Po premjeros. Kelio išpažintis

Paėmęs į ranką vaizdo kamerą 2010 m. sausio 5 d. filmo „Sapnuoju, kad einu“ sumanytojas, režisierius, operatorius, scenaristas ir pagrindinis herojus Jokūbas Vilius Tūras leidosi į 4500 km beveik 7 mėnesius trukusią piligriminę kelionę nuo namų Lietuvoje, Vilniuje iki Ispanijoje esančio Santjago de Kompostelos miesto. Taip iš kelionės ir poreikio atleisti sau pačiam gimė ilgametražis dokumentinis filmas.

Kelio filmas – dėkingas žanras siekiant kalbėti apie herojaus vidinius ir gyvenimo pokyčius. Vis dėlto žiūrint V. J. Tūro filmą neapleido pojūtis, kad režisierius nepilnai išnaudojo jam kelionės suteiktas galimybes. Filmo herojus turėjo priežastį išeiti – nesijautė laisvas nuo savo praeities. Turėjo priežastį eiti – kelionės metu atlikti išpažintį ir apsivalyti. Turėjo net ir priežastį pasiekti ilgos kelionės tikslą – nusilenkti katedroje palaidotiems Šv. Jokūbo palaikams: kai liepos 25-oji, Šv. Jokūbo diena, būna sekmadienis (o būtent 2010 m. taip ir buvo, kitą kartą tai bus galima padaryti tik 2021 m.), palaikus aplankiusiems piligrimams atleidžiamos visos nuodėmės. Vis dėlto būtent vidurinioji – kelionės – dalis, įrėminta pradžios taško A ir galutinio taško B, filme ir liko ne iki galo išvystytos (o gal pervystytos, stengiantis į ją sutalpinti kuo daugiau ir neatsirenkant, kas yra svarbiausia?) idėjos lygmenyje. Ir todėl šiek tiek prailgo.

Eidamas keliu V. J. Tūras atlieka savo išpažintį iš praėjusio gyvenimo. Alkoholizmas, mirusio tėvo istorija, brolis, buvusi žmona, šeima, kuria nesugebėjo pasirūpinti, kaltė prieš save ir artimuosius, desperacija ir tikėjimo atradimas. Visa tai – asmeniška ir atvira. Bet toji išpažintis, atrodo, herojaus kelyje nieko nebekeičia – jis žino, kuo viskas baigsis, tad statiškai beria praeities nuodėmes. Būtent tai yra silpnesnė filmo grandis – užkadrinis herojaus balsas, prie kelionės, panašu, „priklijuotas“ jai jau pasibaigus. Šis balsas ir dėsto herojaus slegiančius nusikaltimus prieš save ir savo artimuosius. Daugeliu atvejų toks išpažinties būdas – prastas pasirinkimas. Gal derėtų pasilikti prie autentiško garso, kalbėjimo „į kamerą“ ar dienoraščio užrašų kadruose, kurių filme taip pat nemažai, ir kurie, savo ruožtu, daug gyvesni ir asmeniškesni? O jei jau pasirenkamas toks – „pridėtinis“ – kelias – derėtų labai gerai atsirinkti ir ką, ir kaip sakyti. Vien tam, kad ištarti žodžiai neprimintų balasto (jau girdėto, matyto, suprasto), apeliuojančio į paviršutiniškas emocijas.

Tai visiškai nesiderina su dinamišku, subjektyvia kamera užfiksuotu kelio vaizdu – nuo Lietuvos iki Ispanijos, nuo snieguotų kelių iki žydinčių sodų, nuo sąstingio iki ... atleidimo. Kartu su besikeičiančiomis herojaus nuotaikomis ir pakeliui sutinkamais žmonėmis. Juk nereiktų nuvertinti vaizdų – jautriai nufilmuoti, sumaniai atrinkti jie geba kalbėti patys už save. Kinas tuo visų pirma ir skiriasi nuo ant popieriaus užrašyto teksto.

Neabejoju, kad žiūrovus paveiks herojaus atvirai papasakota istorija ir filmas suras tikslinę savo auditoriją – žmones visada jaudina svetimų nuopuolių ir pakilimo istorijos. Neabejoju ir tuo, kad režisieriaus sumanymas buvo ne tik papasakoti apie save, bet taip pat suteikti vilties tiems, kurie patyrė kažką panašaus. Atleisti sau visada yra sunkiau nei kitiems. Ne mažiau sudėtinga garsiai ištarti „atsiprašau“ ir „išguldyti“ savo išpažintį kino ekrane. Bet riba tarp nuoširdžios išpažinties ir manipuliacijos svetimu empatijos jausmu būna labai plona ir ne visada lengva ją pajausti, reikia mokėti nepaslysti.

"Scanoramos" archyvo nuotr.