Interviu prieš premjerą. Režisierė Lina Lužytė: “Šrekas – tai toks ištinęs žalias elnias”

Šeštadienį, lapkričio 17 d., “Scanoramoje” įvyks režisierės Linos Lužytės dokumentinio pilnametražio filmo “Igruški” premjera. Lapkričio 19, 21 ir 24 d. juostą bus galima pamatyti “Skalvijos” kino centre, o lapkričio 18, 19, 21 d. - kino teatre "Multikino". Režisierė prieš kelis metus sukūrė trumpametražį vaidybinį studentišką filmą “Jau puiku, tik dar šiek tiek…” – stilizuotą komediją apie šeimą, kuri skolinasi šaldytuvą iš kaimynų, kad gerai atrodytų prieš užsieniečius. Dokumentinio L. Lužytės debiuto “Igruški” herojai yra Žlobino miesto (Baltarusija) gyventojai, besiverčiantys iš nelegalios žaislų gamybos. Jiems nebeleidžia prekiauti geležinkelio stoties peronuose, verslas merdi. Prieš premjerą klausinėjame režisierės apie naują filmą ir naujas patirtis.

- Kas tapo filmo impulsu? Ir kodėl “Žaislų miestą” pervadinote rusiškai - “Igruški”?

- Studijavau magistrantūroje ir turėjau nufilmuoti dokumentinį filmą. Sumaniau važiuoti savaitę Transsibiro traukiniu į Vladivostoką. Mane traukia ta pusė, kažkokie paribiai. Laukinė trauka, visai nesusijusi su rytų – vakarų skirtimi. Pradėjau vystyti idėją, gavosi kažkoks konstruktas ant popieriaus, bet koks tai galėtų būti filmas vistiek nesupratau. Ir tada prisiminiau Baltarusiją. Ją buvau mačiusi prieš metus, kai važiavau traukiniu iš Odesos. Užmigau, o kai prabudau -  pro langą į mane žiūrėjo dramblys ir krokodilas. Sapno tąsa? Kas tai? Buvau pavargusi ir beveik nesupratau, kas vyksta. Išėjau į peroną ir pamačiau žaislais prekiaujančius žmones. Jais buvo užgrūstas ir visas traukinys. Mane tai labiau išgąsdino nei sužavėjo. Nė nepagalvojau apie jokį filmą. Metus ši nuotrauka su drambliu ir krokodilu pragulėjo atmintyje. Tiesa, toje nuotraukoje dar atsirado išgėręs, saulėje įdegęs ir tikrai liūdnas veidas. Taip Vladivostokas dingo, atsirado filmavimų Baltarusijoje idėja. Prodiuserė džiaugėsi – arčiau, galima mašina nuvažiuoti. Nuvažiavau ir ...neradau nieko – nei „igruškių“, nei pardavėjų. Panika apėmė, gi kokia buvo idėja -  tuoj padaryti filmą, atsiskaityti akademijai, surengti premjerą.  O tada patekau po šaltu dušu, kuris mane pastatė į vietą. Žaislų nebėra, pardavėjai nuo mūsų bėga, rusiškai nekalbu, nuo ko pradėt neaišku. Stovim kažkokios aikštės vidury su falo formos skulptūra, ir aš dairausi, klausinėju žmonių ar jie matė kur čia žaislai (klausiu labiau pirštais, nei žodžiais), o jie bėga.

