Interviu. Juozas Budraitis: nepretenduoju į fotomenininkus, rodau žmones, su kuriais dirbau

Trečiadienį, gruodžio 19 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje atidaroma aktoriaus Juozo Budraičio fotografijų paroda „Mano kinas. 1970 -1990“. Daugiau nei keturiose dešimtyse atspaudų – kino veidai. Ano kino, kurio ribos nužymėtos parodos pavadinime.

Kaip atsitiko, kad aktorius, vaidindavęs to laiko kine pagrindinius vaidmenis, dar ir fotografavo? Kodėl tik dabar dauguma jo senų fotografijų visuomenei bus atradimas? Pagaliau, kokios tų nuotraukų istorijos? Kokia fotografuojančio Juozo Budraičio istorija?

- Nuo kurių laikų fotografuoji? (Atsiprašau skaitytojų už familiarų kreipinį – penktas dešimtmetis esame giminės.)

- Net nuo 1955-ųjų. Buvau 15 metų, kasdamas duobę kalkėms gesinti, užsidirbau pinigų. Matai, duobė kalkėms gesinti būna gana didelė – trys ant keturių metrų, dviejų gylio, paprastai keturi vyrai kasa. O aš užsispyriau vienas iškast. Užsidirbau ir nusipirkau spalvų paveikslams tapyti, nusipirkau laikrodį ir nusipirkau „Liubitel‘į“. Tada pradėjau bendrauti su Švėkšnos fotografu, kuris dirbo... Kaip tie namai vadinosi? Buities?  Buitinio aptarnavimo? Ten būdavo ir kirpyklos, ir kitos paslaugos. Pradėjau lįst, žiūrėt kaip tas fotografas dirba. Jis mane pristatė plaut fotografijas, mirkyt fiksaže ir plaut. Labai keistas ir juokingas žmogus, tikras fotografukas, laksto, kad tik uždirbtų. Bet man buvo įdomu. Nufotografavau ir jį, stovintį su fotoaparatu ant štatyvo. Mažiukas toks, stovi rankas susidėjęs.

Vėliau nusipirkau „Zenitą“ – pirmą veidrodinį fotoaparatą. Su juo kariuomenėj fotografavau ir grįžęs, kai jau studentas buvau. Fotkinau buitiškai – draugus, visa kita. Kaime bulves kasam, bendrabuty gramą darom, tokie būdavo kadrai. Betgi tai tikras gyvenimas, o ne kažkokia pastatyta fotografija.

- Ir šitaip fotkindamas atsiduri filmavimo aikštelėje pas Vytautą Žalakevičių?

- Pačioj pradžioj, per „Niekas nenorėjo mirti“ aš dar nefotkinau. Buvau išsigandęs naujos veiklos ir Žalakevičiaus, ir susižavėjęs juo, kaip smauglio užkerėtas. Sekiojau jį akimis, žiūrėjau, ką jis daro, ką sako. Žalakevičiaus stebėjimas, jo klausymas man buvo tikra mokykla. Ne tai, kaip aktoriai vaidindavo, o kaip jisai kalbėdavo. Nes jis niekada nepasakydavo tiesiogiai „taip daryk“, visada metafora kokia nors. Pavyzdžiui, ryškiausia buvo, kada per „Savaitgalį pragare“ jisai man sako: žiūrėk, generolą suvaidinsi... Sakau, Vytautai, taigi aš nuo nacių atsisakiau, jau seniai, jūs keikiat Masiulį, kad jis nacius vaidina, ir visus kitus artistus, kurie juos vaidina, o dabar jūs man kišat nacį. Jūs! „Čia bus kitoks nacis. Kitaip aprengtas. Generolas – Elnias! Generolas – Gulbė!”

Pirmas mano filmavimas “Savaitgalyje pragare” – to Generolo praėjimas patvory. Tai, galvoju, aš turiu ir eit kažkaip turbūt kitaip, vaizduot gulbę arba elnią. Einu taip… O Vytautas patenkintas: gerai, gerai.

Ne, per “Niekas nenorėjo mirti” neišdrįsau fotiko net kišenėj turėt.  Tiktai kai “Merginą juodais rūbais” Estijoje filmavo, aš jau turėjau fotiką. Susidraugavau su operatoriaus asistentu, kuris, mačiau, fotografuoja, o aš irgi turėjau aparatą, tai gerai, fotografuokim. Poetas Matsas Traatas buvo filmo redaktorius, jį nufotografavau. Reikėtų kada nors jam nusiųsti laišką su jo portretu, kaip jis atrodė tada, 1968-ais.

