Po premjeros. ...o tėvas – šaunuolis

Sovietmečiu buvo populiarus posakis: "Mat - gerojinia, a otec - molodec". Lietuviškai " Motina - herojė, o tėvas - šaunuolis". Už pagimdytų vaikų gausą buvo dalijami medaliai, kaip jie buvo skiriami ir tiems, kurie, skęsdami alkoholyje, sugebėdavo suarti neaprepiamus plačiosios "tėvynės" laukus ar primelžti tonas pieno iš badu stimpančių karvių. Visuomenė darniai dauginosi ir darniai kūrė šviesią ateitį, planinės ekonomikos principus taikydama tiek viešame, tiek asmeniniame sektoriuje.

Santvarka, kaip žinia, pasikeitė, planininę ekonomiką pakeitė jai priešinga konkurencinė rinka, bet ano laiko ideologiją ir kriminalines/šeimynines „vertybes“ išpažįstatys veikėjai tebėra įdomūs ir šiandien. Na, gal ne visi, bet tik tie, kurie, didžiąją savo gyvenimo dalį pratupėję kalėjime ir garbios senatvės sulaukę, nusprendžia pagerinti vaikų skaičiaus rekordą. Ir, aišku, gerina... Begerindami dar ir režisierių dėmesio sulaukia, ekrane pasirodo, savo patirtimi pasidalina.

Juk ne kiekvienas šitaip sugeba, – ir nusikalstamo pasaulio autoritetu išlikti, ir kone kasmet džiaugtis į pasaulį ateinančiu krykštaujančiu naujagimiu. Iš tikrųjų, už vagystes ir plėšimus teistas, griežtojo režimo kolonijų mokyklą praėjęs, mafijos tėvu vadinamas nusikaltėlis Vidas Antonovas turi kuo pasigirti. Mažame kaimo namelyje – tvartelyje jis kartu su vaikučiais puošia Kalėdų eglutę. Žinoma, ir Senelis Šaltis ateina, dovanėlių atneša... Ir vėl linksmybės liejas per kraštus, tik viena mergaitė lūpą tampo, ji lėlės Barbės norėjo, o gavo kažką kita.

„Vyriausio Lietuvos tėvo titulą turiu, dabar reikia gauti vyriausio Europos tėvo“, - samprotauja seneliukas bandičiukas, režisieriaus Marato Sargsyano dokumentinio filmo „Tėvas“ herojus. Antonovo tikslas — pralenkti savo senelį, turėjusį aštuoniolika vaikų. Tuo tarpu jis turi vienuolika, bet nepararanda vilties sulaukti didelio būrio pagausėjimo ir būdamas 100 metų. - „Na, gal savo senelio rekordo ir nepagerinsiu, bet „stremitsia k etomu nado“ (to reikia siekti), — rusicizmai užpildo itin taupiu lietuvių literatūrinės kalbos žodynu reiškiamą Antonovo mintį.

Siekiantis objektyvumo, nešališko neutralaus požiūrio, režisierius leidžia prabilti kadrams ir kantriai, kartu su operatoriumi Linu Dabriška stebi, kaip herojus užsiima įprastine veikla, tiesa, ne naktį, o dieną. Jis nieko nebeplėšia ir nebevagia, bet didingą praeitį prisimena, išraiškingais keiksmažodžiais ir nešvankiom dainuškom apipina, pulkeliui apdriskusių atžalų kriminalinę situaciją mielai suvaidina. Mažamečiai klusniai įsitraukia, tardo tėvą apie paslėptą auksą, veidu į purvą murkdo. „Tėtis dabar ne nusikaltėlis, jis „biškį“ pasenęs, bet raumeningas. Jis moka judinti raumenis“.

Reikšmingą, per visą ilgą amžių išlaikytą savybę Antonovas taip pat pademostruoja, kad žiūrovui neliktų jokių abejonių iš ekrano sklindančia tiesa. Kam reikalingos tos dekadentiškos vidinės herojų dramos? Jos tik trukdytų mėgautis reginiu ir, jau angliškai, nebe rusiškai sakant, nebūtų jokio „to have fun“. Juk ir taip esam paskendę liūdesyje ir piktybėje. O štai čia – žmogus, žiūrintis į priekį ir tikslingai žengiantis pasirinktu keliu. Jo pavyzdys galėtų daryti pozityvų poveikį nuteistųjų ir suimtųjų elgesiui ir padėtų jiems susivokti, atsidūrus laisvėje.

Kita vertus, tai portretas, sudėliotas techniškai tvarkingai, netgi su šiokia tokia humoro doze. Atskleidžiamas savitas marginalų pasaulis, grįžimo atgal į gamtą stadija, sekant pirmykščiais protėvių instinktais. Apšnerkšta buitis, prie kokios jau turbūt pripratino socialiai „angažuotos“ televizinės laidos, skleidžiančios žinią apie vis augančią varguolių armiją lietuviškose provincijose, pakampėse knibždandys plikagalviai vaikai, susiliejantys į kažkokią beformę murziną masę, kur jau nebeatskirsi individualių veidų nei poelgių – puikus fonas šio „kosmoso“ kūrėjui, užsiėmusiam nuolatiniu tvėrimu. Jis moko savo įpėdinius, kaip reikia taisyklingai muštis ir aiškintis santykius, pasitelkus į pagalbą kumščius. Daugiau jis nelabai turi ką pasakyti, juk yra veiksmo žmogus, realistas.

Tai jau šiokia tokia filosofija, gal net atspirties taškas, suvokus, kad už regimojo paviršiaus nieko nėra ir nieko ieškoti nereikia. Užtenka tik pasidžiaugti herojaus tvirta valia, kantrybe ir begaliniu noru filmuotis, atkreipti į save dėmesį. Gal dar nubraukti ašarą filmo finale, pamačius, kaip pusplikiai mažyliai įteikia savo tėčiui kelis bijūnų žiedus (ne, nesinori net pagalvoti – nugvelbtus iš kokio kaimyno vešlaus darželio). „Kai su Tėvo diena sveikina vaikai — didžiulė laimė“, — sako Vidas Antonovas, laikydamas rankose romantišką puokštę. Žavu, kad absoliuti tiesa vis dar egzistuoja. Kad jos neišnaikino įvairiausio plauko egzistencialistai ir kiti dykaduoniai.  Kad esminės vertybės liko aiškios ir vaizdingai paaiškintos. Kad jos įkvepia naujiems polėkiams ir iššūkiams. O svarbiausia, kad viskas vyksta pagal planą...

Nuotraukoje - rež. M. Sargsyano filmo "Tėvas" kadras. "Just a Moment" archyvo nuotr.