Interviu prieš premjerą. Kelios gudrybės rūpestingam Tėvui

Vėlų lapkričio 12-osios vakarą „Scanorama“ parodys premjerą – Marato Sargsyano pilnametražį dokumentinį filmą „Tėvas“.

Režisieriaus Marato Sargsyano pavardė pasigirdo su jo trumpametražiu vaidybiniu filmu „Lernavan“. Tai Marato – Lietuvos Muzikos ir teatro bakalauro – diplominis darbas, nemažai keliavęs po festivalius ir pelnęs autoriui nemažai apdovanojimų. 

„Tėvo“ eskizas buvo Marato Sargsyano magistro studijų diplominis darbas. Dėl spalvingos herojaus biografijos filmas jau reklamuojamas kaip Lietuvos mafijos tėvo įamžinimas, o dėl autoriaus pavardės – kaip armėnų kinematografo dėmesys Lietuvos kriminaliniam pasauliui.

- Kaip yra iš tikrųjų, Maratai? Visada įdomu sužinoti, kaip autorius surado herojų ir kodėl būtent jį?

- O, tai buvo įdomus kelias. Kol jį suradau, turėjau idėjų milijoną. Norėjau daryti filmą apie savo senelį. Įsitikinau, kad tai sudėtinga, nes tema per artima. Sunku buvo išsigryninti, ko noriu, ar tai nėra per daug asmeniška. Turėjau ir medžiagos labai geros.

Staiga atsirado kita idėja – mane pakvietė į Armėniją filmuoti ten atvažiavusio Emiro Kusturicos. Kadangi „Lernavan“ Kusturicos festivalyje yra gavęs apdovanojimus, man sakė: atvažiuok, tu turi čia būti – tu, Armėnija, Kusturica. Gal filmą padarysi. Idėja man buvo pakankamai keista. Per tris filmavimo dienas padaryti filmą? Kadangi pakvietė, galvoju: pabandysiu, nieko tokio. Nuvažiavau, nufilmavau įdomios medžiagos, bet joje nebuvo to, iš ko daromas kinas. Tiesiog įspūdinga medžiaga, graži, įdomi. Ir pats Kusturica kaip asmenybė įdomus – ir vizualiai, ir jo veiksmai. O filmo nėra.  

Bet aš vistiek neatsisakiau idėjos daryti dokumentinį filmą. Žinojau, kad netoli Šiaulių gyvena toks urvinis žmogus. Tai jo pravardė. Per antrą pasaulinį karą jis gavo kontuziją, gyveno pasislėpęs miške. Kažkada, kai gyvenau Šiauliuose ir dirbau televizijoje, aš filmavau tą dieduką. Prisiminiau jį ir pagalvojau, kad gal jis gali būti man įdomus. Nuvažiavau, sužinojau, kad jis visiškai prasigėręs. O prasigėręs personažas – neįdomu.

Vienas iš buvusių televizijos kolegų sako: yra toks Antonovas, kultūrizmo pradininkas, buvęs nusikaltėlis, ryški asmenybė. Man neįdomu. Nei sportas mane domina, nei kriminalas. Kolega toliau vardija: jis su žmona labai gražiai kalbasi, žurnalistams pasakoja apie asmeninius santykius. Galvoju: čia dar blogiau. Ir jau ruošiuosi išeiti, tada kolega dar prideda, kad ta įdomi asmenybė su žmona vieną po kito gimdo vaikus, turi jų jau šešis, ir dabar kaip tik neseniai jiems gimė dar vienas kūdikis. Paklausiau, kiek tam žmogui metų. Sako: virš 70. O, pagalvojau, jeigu tokio amžiaus žmogus nori vaikų, vadinasi kažkas įdomaus jo sieloje vyksta.

Nuvažiavau pas jį prie Šeduvos. Maniau, užsuksiu, susipažinsiu, bet labai didelių vilčių filmui neturėjau, nes biografija sudėtinga, kažin ar jis įsileis. Bet kai užėjau pas jį, pamačiau tai, ką jūs dabar filme matysit. Iškart pradėjo tokie kadrai eiti. Supratau, kad šituose namuose yra kvėpuojančios medžiagos filmui. Tada su juo pakalbėjau rimtai, ir jis sako: gerai, daryk ką nori. Pasitikėjo. 