Nuo tada ir prasidėjo fotografavimai kino aikštelėse. Mano visas gyvenimas buvo aikštelė po aikštelės, aikštelė po aikštelės. Nusipirkau seną “Leica”, į jį įsisukau deficitinį objektyvą, kuris buvo naudojamas kariniams tikslams, bet kartais ribotą jų skaičių paleisdavo į prekybą, per blatą buvo galima gauti. Su juo visas tas tarpas mano ir nufotografuotas. Stilistika truputį kampuota, deformuota šiek tiek nuo to objektyvo, jis man labai patiko. Buvau prie jo pripratęs, nežiūrėdamas fotografuodavau, nes žinojau – tekštelsiu ir bus tiek, kiek man reikia. Nė vienos fotografijos nekadravau. Kiek nufotografuota, tiek ir yra. Nei išlaikymo, nei kadro ribų. Taip ir variau.

Paskui atsirado kiti objektyvai, kiti aparatai, bet iš esmės jokia mandresnė technika neduoda geresnio rezultato. Gali su pačia prasčiausia dėžute nufotografuoti geriausią kadrą, o su geriausia technika – nieko nepadaryti. Tuo aš įsitikinau Augustino Savicko dirbtuvėje. Nusinešęs gerą aparatą, galvoju, padarysiu. Išpleškinau pusantros juostos. Išryškinau – nieko nėr. Vienas kadras gal (jis ir pateko į jo tapybos albumą). O Savickas užsispyrė: kadangi aš darau personalinę tapybos parodą Kaune, tu daryk savo fotografijų parodą. Aš neturiu, maestro, aš ne-tu-riu, nėr iš ko! O Savickas nė iš vietos: duok parodą ir viskas.

Ką man daryt? Pradėjau spausdint nuotraukas ant visokių atplaišų, ant gabaliukų, su pasenusiais fiksažais. Padariau ir visai mažiukes, ir didesnes, tokius fragmentus, ten parodžiau ir jo šliurę, paletę, purviną ranką, dar kažką, tokius niekalus ant atplaišų. Paprašiau, kad parodoje būtų 15 didelių įstiklintų vatmano lapų viena linija ir 15 antra linija – nepaisant kokio dydžio nuotrauka, ar visai kaip pašto ženklas, ar didesnė, visos turės po tokį patį įstiklintą vatmano lapą 30x40.  Estetiškai labai gražiai susitvarkė. Pageltusios, apiplyšusios, skirtingo formato nuotraukos susidėjo visos į krūvą ir susidarė labai fainas vaizdas. Pats net nustebau, kai pamačiau. Pavadinau “Pusvalandis Augustino Savicko dirbtuvėje”. Parvažiavau į Vilnių pakabinęs, parodos atidarymo kitą dieną nebelaukiau. Savickas skambina antrą valandą nakties: ką tu šššmiki, sakei nieko neturi, o visi tik žiūrėjo tavo parodą! Nu ką, jo paveikslus perėjo, pažiūrėjo, po to pradėjo žiūrinėti, kur ta šliurė, kur paletė – nuotraukytės tai mažos, arti prieiti reikia. Tai buvo aštuoniasdešimt kažkelintais metais – kai įsitikinau, kad su geriausia technika gali nieko neišeiti.

- Ar buvo tada parodų, kur rodytum nuotraukas iš kino aikštelių?

- Nepriduodavau jokios reikšmės toms savo nuotraukoms. Man niekada neteidavo į galvą, kad galiu parodą daryti. Ir šitie kadrai, kur dabar parodoje  “Prospekto” galerijoje, – aš niekada negalvojau, kad juos rodysiu. Bet – kažkas paprašė vieną kitą atspausdinti, kažkas paprašė kelių nuotraukų į parodą, pamažu pamažu… O ypatingas smūgis buvo, kai Sviblova, Maskvos fotografijos namų direktorė pamatė mano nuotraukas kažkur laikrašty atspausdintas ir sako: parodyk man kitas. Pasižiūrėjo. Vsio, sako, 2010 metų balandį per tradicinę tarptautinę bienalę turi būti tavo paroda, duosiu asistentą, atrinksit kadrus. Kiek reikia? 70. Jėzus Marija, galvoju, gal 50 užteks? Ne, visą naują “Mosfilmo” galeriją duoda.