Trumpai tariant – iš pradžių užsispyrusiai bandžiau įgyvendinti siužetą apie tai, kaip žmonės nelegaliai siuva žaislus, o milicija juos persekioja. Tai atrodė tragiška, dramatiška, absurdiška ir baisu. Taip, milicija žmones gaudo, bet ne tai yra problema. Palaipsniui supratau, kad tai bus filmas apie žmones, o ne apie kažkokį sukurtą dramaturginį konfliktą. Filmas pasidarė jų dėka, lyg pats savaime. Tada ir pasikeitė pavadinimas. „Pasakų miestas“, „Žaislų miestas“ irgi kažkoks konstruktas. Filmavau, gyvenau ten ir vis ...„igruški“. Ir tie žaislai, ir tie žmonės yra „igruški“. Politika juos prievartauja, ir aš dar atvažiavau „kurti“ pas juos, irgi norėjau elgtis su jais kaip su „igruškėm“. Tas žodis yra filmo herojų kasdienybė. Man visi sakė – nevadink taip filmo, vakariečiai nesupras, dings tas tavo filmas. O man tai tikriausias pavadinimas.

- Juostos „Igruški“ titruose yra montažo režisierės Katharinos Schmidt vardas (ji yra bene garsiausio pastarojo dešimtmečio lietuviško dokumentinio filmo Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“ montažininkė). Kaip susitikote su šia kinematografininke? Kokia patirtis lydėjo jūsų bendravimą? 

- Gyvenime dažnai vadovaujuosi „skrandžio jausmu“. Kai išgirdau apie ją, iškart supratau, kad man jos reikia. Tada net negalėjau suformuluoti kažkokių labai konkrečių motyvų.

Turėjom 120 valandų filmuotos medžiagos. Pati sumontavau dvi versijas, nes turėjome labai mažai pinigų.  Du metus diena iš dienos galvojau apie tą medžiagą, gyvenau su ja, montavau ją. Buvo akimirkų, kai medžiagą laikiau virš šiukšliadėžės. Paskambinau Katharinai, kuri, suprantama, užimta, ir ji pasakė paprastai „sutinku“. Tai, kad jai patiko ir ji sutiko dirbti, mane neįtikėtinai tada palaikė.

Keipiausi į Kathariną, kai supratau, ką galiu pati padaryti, o ko lyg ir trūksta. Iš esmės aš savo antra versija buvau patenkinta.  Bet kadangi filme yra keturi personažai, bet nėra konkrečios istorijos, veiksmo, tai užduotis sukurti filmą iškart tampa sudėtingesnė. Kažkokias scenas su Katharina praplėteme, kai kurias ji sukeitė vietomis, žodžiu, prasidėjo darbas. Ji mąsto struktūromis, o aš kliaujuosi intuicija.

Katharina ypatingai kruopštus žmogus. Ji perkratė visas tas 120 valandų ir rado kai kurių trumputėlių kadrų, kurių taip trūko. Viskas buvo montuojama kaip aš norėjau, bet keletą kartų Katharina man pasakė: nesutinku. Tada pykomės, ir vėl dirbom. Pamažėle baigėsi laikas, pinigai, ir aš išvažiavau iš Vokietijos su, kaip galvojau, pabaigtu filmu. Paskui žiūriu filmą – ir vidurinėje jo dalyje lyg noriu užsimerkti, tai buvo Katharinos permontuota dalis. Kai supratau, kad žiūrint savo filmą  negali būti tokios akimirkos, kai nori nepamatyti scenos ar kadro, tada jos sukonstruotą dalį išėmiau, padariau, kaip norėjau, neapsiėjo be konflikto.

Bet Katharina man buvo mokykla. Mūsų gi niekas nemokė montažo. Aš pamačiau, kaip dirba profė. Man ji labai labai padėjo pajusti atstumą tarp savęs ir nufilmuotos medžiagos.

 - Jūsų studentiškas trumpametražis filmas „Jau puiku, tik, dar šiek tiek...“ buvo vaikystės prisiminimų apie vėlyvąjį sovietmetį ir pirmuosius Nepriklausomybės metus komiška restauracija, lyg anekdotas. Ar nesijautėte grįžusi į praeitį ir su juosta „Igruški“?

Būtent taip. Lenino skulptūros aikštėse mane nuoširdžiai šokiravo, tikrai nemaniau, kad jos vis dar stovi. Ir ta atmosfera, išsigandę žmonės, net eisena išduoda jų baimę... Naikinama, užgniaužta tauta. Kai aš pamačiau ta egzotiką – picerija be picos...

