Po premjeros. Dvi nuomonės – apie „Antrą klasę“, bandymą prabilti emigracijos tema

Europos šalių kino forumo “Scanoramos” kuluaruose nė vienas lietuviškas filmas nesulaukė tokių skirtingų emocijų kaip Geteborgo kino akademijos absolventės Martos Dauliūtės pilnametražis dokumentinis filmas “Antra klasė”. Tad suprantama, kad ir kritikų gretose filmo vertinimai, kaip pastaruoju metu nedažnai pasitaiko, šiek tiek išsiskyrė.

Žanro kaprizai

Gediminas Kukta

Emigracijos tema lietuvių (dokumentiniame) kine ilgą laiką buvo nepaliesta. Televizijoje sukosi laidos ir reportažai apie svetur išvykusius uždarbiauti lietuvius, spaudoje mirgėjo išeivių sėkmingos bei liūdnos gyvenimo istorijos užsieniuose, teatre – Oskaro Koršunovo pastatyta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“, intensyviai preparavusi lietuvio emigranto sąmonę ir savimonę. Kitaip tariant, herojaus emigranto paveikslas lietuvių visuomenėje (kultūroje) – ne naujas. Tačiau Martos Dauliūtės dokumentinę juostą „Antra klasė“ galima laikyti pirmuoju bandymu šia tema prabilti kinematografinėmis priemonėmis.

Filmas prasideda scena, užfiksuota laivo, išplaukiančio iš uosto, denyje. Keli vyrukai rūko ir žvelgia per bortą į krantinę bei jūros vandenis. Susirūpinę, nelinksmi. Kaip netrukus įvardina pati režisierė – pigesni antrarūšiai europiečiai, „antra klasė“. Netrukus kadre pasirodys ir pati autorė su prodiusere bei operatore Elisabeth Marjanović Cronvall. Jos kuria filmą apie darbininkus lietuvius, tačiau kiek išsigandę ir pasimetę kūrėjų veidai išduoda nedrąsą ir iki galo nežinojimą, su kuo teko / teks susidurti. Todėl čia pat neatsisako sugerti ir sušokti kartu su filmuojamaisiais. Kaip liaudis sako, „ant drąsos“. Arba – dėl meno.

Užmegzti tiesioginį santykį su herojais režisierė stengiasi viso filmo metu. Ir tai daro toli gražu ne draugiškai. Režisierė atsisako lėto ir kruopštaus įsižiūrėjimo, susigyvenimo su filmuojamais žmonėmis, prie ko lietuvių dokumentikoje jau buvome pripratę. Viskas greičiau paremta provokacija. M. Dauliūtė klausimais provokuoja į Švediją uždarbiauti išvykusius lietuvius, pastarieji – „atsišaudo“ kontroliniais klausimais pačiai režisierei. Žiūrint filmą, iš pradžių toks konfrontacinis „dviejų stovyklų“ ryšys atrodo įdomus ir netikėtas. Nedaugelis dokumentinio kino režisierių ryžtasi patys atsidurti kadre, savo filme. Marta Dauliūtė, rodos, nesirengia statyti sienos tarp savęs ir filmuojamųjų. Ji kontaktą mezgą drąsiai ir net įžūliai, kas, mano galva, vėliau atsisuka prieš ją pačią.

Bet ką sužinome apie „antros klasės“ gyvenimą Švedijoje? Emigrantai dirba juodą fizinį darbą (dažniausiai – miškuose), nevengia išgerti, trokšta užsidirbti „butui ir mašinai“, keikia Lietuvos valdžią, bet, kaip įvardina vienas kalbinamųjų, nesijaučia pigesni už švedą, norvegą ar suomį. Nesvarbu, kad gauna mažiau pinigų. Vieno lietuvio žodžiai nuskamba lyg citata iš Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“: apie tai, jog norima būti panašiu į pasiturinčius užsieniečius, turėti viską, ką turi ir jie. Ar ne apie tai prabyla ir pjesės Benas, po truputį virstantis eiliniu britu? Taip filme probėgšmais nuskamba tapatybės, lietuvio savivertės klausimas. Daugiau tokių atsivėrimų filme išties trūko. Juolab kad galimybių jiems atsirasti buvo ne viena. Tiesiog minėta siena atsirado pačiai kūrėjai, matyt, to sąmoningai nesiekus. Tad bent jau man „Antra klasė“ papasakojo daugiau ne apie pačių emigrantų dalią užsienyje, bet apie dokumentiką apskritai.