Parinkau. Buvo ten ir prastesnių nuotraukų, bet turbūt atpažinimas yra svarbiausia, o ne meniniai dalykai, ne išraiška kokia nors. Apie meninius dalykus aš mažiausiai ir galvojau. Fotografavau sau, galvodamas, kad kada nors galbūt pasižiūrėsiu. Prašydavau, kad žiūrėtų į objektyvą, nes mėgstu, kada žiūri. Ir dabar fotografuodamas prašau: pažiūrėk į objektyvą.

- Padarydavai tas nuotraukas?

- Kai kada, bet labai retai. Daugiausiai kontrolkes atsispausdavau, pasižiūrėdavau, po to jos taip ir gulėdavo dėžėse. Kai kurios ir dabar tebeguli neištrauktos.

Šitoj parodoj aš parodysiu kolegas. Labai norėjau parodyti Robertą Verbą, Saulių Macaitį, Laimoną Noreiką, dailininkus Vytautą Kalinauską, Mindaugą Skudutį, Valentiną Antanavičių…

- Nes visi tie dailininkai yra dirbę kine?

- Skudutis, pavyzdžiui, buvo mano diplominio filmo dailininkas. Valentinas dirbo filme “Birželis, vasaros pradžia”.

Parodysiu tris Eugenijos Pleškytės portretus. Vienas fotografuotas su teleobjektyvu – ji stovėjo kažkur toliau, aš nusitaikiau pro lapus ir taukšt…  Man labai patinka tas kadras, atspaudžiau jį specialiai didesnį už visus kitus, kad būtų in memoriam.

- Atsimeni situacijas, kai fotografuodavai?

- Beveik visas atsimenu. Vytautas Žalakevičius nufotografuotas kino studijoje, jau nebesančioje studijoje Antakalnyje. Buvo ten holas, kur vienoj pusėj kavinukė, toj kavinukėj susėdę kažką aptarinėjom, laukėm, o Žala – atskirai. Prie Žalos mes, aktoriai, nedrįsdavom eiti, bet aš pafotkinau. Žalakevičius labai žiauriai reaguodavo į fotografavimą, supykdavo, bet pamažu pamažu jis pradėjo mane įsileisti. Nutaisydavo tokią miną: maždaug, ką tu čia dabar darai? Bet vieną nuotrauką aš jam padariau, ir ji patiko, ir po to jisai leido man daryti, ką noriu. Ta nuotrauka, kur kino studijos hole – dar iš tolo, dar arti nepriėjau. O jau per „Tas saldus žodis – laisvė“ jam taip patiko, ką dariau, kad galėjau prie jo nosies prisikišęs pleškinti. Jis toks truputį buvo narcizas, o aš žinojau jo silpnybes – kas jam patinka. O jis manė, kad nežinau.  

Natiurmortą esu padaręs su bliūdais ir kaukole, nes kai į filmavimo aikštelę atveža pietus, kiekvienas priėjęs pasiimam po aliuminį bliūdelį, kefyru užgeriam, o pavalgę metam į krūvą. Kažkur radau kaukolę, paėmiau ir užmečiau ant tos krūvos. Gretima nuotrauka – visi pučia prisiriję.

- Maniau, kad čia sušaudytus vaidina „Fakte“!

- Ne, jie miega po pietų, pilvus išvertę. Čia diptichas iš „Sadūto tūto“. Turėjau visą seriją susidariusią – miegančiųjų aikštelėje. Gražių buvo: Rodiono Nachapetovo grupė visa miega, per „Sadūto tūto“ senukas, pasilenkęs kėdėje, užmigo.

Dar vienas natiurmortas iš „Sadūto tūto“: Šarapovo skulptūra buvo užsakyta, o kadangi filmavimas truko kelis mėnesius, tai kad skulptūra nesurūdytų nuo lietus, ją užkėlė ant medinės ritės ir apdengė polietilenu. Man labai patinka tas siužetas.

- Labai matyta nuotrauka iš „Sadūto tūto“ su Eugenija Pleškyte, Regimantu Adomaičiu ir Broniumi Babkausku ant tiltelio. Supozuota ar pagauta?

- Eidavom visi po filmavimų tuo tilteliu. Anapus - kadro gilumoj,- mes filmuodavomės, o šiapus būdavo mašinos. Ėjo jie trise ir kalbėjosi. O gal sustoję kalbėjosi... Pažiūrėkit, sakau, į mane. Pleškytė atsisuko ir šypsosi, o jie į Pleškytę žiūri.

Laimonas iš „Fakto“. Laimono veidas – kaip šita rąstų siena. Kaip medis.

- O Macaitį kaip nufotografavai?

