Filmininkui Jonui Mekui – 90. Pirmieji pamokymai

Vakar, gruodžio 24 d. menininkui  Jonui Mekui sukako 90 metų. Nuo 1949-ųjų jis – Niujorko gyventojas. Čia kuria poeziją, filmus, dirba savo įsteigtame archyve ( Filmų antologijoje), jo filmų retrospektyvos keliauja po garsiausius pasaulio festivalius ir šiuolaikinio meno parodas. Daugiau kaip prieš 20 metų pirmosios oficialios ir atviros visuomenei  J. Meko filmų peržiūros pasiekė ir Lietuvą. Žinoma, sulaukė atgarsio.

J. Meko 90-mečio jubiliejų minime publikuodami kino kritiko Sauliaus Macaičio (1940- 2007) recenziją po vieno iš pirmųjų susitikimų su šio garsaus avangardisto kinematografu jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1992-aisais.

Jono Meko pamokymai

Poeto, kinematografininko, avangardisto Jono Meko naujausias filmas, kurio pirmosios dalies premjera ką tik įvyko Šiuolaikinio meno centre (tas daugelio ironizuotas buvusių Dailės parodų rūmų pavadinimas pamažu vis labiau pasiteisina), spaudoje buvo reklamuotas kaip „Sebastiano pamokymai, arba Kelionė į Egiptą". O gal tai „Pamokymai Sebastijonui, arba Atrastasis Egiptas"? Šiaip ar taip, palieku tai spręsti kitiems anglistams: ekrane buvo parašyta „The education of Sebastian or Egypt regained".

Abejonės dėl kalbos kankina ir toliau, filmui rutuliuojantis. Kalba J. Meko filmuose (pavyzdžiui, „Brige") būdavo tik bendros kino struktūros detalė, savaime nesvarbi, redukuota tiesiog iki garso. O šis atvejis? Ar jau nebūtinas idealus anglų kalbos mokėjimas? Juk sudėtingi tekstai užlieja ekraną iki kraštų (tai dažniausiai amerikiečių turistų, vykstančių į Egiptą, grupės „pamokslininkės" žodžiais išsakomi transcedentiniai, egzistenciniai, tobulėjimo motyvai). Į šį garsų srautą tik retsykiais, tarsi nedrąsiai įsiterpia su ilgomis pauzėmis tariamos paties filmo autoriaus frazės. Žmonijos lopšyje, senovinėse šventyklose, lyg savaime suteikiančiose keistą palaimą jas aplankančiajam, J. Mekas staiga prisimena motiną, gimtinės akmenis, pievų gėles...

Čia ir dabar — ten ir visada — mikro ir makro: toks apgaulingai paprastas ir universalus man pasirodė šio Jono Meko filmo principas. Viskas prasideda vėl nuo pavadinimo, keliančio ir istoriografinių, ir biblinių asociacijų. Pretorionų kohortos viršininką Sebastijoną, skelbusį krikščionybę, nukankintą ir vėliau paskelbtą šventuoju,  tapė ne  vienas didis pasaulio meistras, na, o ką reiškė bėgimas į Egiptą, aišku, net kiekvienam tamsuoliui. Kita vertus, Sebastijonas — tai J. Meko mažiuko sūnaus, filmo pradžioje drauge su motina įdėmiai sukaliojančio gaublį, vardas, o Egiptas — dar ir paprastos turistinės kelionės tikslas bei egzotikos šaltinis. Ir videokamera autoriaus rankose su maniakišku elektronikos pedantiškumu fiksuoja realias datas, pavyzdžiui, 1992 metų sausio šeštąją, septintąją, kitas.