Taip ir atsirado herojus. Be to, aš pamačiau paralelę su savo seneliu, nors mano senelis neturi kriminalinės praeities ir jokiu sportu nesidomi, ir nedainuoja, ir negroja. Suradau vieną bruožą, bendrą jiems abiems, o apibūdinu tą bruožą taip: jeigu ateis Mirtis manęs pasiimti, tai dar turės pakovoti, lengvai nepasiduosiu. Jie abu už paskutinio siūlo nusigriebia ir eina. Man buvo žiauriai žavu, kaip Antonovas sukūrė gyvenimo šaltinį aplink save. Jis gyvena, jis semiasi iš jaunos energijos ir duoda jiems savo. Jis yra be galo rūpestingas tėvas. O kad jis buvęs nusikaltėlis, vadintas mafijos tėvu, mane mažiau domino. Tik kaip kontrastas šiandienai.

Antonovas yra gudrus. Reikia pajust, kada jis pradeda fantazuoti. Jis įspūdingai fantazuoja. Talentingai. Labai sunku atspėti, kur tiesa baigiasi ir prasideda jo sukurta istorija. Jis kuria kaip scenaristas. Ir tai, ką jis sukuria, pinasi su tiesa. Filme nėra jokios jo istorijos, bet Antonovas yra talentingas jų kūrėjas. Matyt toks būdas susiformavo per dvidešimt metų kalėjimo. Juk jam reikėjo išgyvent galų gale tuose Rusijos kalėjimuose.    

Vienodas personažas būtų ir neįdomus, turi jo viduje ir angelas, ir šėtonas nuolat daužytis.

- Kiek vaikų toje šeimoje?

- Vaikai septyni. Antonovas turi dar keturis vaikus ir du anūkus.

- Ar reikėjo ilgai prisipratinti visą šeimą, kad nebūtumėt svetimkūniais jų namuose?

- Iš pradžių mes su operatoriumi Linu Dabriška galvojom, kaip padaryti, kad jie priprastų prie mūsų. Kadangi tai pirmas pilnametražis dokumentinis mano filmas (studijų metais dariau mažiukus, bet nebuvo taip, kad gyveni su šeima, kurią filmuoji), mes su Dabriška nuolat visokias strategijas galvojom. Bet filmavimo eigoje viskas sustojo į savo vietas. Herojai patys mums sudiktavo, kaip su jais elgtis. Ne žodžiais, be telgesiu. Vaikai reagavo į mus labai stipriai, labiausiai į mane. O mūsų tokia strategija buvo: Dabriška yra baldas, jis nebendrauja, o aš niekad nestoviu šalia kameros. Toks būdas neišsprendė visko, bet nemažai dalykų išsprendė. Čia toks mažas mūsų gudrumas. Juk ėjom į šeimą, kurioje visi gudrūs. Ir turėjom nepralošti. Tai irgi kova.

Ir buvo dar visokių smulkmenų. Tarkime, Antonovo žmona sau sugalvojo tokį vaidmenį – kad ji turi nuolat su manim kalbėti. Kai pradėjome filmuoti, visoje medžiagoje girdėjosi tik „Maratai, Maratai...“ ir vėl „Maratai, Maratai...“.. Ir jokio kadro nenufilmuosi be jos pokalbio su manim. Čia buvo didžiausia problema, kai pradėjome dirbti. Ir mandagiai jai sakiau, ir trupuįi pakeltu tonu, ir stengiausi nebendrauti, bet jos tai neveikė, ji nuolat kalbėjo su manim. Tiesiai ir pastoviai, visais klausimais. Vieną dieną pasakiau Antonovui, kad mums neišeina daryti filmo, mes nutarėme išvažiuoti, nes visa medžiaga brokuota – visur žmonos pokalbis su manimi, o filme to nereikia. Tai buvo žaidimas, niekur mes nesiruošėme išvažiuoti. Tėvas matyt griežtai pasikalbėjo su žmona, rytą ji su mumis tyliu balsu pasisveikino ir viskas. Nuo tos dienos jokio pokalbio nebebuvo.

Nuo pat pradžių mes sau statėme dvorcevojišką tikslą: nesikišti į herojų gyvenimą, nereguliuoti jų, nekonstruoti jokių scenų. Ir iš tikrųjų filmas yra nerežisuotas, jis stebėtas. Bet kai matai, kad filmas griūna, o galėtų ir negriūti, tenka peržengti per savo įstatus. Pavyzdžiui, scena, kur Tėvas pasakoja vaikams, kaip jis sulaužė antrankius ir pabėgo. Vienintelė vieta, kurią mes inicijavome. Dvi savaites laužiau galvą, kaip parodyti tą įspūdingą jo gyvenimo dalį, tą ryškiausią – kai jis, suimtas ir surakintas, davė kagėbistui į snukį, sudaužė jam žandikaulį ir ėmė bėgti, o jam šovė į koją, sutrupino kaulą... Yra nuotrauka, kur jis guli surištas. Galvojau, kaip padaryti, kad tas įvykis nebūtų pasakojamas, nes nenorėjau filme jokio pasakojimo. Tegu jis nešneka su manim.