- Macaitį fotografavau dabartinėje Kudirkos aikštėje. Ten susitiko Grikevičius, Macaitis ir dar vienas kažkas, kurio aš nepažįstu. Jie ten ant suoliuko sėdėjo. Grikevičius ledus valgė, o Macaitis su šituo šnekėjo. Pakaušę, man atrodo, buvo visi. Nutraukiau juos visus, po to atskirai dar Macaitį. Čia tas, kur atskirai, ir bus. Ne, ne atskirai. Vienintelis mano kadruotas kadras – nukirpau tą diedą, kuris man nepažįstamas. Macaitis liko vienas.

Šiaip sau tas kadriukas, bet tarp visų jis neprapuls, nes man labai norėjosi Macaitį parodyti. Man jis daug reiškė. Pastabus, jausdavo gerai ir mokėjo pasakyt savo taikliom frazėm. Ir juo galėjai tikėt. Porą frazelių taukšt – ir aš jau žinau viską. Ir apie filmą, kuriame filmavausi, ir ar man pavyko, ar nepavyko. Jis, pavyzdžiui, sakydavo: vis tiek tu ironiją išlaikai, vis tiek išneši. Tada, pamaniau, reikia man apie tai rimtai galvoti, nes gal man atsitiktinai taip išėjo, bet jeigu Macaitis tą pastebi, vadinasi ironiją reikia pasiimt sau kaip programą.

- Donato Banionio nuotrauka – iš Japonijos?

- Filmavomės Jokohamos uoste, buvo išnuomota japoniška mašina, labai graži, atidariau visas dureles, kad atrodytų kaip sparnai. Prigulkit, sakau, Donatai, ant to kapoto. Donato, tarp kitko, sunku padaryti nuotrauką. Kai jis jaučia, kad fotografuoji, nutaiso savotišką miną, tokią budinčią išraišką. O čia – laisvesnis, ne toks įsitempęs. Kine, kai juda, jo veidas visai kitaip atrodo.

- Ką tavo nuotraukoje filmuoja Almantas Grikevičius su Donatu Pečiūra?

- „Sadūto tūto“. Ten tipiška, man atrodo, Grikevičiaus išraiška: tyli, ilgai suka barzdą, staiga šoka ir sako.

- Ar atsimeni, kaip mane fotografavai mūsų kieme? Ir kodėl?

- Atsimenu, kad man patiko kiemas, prikritęs rudens lapų ir kad norėjau tave ten su skrybėliuku pasodinti. Galbūt drabužių kabykla ten nenatūraliai atrodo, net nieko, gali būti. Man patinka tas vaizdelis.

- Meną darei?

- Ot nenorėčiau, kad atėję į šitą parodą, žmonės taip manytų. Tiesiog baisu, kaip priims. Gali atrodyti, kad aš pretenduoju į fotomenininkus. Bet aš nepretenduoju į fotomenininkus, nors rodau savo fotografijas. Rodau žmones, su kuriais dirbau.

Dabar mėgstu pasibovyti. Paimu kokią seną fotografiją, kuri man nepatinka arba naują, kad ir kur nors mieste nufotografuotą, tada imu kompiuteriu ją kamufliuoti – fotošopu, visokiais uždengimais, kol padarau neatpažįstamą daiktą, nors matosi, kad ten žmogus, veidas, tik nesuprasi, kieno. Kažkas nujaučiamo. Man asmeniškai patinka tokie dalykai. Kartais deformuoti portretai man daugiau sako nei realus vaizdas. Ateity galvoju padirbėt ta linkme, parodą surengsiu, parodysiu keliolika atspaudų, pažiūrėsiu, kaip žmonės priims. Nepatiks tai nepatiks, bet man įdomu. Ten jau aš pretenduoju į meninę fotografiją. Gausiu per nosį, tai gausiu, koks skirtumas. Nenoriu ilgai laukti, noriu iš karto, kuo greičiau – gal kovą, per Juozines.

- Kodėl tu dabar toks neįprastai barzdotas?

- Maskvoj filmuojuosi pas Aną Melikyan filme „Žvaigždė“. Vaidinu kolekcionierių, kuris po žmonos mirties dešimt metų neišeina iš savo buto.

Juozo Budraičio nuotraukose - aktoriai Vaiva Mainelytė, Aleksandras Kaidanovskis, Laimonas Noreika, Eugenija Pleškytė, kino kritikas Saulius Macaitis, režisierius Almantas Grikevičius, operatorius Donatas Pečiūra.