Komentaras. Lauke – nelygiavertė kova (po “Naujojo Baltijos kino” konkurso „Scanoramoje“)

Jubiliejinė „Scanorama“ šiemet tradiciškai pristatė konkusinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, kurio nugalėtojai buvo paskelbti per festivalio uždarymo ceremoniją. Geriausią Baltijos šalių trumpametražį ir geriausią lietuvišką filmą išrinko žiuri komisija, vadovaujama Norvegijos kino instituto vykdančiojo direktoriaus ir generalinio direktoriaus pavaduotojo Jano Eriko Holsto.  Geriausiu konkurso filmu buvo paskelbtas Ivano Pavljutškovo „Baltas kvadratas“ („Belij kvadrat“, Estija), jam atiteko kompanijos „Cinevera“ įsteigtas skatinamasis prizas - 10 000 lt. vertės technikos nuoma būsimam filmui. Geriausiu lietuvišku darbu buvo išrinktas Oksanos Burajos dokumentinis filmas „Liza, namo!“ (Lietuva, Estija). Filmo režisierę piniginiu prizu (10 000 lt.) sekančio projekto įgyvendinimui apdovanojo bendrovė „Teo“.

Nepaisant to, kad konkurso atrankoje iš viso dalyvavo per 60 kūrinių, sudaryta 13 filmų programa nebuvo labai stipri, o jos formavimo principai kėlė nemažai klausimų. Konkurse dalyvavo daugiausia jaunų kino mokyklų studentų filmai. Tačiau, matyt, pabūgę, kad dėl skurdumo programa iškris iš solidaus festivalio konteksto, jos koordinatoriai bandė kelti programos kartelę priimdami keletą jau patyrusių režisierių darbų. 

Specialaus žiuri paminėjimo sulaukęs latvių ir estų bendros gamybos animacinis filmas „Antropovo vila“ („Villa Antrropoff“) išsiskyrė savo skaidria idėja ir kūrybingu jos įgyvendinimu. Tačiau jau nebe jaunų jo kūrėjų filmografijos rodo, kad Kasparas Jancis yra daugiau nei 10 filmų režisierius, tarp jų ir ne vien tik trumpų juostų; jo filmas “Krokodilas” yra laimėjęs geriausio Europos animacinio filmo apdovanojimą “Cartoon d’Or”. Antrasis filmo autorius Vladimiras Leschiovas yra seniai žinomas Latvijos menininkas.

Taip pat programos lygį kilstelėjo aukštyn ir Italijos bei Lietuvos bendros gamybos filmas “Ką Dievas sau galvoja”. Bet šio filmo kūrybinę grupę taip pat būtų klaidinga vadinti naujaisiais Baltijos kino kūrėjais. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius sicilietis Gianluca Sodaro jau yra sukūręs pilnametražį filmą, o operatorius Ramūnas Greičius beveik du dešimtmečius kuria filmus ir yra gerai žinomas, beje, ne tik Lietuvos kino žmonėms. Kiti kūrybinės grupės nariai (pvz. kompozitorius Angelo Bandalamenti) irgi neturi nieko bendra su naujoko titulu. Geriausio lietuviško filmo režisierę Oksaną Burają  taip pat sunku pavadinti naujoke - ji profesionali dokumentinio kino kūrėja. Režisierės patirtis puikiai matoma filme “Liza, namo!”, kuris savo brandumu smarkiai atsiplėšė nuo kitų konkursinių juostų.

Tačiau konkurso “Naujasis Baltijos kinas” esmė, ir būtent pačių rengėjų teigimu, - tai “puiki galimybė jauniems kūrėjams parodyti savo talentą, o laimėtojui imtis ilgametražio filmo”. Taigi rengėjai deklaruoja - konkursas turėtų tapti arena jauniems, savo kūrybinio kelio pradžioje stovintiems režisieriams. Visgi šiųmetinė programa parodė ką kita. Programos trūkumų glaistymas profesionalų darbais yra mažų mažiausia neteisingas jaunųjų dalyvių atžvilgiu. O ir patys profesionalai turėtų keistai jaustis, matydami kaip jų kūriniai konkuruoja su studentiškais (kai kuriais atvejais ir jų mokinių) darbais. Manau, kad ateityje konkurso rengėjai turės pasirinkti, kas juos  domina – ar visas Baltijos kinas, ar tik naujų regiono režisierių darbai. Reikėtų apsibrėžti ir atrankos kriterijus, o, pritrūkus gerų filmų, galbūt pasižvalgyti ir plačiau - juk aplink Baltiją ne tik trys šalys. Konkurso lauko apibrėžimas jo vertinimą paverstų objektyvesniu, o lygiavertė kova įkvėptų jaunus kino kūrėjus tobulėti.