- ...ir kuo joje prekiauja?...

- Beliašais. Atsimenu, kad guliu lovoje iš ryto, žinau, kad reikia eiti filmuot, bet negaliu. Nes tik išėjusi pro duris, pakliūsiu ten, kur manęs visi nekenčia: žmonės todėl, kad bijo kamerų; „mentai“ žemina, elgiasi kaip nori. Pasijauti nieku, š... gabalu. Ir tas jausmas labai slėgė. Nebebuvo nei egzotikos, nei susidomėjimo, buvo siaubinga realybė, kurioje su tavimi gali bet ką padaryti.

Filmuoju namą, tiesiog namą, aptvertą tvora, jokių žmonių. Prieina žmogus ir pusvalandį tiesiog „varo“ – „tu iš Vakarų, darai propagandinę televiziją, pas mus Baltarusijoje viskas gerai, o jūs ten mūsų blogą vaizdą kuriat“. Na, gerai, sakau, mes tuoj einam. „Niekur tu neisi, tuoj atvažiuos milicija, aš žinau, kur tu gyveni, pas mano kolegę, jūs jai sumokėjot, bet tuoj nebegyvensit...“. Jaučiausi  kalta, bloga.

Vieną dieną mano filmo herojė Lena, kuri augina sutrikusio intelekto mergaitę, atsivertė laikraštį –ir sako: va, prašau, aš dirbu vaikų centre ir čia parašyta, kad aš uždirbu 350 dolerių per mėnesį. Jeigu aš tiek uždirbčiau, sakė Lena, tai būtų „ura“. Ji uždirba gal 100 dolerių, valgyt neturi, aš net patikėt savom akim negalėjau.

Tada ir prisiminiau tą savo trumpametražį. Pagalvojau – „kad tik niekas čia jo nepamatytų“. Man labai stipriai buvo gėda dėl jo prieš tuos žmones.

Tai šalis, kurioje žmogus paskutinėje vietoje. Suprantu, kad turbūt visi taip sako, bet ir aš sakau, nes tai pamačiau. Jau paskui nė filmo apie sovietmetį nepriminė; aš tik galvojau, kaip taip gali būt? Pagyvenę žmonės sakydavo – va, sėdim, senatvėj nei miegot norisi, nei valgyt, tai parduodam žaislus, išgeriam, pasišnekam, kortom palošiam. O jaunimui tai yra pabaiga.

- Kaip rinkotės filmo herojus?

- Toje šalyje apskritai labai sunku filmuoti. Susiradau legalų žaislų fabriką ir nedidelius žaislų fabrikėlius, lyg arteles. Buvo  laikas, kai filmavau viską iš eilės – tai dėl streso, kad negali prieit prie jokio žmogaus. Vienas iš pradžių sutinka filmuoti, bet kitą dieną sako, kad nebenori, nes kaimynai pamatė, kad jis yra filmuojamas, ir tiesiog bijo. Staiga ateina milicija ir sako „jūs čia daugiau nefilmuosit“. Chaosas. Tada atsirado žmogiškas santykis – su vienais žmonėmis man buvo gera, o su kitais bloga. Minėjau Leną, kurios namuose skambėdavo gitara ir dainos, pas ją buvo saugu ir gera, vakarojome, gerdami vyną kalbėdavome apie muziką, iš jų aš daug sužinojau. Oazė beprotnamyje.

O Sofija – pati pirma žaislų pardavėja, kurią sutikau. Anksčiau, sovietmečiu, ji su vyru gyveno Afrikoje. Mudvi susidraugavome. Vežėme ją į sodą, kartu kasėme daržus, sodinome pomidorus. Ji mūsų labai laukė, nes yra vienišas žmogus. Ją ilgai filmavome, bet galų gale aš jos neįdėjau į filmą. Sofija labai bijojo, man išvažiuojant sakė „tai dabar viską ištrink, ką nufotografavai“. Ir kai pagalvojau, kad gal man nereikia filme lipti su Sofija į traukinius, kad liksiu už nematomos ribos, tai net palengvėjo. „Taip, Sofija“, - sakiau. – Ištryniau“.

