Po premjeros. Lyg belaikėje erdvėje: tai, ko negali atimti politika

Linos Lužytės filmas prasideda mažų mažiausia netikėtais kadrais. Šalia įėjimo į Žlobino traukinių stoties aikštelę stovi keistų, spalvotų žaislų minia. Geriau įsižiūrėjus matyti ir juos laikantys sutvėrėjai – savo pasiūtais žaislais prekiaujantys žlobiniečiai. Visi jie grumiasi tarpusavy, kas aukščiau iškels kuo ryškesnį ir pūkuotesnį pliušinį meškiną ar krokodilą, nes vienintelė viltis juos parduoti yra pravažiuojančių tolimųjų reisų traukinių keleiviai. Vėliau spalvotų žaislų minia neramiai sukrunta, kaip banga nuvilnija į šoną - visi baugščiai atlaisvina kelią dviems uniformuotiems policininkams. Ženklas prie stoties įėjimo aiškiai sako: „Įeiti į aikštelę su minkštu žaislu griežtai draudžiama“. Tokia spalvota miestelėnų kasdienybė, spalvotas ir visas jų gyvenimas. Tačiau šis filmas tikrai ne apie virš Baltarusijos parašiutais besileidžiančius meškiukus, jis apie tuos, kuriems, politika pasidaro aktuali nebent tada, kai stotyje po ilgo laiko uždraudžiama prekyba pliušiniais žaislais – vieninteliu kai kurių gyventojų pragyvenimo šaltiniu.

Prieš metus pabaigus LMTA režisūros studijas Lina Lužytė šiųmetėje „Scanoramoj“ pristatė savo ilgametražį dokumentinį filmą apie paprastus ir, rodos, visai laimingus žmones totalitarinio Lukašenkos rėžimo toliuose. „Igruški“ nukelia į sovietine dvasia dar dvelkiantį Baltarusijos miestą, kurio gyventojai ir kasdienę duoną, ir kasdienį stikliuką, užsidirba siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Režisierė prieš filmo premjerą pabrėžė, kad norėjusi suteikti žodį apie paprastiems, bet patiems svarbiausiems Baltarusijos žmonėms, nes apie juos, už juos ir jų vardu politiniame kontekste ligi šiol prikalbėta jau užtenkamai.

Žiūrint filmą „Igruški“ pirmiausia į galvą šauna mintis, kad jis apie archetipiniui lietuviui be galo artimus žmones. Apie tuos, kurie, kad ir kaip bebūtų sunku ir sudėtinga, moka gyventi. Vieni jų piešia naujus pliušinius personažus, kiti kerpa pūkuotas sintetinių spalvų medžiagas, dar kiti siuva ir klijuoja kartais žvairai žvelgiančias žaislų akis. Galiausiai visi jie ankstų rytą žvarbsta šalia stoties išrikiavę eiles savo žalių dramblių, rožinių triušių ir mėlynų liūtų, taip ironiškai šviečiančių pilkame duobėto grindinio fone. Miestelėnų gyvenimo būdas ir mokėjimas „suktis“ dvelkia iš vakarietiško Vilniaus peizažo jau dingusia Sovietine egzotika. Tačiau čia, kitaip nei daugelis galėtų įsivaizduoti, žlobiniečiai yra radę ramią, kiek nuobodžią, bet pačią tikriausią savo laimę. Vakarais jie gurkšnoja vyną ir traukia širdingas dainas. Režisierė labai pagarbiai fiksuoja intymią jų namų kasdienybę.

L. Lužytės žvilgsnis atviras. Režisierė savo personažais nesistebi ir neironizuoja. Dėl to santykį su jais kiekvienas žiūrovas kuriasi savaip. Dokumentikoje nelengva atrasti balansą tarp to, kas, nors ir marginalu, yra tikra ir svarbu filmui, ir to, ko rodymas, yra už etikos ribų. Filme „Igruški“ neetiškų momentų galėjo atsirasti labai daug, nes čia herojai daug geria, keikiasi. Jų gyvenimo būdas galėtų tapti nuostabos, kritikos, gailesčio ir net pašaipos objektu. Nors mažos herojų „ydos“ filme neslepiamos, režisierė atranda kampą, iš kurio jomis net imama žavėtis. Tačiau L. Lužytė šios simpatijos neprimeta (interviu ji sakė, kad kai kurių savo herojų visai nemylėjo). Nors režisierė sako, kad Baltarusijai žmogus nerūpi, jos kamera užfiksavo momentus, kuriuose matyti, kad nepaisant bendros, visą šalį gaubiančios žmogaus teisių katastrofos, jos filmo mikrolygiuose apie tai mažai, kas galvoja. Gyventojai  čia gyvena savo susikurtuose pasauliuose, pilnuose mažų problemų, mažų liūdesių ir, svarbiausia, mažų džiaugsmų, kurių negali atimti jokia politika.

Apie politiką ir valdžią prabylama labai subtiliai. Akivaizdu, kad gyventojams ji svarbi tik tada, kai svarstoma, nuo kelių metų žmogus yra teistinas, arba kodėl uždrausta gerti alkoholį vaikų žaidimo aikštelėse. Jie gyvena savo mažomis didelėmis bėdomis. Žlobine blakstienos dygsta į kitą pusę, ramybės neduoda tik musės, čia lažinamasi iš klausimo, kuri šiandien diena: pirmadienis ar antradienis, ir policininkai nelegalių siuvėjų veidus prisimena kaip „Tėve mūsų“. 