Režisierė neslepia, jog „čia ir dabar“ kurią filmą. Prašo herojų nežvilgčioti į kamerą, nekomentuoti filmavimo proceso, liepia jų pastovėti reikiamoje vietoje, pasakyti „reikiamus“ žodžius, nelaidyti už kadro nešvankių replikų. Visa tai kuria metatekstinį, save komentuojančio filmo, lygmenį. Žiūrovas turi galimybę bent šiek tiek pamatyti dokumentinio „kino virtuvę“. Pradžioje toks autorės ėjimas atrodo ironiškas. Paliečiamas svarbus reprezentacijos aspektas dokumentiniame kine, t. y. kaip save mato filmuojamas objektas ir tai, kaip autorius nori, kad tas objektas atrodytų filme. Taip iškyla amžinas dokumentikos su visomis jos žanrinėmis peripetijomis, etiniais aspektais ir tykančiais spąstais klausimas.

Tačiau vėliau toks autorės ėjimas virto pagrindine filmo yda, trukdžiusia herojams atsiverti. Žinoma, kiek ši „antra klasė“ apskritai linkusi atvirauti; į filmuotojų pusę smigo ir gana šiurkščių frazių: apie tai, kodėl režisierė nori juos filmuoti, ką ji nori pamatyti, apie tai, kad nuolat šalia esanti kamera pradeda erzinti ir pan. Bet visgi – kuomet prieš objektyvą pašnekovas pradeda pasakoti savo lūkesčius ir svajones, o vidury kalbos režisierė jį pertraukia (nes regos lauke matosi veidrodis, o jame – „nereikalingas“ žmogus), norėdama „sutvarkyti“ kadrą pagal savąjį sumanymą, tampa panašu nebe į ironiją, bet meistrystės bei pagarbos savo herojams stoką. Gal tai pajautę, ir patys emigrantai vaikinai veikiau valiūkiškai šypsojosi ir bajeravo prieš kameras nei leidosi į dialogą. Tačiau ir jis vietomis vargiai galėjo užsimegzti: aiškiai formuluoti klausimus nėra režisierės stiprybė.

Iki galo lieka neaišku, ar Martos Dauliūtės tikslas buvo užfiksuoti emigrantų kasdienybę (patetiškai kalbant – ar jai šią temą  išties „skaudėjo“), ar pabandyti pažaisti kiną su išties palankiais herojais ir pažiūrėti, kas iš to išeis? Pradžioje už kadro nuskambėję žodžiai, jog ją, lietuvę, erzina, kad tautiečiai laikomi pigesniais europiečiais, į pirmąją klausimo pusę tarsi atsakytų teigiamai. Bet, pasirodo, ir su „skausmu“ reikia dirbti juodą darbą...

...tik filmo nėra...

Aistė Račaitytė

...sakau tiems, kurie sako arba sakys, kad filmas "Antra klasė" šiandien labai svarbus, nes pirmasis viešai prabyla apie tai, ko kiti bijo arba nenori girdėti. ...kad šis žingsnis drąsus ir būtinas...

Yra svarbi tema, yra charakteringi herojai, yra kamera, yra net ir herojė – filmas kur kas daugiau pasako apie jo režisierę Martą Dauliūtę nei apie personažus. Supratau, kad vien dėl jos buvimo Artūras ir Ernis laidžia įjungti kamerą; tokia graži moteris galėtų filmuoti ir filmuoti. O ir pats filmas labiau apie naktimis šokančią ir lenkiančią burneles režisierę, kuri dienomis su kamera bando prakalbinti herojus "apie gyvenimą”. Tačiau filmo apie Švedijoje dirbančius lietuvius nėra.

