinio režisierės Dovilės Gasiūnaitės filmo „Narcizas“ atskaitos tašku. Tačiau filme pavyko išvysti tik klasikinį neurotiką, kuris, nors nuolat lydimas vandens ir savo veido atspindžių vitrinose, taip ir lieka savęs nepamilusiu violončelininku Teodoru (akt. Amvrosios Vlachopoulos), kuris su mitiniu Narcizu turi mažai ką bendra. Užnugaryje palikus mito šydą paaiškėja, kad filmas buvo bandymas pasitelkus psichologinį vyro portretą kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo prasmės paieškas, nekintantį kasdienybės „kalėjimą“ ir dvasinę vienatvę miesto fone. Tai aktualu ir pagirtina. Bet patirties trūkumas, netinkamai parinktas pagrindinis aktorius (natūraliai atrodantis tik kai groja ir gainiojasi futbolo kamuolį su kiemo vaikais) ir akivaizdžios dramaturginės problemos nulėmė rezultatą, kuris, deja, panašesnis į ne pačią įdomiausią vienos populiariausių postmodernios visuomenės ligų patogenezę.

Pagrindinis filmo veikėjas - styginių kvarteto violončelininkas Teodoras. Herojus kartais prasitaria, kad jam blogai, pabando papasakoti savo pojūčius ir pasiskųsti, kad ir po dešimties metų niekas nesikeičia. O kodėl, matyt, nėra aišku nei pačiam Teodorui, nei jo artimiesiems, nei, tuo labiau, filmo žiūrovui. Herojaus pojūčius stengiamasi perteikti ne tik verbalinėmis priemonėmis, bet per visą filmą „tempiama“ vidinė veikėjo būsena ima įkyrėti. Ji statiška, „išskydusi“, todėl ją lydintys įprasminimai nebepasako nieko naujo. Būdamas nepatenkintas savimi ir savo gyvenimu, Teodoras aplinkoje nuolat ieško išorinių dirgiklių. Jais paverčia ir naująją meilę, kurią pats greitai pamiršta (o gal niekada jos ir nejautė), ir sūpuokles, kuriose sėdėdamas suka ratus iki fizinio šleikštulio. Viename iš kadrų kamera kelioms sekundėms stabteli ties draugo skulptoriaus (jį vaidina skulptorius Robertas Antinis) nulipdytomis Teodoro galvomis - viena - adoniško grožio, antroji - subjaurota. Suprask - išorė ne visada atitinka vidų.

Kiek įdomesnis yra per visą filmą tekančio, jį pirmuoju ir paskutiniuoju kadrais apgaubiančio vandens motyvas. Bet ir jo išreikšti nekintančiai filmo herojaus būklei pasidaro per daug. Akivaizdžiai labiau dvasiškai nei fiziškai ištroškęs Teodoras čia maudosi vonioje, čia stovi po dušu ar mirko galvą fontane, čia nuolat greta savęs turi vandens butelį (nors pastarojo pasiėmimas iš šunelio lydimo senyvo parduotuvės savininko yra viena žavingesnių filmo scenų), o čia žvelgia į žuveles akvariumuose. Vanduo kadruose stichiškas - ir griaunantis, ir kuriantis. „Girdantis“ ir filmo herojų, kuris finalinėse scenose paniręs į upę turbūt randa pilnatvę, kurios ieškojo, ir miestą, kurio tvankumą puikiai galima jausti ekrane.

Dėmesio filme pritrūksta kitiems jo veikėjams, kurių būsena pateisinta daug geriau nei paties nesusipratusio filmo herojaus. Ramios Teodoro žmonos Erikos (akt. Asmik Grigorian) „ligoninės linija“ atrodo visiškai nepagrįsta, o fone „nuskęsta“ ir gerokai įdomesnis (ar bent pozityvesnis) šeimos draugas Tomas (akt. Sigitas Šidlauskas), ir, atrodo, visai nuo miesto gyvenimo atitrūkusi skulptorių šeima. Tiesa, emocijai sukurti ir veikėjus „nuspalvinti“ pasitarnauja vykusiai parinktos lokacijos ir interjerai — nuo bohemiško skulptoriaus sodo, kuriame norisi kuo ilgiau pasilikti ir pasislėpti nuo filmą lydinčios „neišartikuliuotos depresijos“, iki šaltų, sterilių erdvių ir ankštų butų.

Gero įspūdžio nepalieka veikėjų dialogai - literatūriški, herojams kontempliuojant apie gyvenimo prasmes - „sunkūs“, nenatūralūs, o „tu mane myli? tu manęs nemyli!“ scenose - dar ir trivialiai komiški. Titruose minimas „Teodoro balsas“ (kurį herojui „paskolino“ Valentinas Krulikovskis) taip pat vertas atskiro paminėjimo. Aktoriaus intonacijos ir akcentas lyg ir įtikina, bet kai kuriose filmo scenose jis ima gyventi atskirą savo, kaip balso, gyvenimą, ypatingai tada, kai Teodoro veido išraiška ir toliau išlieka nieko nesakančia.

Iš tiesų viskas, ką prisiminiau po pavasarį įvykusios „Narcizo“ premjeros (peržiūros vyko ir Tarptautiniame Kauno kino festivalyje), buvo nuostabi kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika. Ir tai, kokia disharmonija vyravo tarp jos, kalbančios daug raiškiau nei didžioji dalis filmo, ir garsą lydinčio vaizdo. Iki pat vienos finalinių scenų, kai pagaliau įvyko „susikalbėjimas“ ir iš dangaus pasipylė lietus.

Pristatydama savo filmą viename iš interviu režisierė Dovilė Gasiūnaitė minėjo, kad kiekvienas filmas kūrėjui suteikia galimybę „augti“. Panašu, kad čia ir slypi viena giluminių posovietinio lietuvių kino problemų – ar galima kokybiškai „augti“, kai sukuri vieną filmą per penkerius metus? Ar kai, neturėdamas „augimo“ patirties, tą patį filmą turi kurti kone dešimtmetį, kaip ir nutiko „Narcizo“ atveju? Tai neturėtų būti pateisinimas, bet, matyt, tik tokia „deformuoto augimo“ prizmė leidžia į filmą pažvelgti kaip į „išbarstytą“ bandymą, ir, nepaisant akivaizdaus vientisumo stygiaus, „kilnoti“ jį sluoksniais, ieškoti balanso tarp atskirų segmentų. Pavykusių ir nelabai. Ypač kai supranti, kad vidinė vieno individo drama ekrane taip ir neįvyksta, o tai, kas iš tiesų turėtų būti tik pagrindinio herojaus aplinka, pasidaro gražiau, įdomiau ir svarbiau už tą, apie kurį žada papasakoti filmo pavadinimas. Marginalizuotų visuomenės grupių liūne neprasmegę filmo veikėjai - miestiečiai, menininkai, tiesiog - intelektualai (be jokių neigiamų konotacijų), sugrįžimas į karščiu alsuojantį Audriaus Kemežio kameros „prijaukintą“ Vilnių ir Giedriaus Puskunigio kurta muzika yra geriausia, ką galima pamatyti (ir išgirsti) filme. Kita vertus - gal tai jau nėra mažai.

Nuotraukose - Amvrosios Vlachopoulos, Robertas Antinis filme "Narcizas".

Studijos "Ketvirta versija" archyvo nuotr.