Lyg belaikėje erdvėja žlobiniečiai gyvena daugiau kaip 20 metų. Vienas pagrindinių miestelio gyvenimo variklių  - spalvotų kailių fabrikas. Miestelėnai ilgą laiką pirkdavo iš jo medžiagas ir siūdavo prastas populiarių žaislų kopijas, su keistais padarais jie lipdavo į traukinius ir pardavinėdavo jo keleiviams, tačiau neseniai, viskas pasikeitė. Net stovėjimas šalia traukinio su minkštu žaislu tapo kriminaliniu nusikaltimu. Mieste įsikūrė daug manufaktūrų, kurios siuva ir parduoda legaliai. Tačiau kai kurie, dėl įvairių priežasčių negalintys arba nenorintis dirbti valstybinį darbą, iš atraižų vis dar kurpia pliušinius žaislus savo namuose ir bijodami pakliūti policijai nedrąsiai būriuojasi šalia traukinių stoties įėjimo. Kartais prekiautojus nubaudžia, kartais jie išsisuka, tačiau šio laisvo gyvenimo būdo, atrodo, niekas negalėtų pakeisti. Jie taip įpratę, juos taip išmokė gyvenimas. Tai filmas ir apie skirtingas Baltarusijos kartas. Kol vidurinioji nepailsdama bėga seniai užsuktame rate, senajai belieka likti lovose ir pešant cigateres laukti, kada ateis valanda numirt. Jaunoji karta it aiškiaregiai gyvenime mato tik beprasmybę, dėl to jie apatiškai užsidaro savo kambariuose ir laiką žudo kompiuterio ekranuose.

Filme labai daug, galbūt ir nesamoningai kurtos, nostalgijos. Berniuko graužiamas žalias obuolys, daugiabučio kiemo intrigos ar iš praeities ataidinti radijo pranešėjo dikcija tarsi nukelia 20 metų atgal į Lietuvos kasdienybę. Filme yra kažkokio keisto ilgesio, dėl to norisi, kad jis tęstųsi. O ir patys žaislai – lygiai tokie, kokiais buvo nukrautos vaikystės kambarių lentynos. Po tiek laiko filmas tarsi atskleidžia paslaptį, iš kur atsiranda tie bežadžiai personažai. Visai ne iš pasakų šalies, kaip vaikystėje, turbūt, buvo gera pasvajoti, o iš liūdnos būtinybės užsidirbti keletą baltarusiškų tūkstantėlių vakariniam vyno buteliui. Čia visai ne meilės vaikams sklidinas Kalėdų senelio biuras, o pilka Žlobino miesto būtis, kurios fone taip ironiškai nušvinta ryškios pliušinių žaislų spalvos ir klaiktelėjusios jų akys. Kitą vertus, „Igruški“ taip pat yra kaip pasaka, tik šį kartą suaugusiems.

Viename epizode, padūkęs berniukas sako savo pagyvenusioms kaimynėms: „Mažiau žinosi  - ramiau gyvensi“. Omenyje jis turėjo ką kitą, tačiau tai nejučia siejasi su bendresne baltarusams primesta ir jų priimta pozicija. Filme užfiksuota mažiau žinančių, mažiau besigilinančių gyventojų ramybė, kuriuos vargu, ar pasiekia visam pasauliui transliuojamos Baltarusijos aktualijos. Režisierė ne veltui įterpia daug kadrų su televizija, kuri gal ir yra galingas ideologinis ginklas, tik ne žlobiniečiams, jie mieliau renkasi romantiškus miuziklus su kuriais išvien gali traukti melodingas dainas. „Igruški“ – tai filmas apie žmones, kuriems, mažiausiai rūpi, kodėl Minske opozicija ir inteligentų grupė priešinasi ketvirtai kadencijai išrinkto A. Lukašenkos režimui, nes akivaizdu, kad bet kokie pokyčiai valstybėje jų greitai nepalies. Tą ramybę užtvirtina ir taikliai parinkta, neretai realybės pasufleruota, filmo muzika, taip organiškai deranti su vaizdu. Melodijos po seanso dar ilgai skamba galvoje,  lygiai kaip ir nepamirštamas baltarusiškų spalvų spektras, su kuriuo nuo šiol, atrodo,  asocijuosis bet koks pliušinis žaislas.

Režisierė šnekėti leidžia filmo vaizdams. Pati nekomentuoja, nesufleruoja savo požiūrio ir pozicijos, tačiau atveria filmo herojus ir rodo tikrą, nepašieptą ir nepagražintą realybę. Taikliai užfiksuoja Baltarusijoje tvyrančią atmosferą. Filme jungiami du pasauliai – tų, kurie siuva ir pardavinėja, ir tų, kurie apatiškai lieka už sienos. Kitoje jos pusėje į kompiuterį įlindęs sūnus ir į viską savaip žvelgianti neįgali dukra; už sienos - ir lovoje gulintis senas tėvas, kuriam apie gyvenimą aplink belieka tik girdėti. Energingas berniukas viską žino apie žaislų verslą, tačiau nuo jo siekia atsiriboti, visai tai jau nebe jo sfera. Žaislų istorija tapo filmo ašimi ir galimybe prisiliesti prie paprastų baltarusių kasdienybės. Kartu juosta yra ir apie Europos viduryje stūksančią Baltarusiją, kurios absurdas taip žaismingai ir nekaltai prasimuša per iškreiptas žaislų parodijų fizionomijas.

Studijos "Just a Moment" archyvo nuotr.