Žinoma, kad filme nebūtinos istorijos apie herojų gyvenimą nuo gimimo iki liūdnokos būties Švedijos provincijoje. Dokumentinis kinas labai dažnai apsieina be faktų ir konkretumo, tačiau bet kokiam filmui yra būtina režisūros kultūra ir forma. Pagrindinė „Antros klasės“ problema ta, kad nebuvo geros medžiagos, o ir su nevykusia medžiaga elgiamasi neapgalvotai. Autorės pirminė idėja filmuoti žmones keltuose Lietuva-Švedija skamba kur kas panašiau į filmą. Tačiau scenarijaus autorės, režisierė Marta Dauliūtė ir operatorė  Elisabeth Marjanović Cronvall nutarė gilintis į kelis pagrindinius personažus ir aplink juos susibūrusią lietuvių kompaniją. Iš sumanymo galėjo gimti įdomus pasakojimas apie Lietuvos gyvenimo fenomeną , tačiau rezultatas tik liūdnai parodo filmo autorių profesinę nekompetenciją. Jei žmonės nėra atviri, dokumentininko užduotis yra sulaukti, išnešioti režisieriaus ir jo filmo herojų ryšį. Kiekvieno kūrėjo kelias į tą ryšį skirtingas, vienos formulės be abejonės nėra, tačiau „Antroje klasėje“, rodos, jos nė nebuvo ieškota. 

"Antra klasė" praplaukia savo vaizduojamų subjektų paviršiumi, net nebando įsigilinti, kas slypi po herojų kaukėmis, kurias, matyt, kiekvienas paprastas vyrukas užsimeta prieš gražią panelę ir kamerą. Po premjeros buvo girdėti nuomonių, kad sąmoningam žiūrovui viskas ir taip aišku, jis sugeba kritiškai skaityti bet kokį vizualinį tekstą, o filmo vaizdai tik skatina apmąstyti temą. Tuomet kyla klausimas, kam kurti filmą? Nuo pat savo ištakų dokumentinis kinas skilo į dvi skirtingas tradicijas – vienos šalininkai fiksuoja realybę, kitos - rekonstruoja realybę tam, kad jos vaizdai prabiltų apie aiškią autoriaus suformuluotą idėją. Martos Dauliūtės filmas, tarsi griebiasi jų abiejų. Ji fiksuoja, rodos, nereikšmingą Švedijoje dirbančių lietuvių buitį, tačiau ji nebyli, nes režisierė neturi talento ir kantrybės palaukti. Atskleisdama savo kūrybinį procesą ji tarsi eina antrosios tradicijos keliu, tačiau valandos trukmės filme nesuformuluoja nei vieno klausimo, ką jau kalbėti apie teiginį. 

Filme trikdo moralinės atsakomybės stygius vaizduojant filmo personažus. Juk Ernis su Artūru "gyvenimo vėtyti ir mėtyti", turi patirties, greičiausiai yra stiprūs, ryžtingi. O jeigu ne?  Gal tai jų silpnybės privertė daryti įvairiausius kompromisus? Herojai turi tikslus – ir jie, bandant atsakyti į klausimą, kodėl trečdalis Lietuvos pasirinko emigranto kelią, yra patys įdomiausi. Deja, trys ketvirtadaliai filmo apsiriboja vaizdais, kurie primena telefonu nufilmuotas scenas „iš mūsų virtuvės gyvenimo“. Jas galbūt herojams būtų linksma juokais peržiūrėti kitąmet prie alaus bokalo.

Filmo tema – tai gyvoji Lietuvos istorija, kurią fiksuoti yra šiandienos dokumentininko užduotis. Tačiau, kai praėjus filmo pusvalandžiui vis dar nesibaigia „ereliški" pasimaivymai prieš kamerą su kvailais, filmo kūrimą neva apnuoginančiais režisierės komentarais, sėdėjimas salėje tampa beprasmiškas ir nepatogus.

Galbūt man sakys, kad kritikuoja tas, kam pačiam nepatogu, tačiau turiu prisipažinti, esu mačiusi dar ne tokių „nepatogių“ dokumentinių filmų emigracijos tema, ir dauguma jų turėjo skaidrią mintį ir motyvuotą kino formą.  Apie lietuvius svetur kalbėti reikia, ir tai nebūtinai turi būti vaizdingas Mariaus Ivaškevičiaus "Išvarymas", galima eiti paprastesniu, nuoširdaus dokumentinio kino keliu. Gaila, bet „Antroje klasėje“ nėra nei vaizdo, nei minties. Audiovizualinėmis šiukšlėmis perpildyto pasaulio kontekste atsiranda ir dokumentinių kadrų šiukšlės. Keista, kad festivaliuose jos vadinamos dokumentiniu kinu.