Filmavimų pradžioje vienas kolega sutiko žmones, kurie už 60 tūkst. rublių (60 lt.- red.) leidosi filmuojami. Namas sugriuvęs, visur kilimai, voratinkliai, blusos. Viskas atrodė, kaip dekoracija, kurioje guli senas diedas. Man atrodė, kad jie naudingi filmui - išgerianti porelė, pasiuva žaislų, parduoda, kad vėl galėtų išgerti. Jie liko. Bet atvirai sakau – aš jų nemyliu, ir kaip negera savo herojų nemėgti, nekęsti. Mes jiems turėjom mokėti, jie išsidirbinėjo, jautėsi lyg laikytų mane savo rankose. Ir beveik niekas iš tų akimirkų, už kurias mokėjome, į filmą neįėjo, tik vos kelios scenos, kur jie tikri ir už kurias kaip tik nemokėjome. Tai man pamoka, kad negalima režisuoti dokumentikos, negalima jos pirkti. Dar yra viena herojė – nieko nebijanti, suteikusi daug stiprybės, su ja pailsėdavom.  Toks ir kriterijus -  filmavau tuos, kurie tapo mano draugais. 

- Rodysite jiems savo filmą?

- Būtinai. Jaučiuosi sąžininga, nemanipuliavau jais, neprigalvojau apie juos nebūtų dalykų. Nesityčiojau, nesišaipiau. Gal bus mums visiems šiek tiek skaudu, nes jie filme dažnai yra išgėrę, bet jie ir yra dažnai išgėrę. Norėjau, kad jie atvažiuotų į premjerą, nepavyko. Dėl to net truputį džiaugiuosi – gi jų verslas nelegalus. Ir įsivaizduokit situaciją: atvažiuojam į Žlobiną mes, „pribaltai“, ir  keliom dienom išvežam iš miesto kelis žmones, kurie iš Žlobino kojos nėra iškėlę. O paskui parvežam.

- Žaislai, kuriuos jie gamina ir pardavinėja, jums gražūs?

- Tie žaislai - tai kaukės, realybės, kurioje yra pagaminti, parodija. Pavyzdžiui, Mikė Pūkuotukas. Visi žino, kaip jis atrodo. Jis pardavinėjamas be kaklo, su skirtingo dydžio akimis. Šrekas – tai toks ištinęs žalias elnias. Ir žmonės tuos žaislus daro be jokios meilės. Aišku, iš kur ji ten? Vis pagalvodavau – jeigu aš turėčiau vaiką, tai man būtų baisu prie jo tokį žaislą padėti. Jie prikiša į žaislus šiukšlių – kažkokių kailių atraižas, celofaninius maišus. Viską užsiuva, su „Momentu“ akis prilipdo, nosį, ir dar kokį liežuvį priklijuoja, jei laiko turi. Jų akys dažniausia tik į vieną pusę žiūri. Baltarusijoje nedaro akių, kad į visas žiūrėtų. Vokiečiai, lenkai daro, bet jos labai brangiai kainuoja ir žaislų gamintojai jų neįperka. ...Žaislai siaubingi. Jau taip vengiau filme simbolikos, bet jeigu žmogus kiša į žaislą šiukšlę, tai nori nenori atsiras paralelė su tuo baltarusišku gyvenimu, kur tvorelė baltai nudažyta, o už jos velnias žino kas... Žaislai sintetiniai, spindintys, o kas juose užsiūta, baisu pagalvoti.

Kalbėjosi Rasa Paukštytė 

Nuotraukose - režisierė L. Lužytė su filmo herojais, juostos "Igruški" kadrai.

Studijos "Just a Moment" archyvo nuotr.