Nežiūrint į tai, kad nenorėjau jokio pasakojimo, mes dvi dienas nuo ryto iki vakaro įrašinėjom Antonovo pasakojimus – kad jis apsiramintų, žmogus. Jis manė, kad jeigu mes filmuojam, tai jis turi pasakoti. Tada bus filmas. Jis pastoviai klausinėjo: kada filmuosim, kada filmuosim. O mes jau savaitę filmuojam. Kai tas dvi dienas nuo ryto iki vakaro filmavom jį pasakojantį, jis apsiramino. Bet kaip veiksmu, o ne žodžiu parodyti tą jo ryškiausią įvykį su antrankių sulaužymu? Ir kilo idėja: sakau, gal jūs su vaikais teatralizuotai parodykit, kaip jums tai atsitiko. Ir viskas. Tai buvo vienintelis pasiūlymas, ir jis viską padarė. Pats padarė. Pasakojo vaikams, dalino vaidmenis, režisavo, o mes iš karto ir filmavom. Ten beveik nemontuota. Čia mūsų vienintelis įsikišimas, ir tai vardan to, kad nebūtų žodžių, o istoriją matytumėm per veiksmą.

- Nežinau jūsų paties istorijos. Kodėl jūs Lietuvoje, nuo kada?

- 1994 metais atvažiavau į Lietuvą su seneliu ir broliu. Priežastis? Jokia. Senelis dažnai  važinėjo į Šiaulius verslo reikalais, ir vieną kartą mes su broliu išzirzėm, kad norim važiuoti kartu. Pasižiūrėsim, kaip atrodo ta Lietuva, visi kalba apie ją. Be to Armėnijoje, Kaukaze Baltijos šalys visada atrodė Europa, kita kultūra. Tai įdomu. Ir pas mus į namus atvažiuodavo lietuvių. Tai senelio draugai ar furų vairuotojai, nakvodavo pas mus, pasakodavo apie Lietuvą.

Ir atvažiavome su broliu. Senelis turėjo gal mėnesį čia pabūti, reikalus tvarkyti, po to grįžti. Mes negrįžom. Senelis sako – ruoškitės, o mes – liekam. Patiko mums. Nepasakyčiau, kad mes taip nusprendėm. Taip turėjo būti. Toks likimas, ir negali jam pasipriešinti. Atsiras milijonas priežasčių, dėl kurių negali grįžti. Man tada buvo 15 metų. Pasilikau. Gerai čia. Kodėl ne?

Į Armėniją nuvažiavau tik po 16 metų gyvenimo Lietuvoje. Pabaigiau bakalauro studijas, diplominį gyniausi su „Lernavan“ ir tada nuvažiavau. Tada man buvo galima važiuoti į Armėniją. Ne, nebuvo taip, kad man kažkas iki tol neleido ar aš popierių reikalingų neturiu. Taip viskas susiklostė, kad anksčiau negalėjau.

- Kaip kinas tapo jūsų profesija?

- Labai seniai, labai anksti. Po žemės drebėjimo 1988 metais mus evakuavo į Rusiją. Prie Soči buvo miestelis su pansionatais, mes ten gyvenome metus. Per tą laiką vienas mano dėdė atvežė seną rusišką vaizdo magnetofoną su Bruce Lee filmais ir visokiais filmais suaugusiems. Man buvo 10 metų, iki tol buvau matęs tik televiziją. Vaizdas iš kažkur, neapčiuopiamas, nekontroliuojamas. Maždaug gatavas pyragas. Kai atvežė tą magnetofoną, Bruce Lee, aš galėjau spaudyti mygtukus, stabdyti, pagreitinti, persukti... Tai apčiuopiamas daiktas. Tada įlindau į „pyrago“ sluoksnius. Kažkas man atsitiko. Ne tiek žiūrėjau filmus, kiek tyrinėjau, kas ten, kaip.

Kai grįžom iš evakuacijos, man jau buvo 12 metų. Senelis iš Lietuvos atvežė vaizdo kamerą. Seną, didžiulę, su didelėm kasetėm. Vieną pirmų, kokias žmonės galėdavo įsigyti, bent jau posovietinėje pusėje. Senelis mano toks, jis mėgsta būti dėmesio centre. Tiesiog. Jis turi būti dėmesio centre, kitaip viskas blogai. Jis nupirko kamerą, kad aš nufilmuočiau – kaip jis dėmesio centre. Lėktuvais atskrisdavo, atveždavo prekių iš Šiaulių oro uosto, aš filmuodavau visa tai.