Žinoma, „Pamokymai..." — ir vėl J. Meko kino dienoraštis. Nesu taip gerai susipažinęs su šio menininko kūryba, nesu toks „mekistas" (kaip tėvynainio pamokymų turėję laimės klausytis lietuvių studentai, jauni kinematografininkai), kad įžvelgčiau naujo kūrinio ir ankstesniųjų principinius skirtumus, sako, keliančius aršias avangardistinio elito diskusijas. Nuolat įjungta videokamera, regis, vėl fiksuoja viską be atrankos (nors tas režisūrinis minimalizmas, net kone anonimiškumas, mano manymu, yra fikcija), siekdama to paties, ką JAV kino „undergroundo" apologetas Šeldonas Renanas dar ganėtinai seniai vadino „matymo fiziologija bei filosofija". Piramidės, sfinksai, eina, vos vilkdamas pavargusias kojas, mažasis Sebastijonas, keliasi klūpantys kupranugariai, apdengti spalvingomis gūniomis, fotografuojamasi, medituojama, vietinės moterys, šaižiai monotoniškai dainuodamos, kepa lauke papločius, aplankoma viena senovinė šventykla, kita, plaukiama   laivu,   upės   krantuose  šmėsčioja sodri augmenija, asiliukai bei dirbantys žmonės, spalvingame turguje jaunas arabas tarsi glosto pirštais vos dundantį būgną, vėl faraonų statulos, vėl atvykėliai medituoja, kalba apie džiaugsmą ir pasitenkinimą... Atranka (o ji vis dėlto yra) daroma, manau, ne prie montažinio stalo, o filmuojant. „Aš — kamera"? Tikrai, ji, nusvirus nuo peties, užgriebia tik J. Meko kojas su juodais batais, kojas, žingsniuojančias po amžiną smėlį ir, matyt, paliekančias tokių pat modernių padų įspaudus, kokių čia tūkstančiai. Tik filmuojančio autoriaus šešėlį, susitapatinantį su dekoratyviomis sustingusių žmonių paukščių pozomis Egipto sienose.

Būsim atviri: neskaitant saujelės fanatikų, Jono Meko kinematografiją žiūrėti nelengva. Čia kategoriškai atsisakoma įprastinės, beveik šimtmetį besiformavusios kino meno estetikos, vaizdų srautu bandoma betarpiškai veikti psichofizinę žiūrovo struktūrą, jo pasąmonę. Tu (jei nesi iš tų fanatikų, su viskuo sutinkančių, man regis, jau kiek beatodairiškai) priešiniesi ir nerviniesi. Bet teigti, jog „karalius nuogas", — man regis, kitas, ar ne beprasmiškesnis polius. Nes kažkurią — visai neaišku, kurią — akimirką kiekybė ima ir stebuklingai perauga į kokybę. Monotoniškas vaizdas, kalba, net ir ne visada suprantama, ima keistai magnetizuoti. Štai ir „Pamokymuose...", kiek pasirangęs krėsle (ir net sarkastiškai šyptelėjęs, kad turisto, klausančio pamokslininkės, nugara kadre lygiai taip pat nekantriai kruta), staiga ar pamažu susitaikai su ta mintimi, kad kelionė niekada nesibaigs, pasijunti tarsi lygiateisiu jos dalyviu. Ir tada jau gali (ir nori) žiūrėti be galo. Beje, tą norą visai įmanoma patenkinti, nes Šiuolaikinio meno centre bus demonstruojamos ir kitos šio šešių (!) valandų filmo dalys.

Įėjęs į filmo pasaulį, jau kitaip imi žvelgti ir į tuos žmones, užpildančius ekrano erdvę, kuriems, atrodė, tiko apibūdinimas „paikas turistas". Tikriausiai jie savaip nelaimingi, nes bando naiviai įsilieti į istoriškai ir etniškai jiems svetimą Egipto pasaulį, keldami tik atlaidžias šypsenas vietinėms moterims, stebinčioms atvykėlių meditacijas. Matyt, tie amžinieji klajūnai – kaip ir mes patys, jų, kaip ir kiekvieno keliautojo, kas akimirką tyko grėsmė, kurią J. Meko filme išreiškia pasikartojantis duslus gausmas, išnyrantis tarsi „iš nieko", o gal iš tos amžinybės, kur viskas jau buvo? Jie nori nors to trumpo laimės blyksnio, paklusniai kartoja žodžius „pleasure" ir „joy" — kaip vaikai, kaip laukiančio ir klausiančio žvilgsnio Sebastijonas.

Ar taip supratau tuos pamokymus? Pagaliau — ar tai taip svarbu? Svarbiau, kad Jono Meko kūryba po truputį tampa mūsų krašto kultūros savastimi. O sutikti su juo ar ne, pasiduoti jo kino sugestijai ar ne — jau kiekvieno asmeninis reikalas.

Saulius Macaitis 

Literatūra ir menas, 1992-38, 09.19