Net abejoju, ar pati režisierė supranta, kokie yra jos santykiai su filmo herojais Erniu ir Artūru. Už kadro vis girdisi jos komentarai, herojams sufleruojantys, kada nežiūrėti į kamerą, o kada pasakoti apie gyvenimą. Filme naudojama ir pačių personažų filmuota medžiaga, kurioje matyti kaip filmo autorės įsijungia į lietuvių vakarėlius, tačiau visa tai netenka prasmės, kai kituose kadruose vėl pasiskirstoma aiškiais vaidmenimis, kas yra režisierius, o kas jo aukos. Režisierės vaidmuo ne tik kad nesukuria struktūros – jis veikiau atskleidžia jos nebrandumą, parodo, kad M. Dauliūtė pati nesupranta myli ar smerkia filmo personažus, nori ar nenori būti kadre. Rodos autorei buvo svarbus natūralumas, bet nepaleidžia nuojauta, kad jį abi pusės suvaidino, kitaip iš kur filme atsiranda nepagarbūs kadrai visų atžvilgiu. Ir atrodo, kad herojų atsakymai į klausimus režisierei yra  mokestis už moterišką kompaniją savaitgalių vakarais. Vienoje iš nedaugelio tikrų filmo akimirkų herojus stebisi: „Juk vakar tai šokai ir gėrei, o šiandien jau rimta apsimetinėji..“ Režisierės ir herojų ryšys neperžengė paviršutiniško flirto ribos, ji nesugebėjo užčiuopti jų dramos, o jie taip ir nenusiėmė savo kaukių.

Filmo pradžioje Marta Dauliūtė deklaruoja savo poziciją. Lietuvę, gyvenančių ir kuriančią Švedijoje, erzina tai, kad jos tautiečiai ten laikomi pigesniais, antros klasės darbininkais. Tačiau filme apie klases prabylama tik kartą, kai vienas vyras, paklaustas, koks jausmas būti antraklasiu darbininku Švedijoje, sako, kad niekada nesijautė prastesniu už kitus, jo įsitikinimu visi žemėje lygūs. Tad terminas lieka vienai autorei aiškiu žodžių konstruktu. Jeigu režisierė filmu bandė atsakyti į klausimą, kodėl filmuojami žmonės yra laikomi antra klase, tokiu atveju, filmo siūlomo atsakymo net nedrįstu formuluoti

Premjeroje visus juokino vyrų skaldomi nešvankūs „prikolai“, publika kvatojo vietose, kuriose autorė  nekorektiškai išryškina jų primityvumą. Žiūrovai įsijautė į prieš kamerą ir merginas vaidinamą beprasmišką Ernio ir Artūro spektaklį, o tariamoji filmo tema bei socialinės žinutės liko nepastebėtos. Tai daug pasako apie filmo dėliojamus akcentus ir režisūrą. Po premjeros buvo justi tik didelis kartėlis, jog iš didelės ambicijos gavosi tik  žiūrovus, herojus ir pačią režisierę žeminantis filmas.

Nenuostabu, kad po premjeros M. Dauliūtei reikėjo advokato. Jį atstojo tinkamai net nepristatyta kapitalizmo grimasų specialistė. Ponia iš visų jėgų stengėsi atskleisti Martos Dauliūtės užmojus ir būtinybę  suprasti savo tautiečius, globalaus kapitalizmo išvytus už Baltijos jūros tolių. Kiekvieną vizualinę šiukšlę galima pritempti prie socialinių teorijų, tačiau kalbame apie savo epochą fiksuojantį ir istorijas pasakojantį dokumentinį kiną bei jo kūrėją, kurio užduotis atverti personažus ir kalbėti pasirinkta tema. Tokio kino „Antroje klasėje“ nėra... Belieka tikėtis, kad kas nors iš Lietuvos kino žmonių kada nors dar imsis emigracijos temos.

Europos šalių kino forumo “Scanorama” archyvo nuotr.