Gyvenau su ta kamera. Ji buvo mano geriausias draugas. Mokykloje beveik su niekuo artimai nebendraudavau. Buvau uždaras žmogus su kino kamera. Turėjau ir vaizdo magnetofoną, ten montuodavau. Būdamas 12 metų, darydavau gyvenime vien tai. Filmavau ir montavau.  

Kai man suėjo 13, prasidėjo nepriklausomybės judėjimai, ir Armėnijoje atsirado maža regioninė televizija. Esu gimęs Armėnijos Šiaurėje, maždaug tokiame mieste kaip Šiauliai, ten mes ir gyvenome. Regioninė to miesto televizija neturėjo daug aparatūros, o aš turėjau kamerą ir jie mane, trylikametį,  priėmė dirbti operatoriumi. Visai nebeidavau į mokyklą. Dirbau, gavau algą. 20 litų dabartiniais pinigais. Keturiolikmečiui man jau leido žinias filmuoti, po to leido ir laidas montuoti. Gyvendavau televizijoje. Rytą truputį pasirodau mokykloje, pabėgu atgal į televiziją, vakarais namo. Nesirinkau profesijos, taip susiklostė.

Kai penkiolikmetis atvažiavau į Lietuvą, pusę metų šiaip laksčiau, bele ką dariau. Sugalvojau, kad galiu filmuoti vestuves ir taip užsidirbti, nes pinigų jau nebeturėjom, senelio verslas sužlugo, kai atsirado sienos. Viskas pasikeitė ir aš nutariau, kad reikia padėti. Ėjom su seneliu į Šiaulių televiziją įdėti skelbimo, kad filmuoju vestuves. O mano senelis gudrus. Tik atėjom į televiziją, ir jis pareikalavo iškviesti direktorių. Galvoju, kam? Juk mes tik skelbimą paduoti atėjom. Direktoriui senelis pareiškė: aš atvedžiau jums operatorių, geriausią, kokį kada nors turėjote. Buvau tada mažutis berniukas su treningais, nes kitų rūbų neturėjau. Paraudau, pabalau, galvoju – viskas. Direktorius ramiai sureagavo. O jis aukštas, didžiulis. Gerai, sako, atvežkite savo darbų parodyti. Kadangi buvau su kamera, o su ja visada laikydavau prifilmuotas kasetes, kažkokią maniją turėjau viską su savimi nešiotis – nepasimečiau ir pasakiau, kad turiu savo darbų.

Tose kasetėse buvo ir mano filmavimai, ir profesionalių operatorių, kurie dirbo Armėnijos televizijoje kartu su manim. Direktorius peržiūrėjo. Oho, sako, čia tu viską nufilmavai? Nebuvo kur trauktis, pasakiau, kad aš. Jis nepatikėjo, davė man dar senesnę kamerą: nufilmuok ką nors mieste ir atvežk parodyti. Nufilmavau Šiaulių šunis ir katinus, visus, kiek lakstė gatvėse. Kitą dieną buvau priimtas į darbą. Jau buvau 16 metų. Vėliau sužinojau, kad kaip tik tada Šiaulių televizija turėjo operatorių problemą. Atėjau teisingu laiku į teisingą vietą. Ar aš tą nusprendžiau? Neaišku, kas. Aštuoniolikmetis jau dirbau žinių reporteriu.

2000-aisiais atvažiavau į Vilnių dirbti. Atsidarė „Tango TV“, filmavau, montavau. Per klaidą patekau ir į laidų vedėjus, penkis metus dirbau. Išėjau galutinai susipykęs su „teliku“, nes ne tas mane traukė. Dar nežinojau, kas yra kinas, o televizija – lygtai filmuoji, darai kažką, lipdai kadrus, bet vis ne tai, ir nėra ten to, ko man reikia. Išėjau ir įstojau studijuoti į Muzikos ir teatro akademiją. Tada man buvo 27 metai. Iki tol nuo 12 metų laiką leidau televizijoje. Bandžiau ieškoti to, ko neradau. Dabar radau.

Filmo "Tėvas" premjera įvyks Europos šalių kino forumo "Scanorama" programoje - lapkričio 12 d. Vilniuje, lapkričio 22 d. Kaune, lapkričio 25 d. Šiauliuose. 

Nuotraukose - režisierius Marat Sargsyan (1), filmo "Tėvas" kadrai.