Po premjeros. Meilė nuo antro prisijungimo

Kosminiame Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ pernelyg didele radiacinės spinduliuotės doze apšvitintas tiriamos planetos okeanas paradoksaliu būdu keršija ekspedicijoje dalyvaujantiems mokslininkams keisčiausiais pavidalais materializuodamas kadais jų išgyventą praeitį. Ateiviai iš praeities ten be galo tikri ir liūdni. Kai kas neištvėręs jų artumo nusižudo.

Soliarišką chromosomų porą galima užčiuopti ir Kristinos Buožytės „Auroroje“ („Vanishing Waves“ “, Tremora-Acajou Films-Les Films 2 Cinema, Lietuva-Prancūzija-Belgija, 126 min.) – eksperimentinė tyrimų grupė bando dirbtinai atkurti sensorinius pojūčius žmogaus smegenyse, sumodeliuoti valdomas haliucinacijas, maksimaliai saugiai įsibrauti į virtualią-alternatyvią realybę.

Režisierė labai tiksliai įvardija „Auroros“ žanrą – fantastinis-psichologinis-erotinis technotrileris. Kiek ilgai čia betruks ta fantastika – sunku pasakyti, nes, pavyzdžiui, autoritetingi pasaulio protai tikina, kad, tarkim, po kokių 50-ies metų kompiuterinę tomografiją kiekvienas galės pasidaryti namuose prie savo asmeninio kompiuterio.

Gal, pavyzdžiui, atsiras ir „Auroros“ sindromo paklausa: aštrių pojūčių mėgėjai už atitinkamą sumą ryšis panirti į sąmoningą sapną, kuriame galės daryti, ką tik nori, realiame laike įgyti naujas atmintis, naujus prisiminimus, nugyventi paralelinius gyvenimus su visom meilėm, išdavystėm ir kitais ekstremaliais nuotykiais. Tik tokiai meilei nebereiks kūno.

Etinė šaltinio (t.y. komoje skendinčio vegetacinės būsenos paciento, prie kurio sąmonės prisijungiama) problema, tikėtina, bus nesunkiai išspręsta. Na, tarkim, tai galbūt bus kažkas panašaus į dabartinę organų transplantaciją: donoro kortelė arba artimųjų sutikimas – ir pirmyn.

Galbūt į tokias psichodramines keliones itin aktyviai leisis žmonės, kurių artimieji – sutuoktiniai, gyvenimo partneriai, sugyventiniai – po sunkių traumų, katastrofų, nelaimingų atsitikimų slaugos ligoninėse ar reanimaciniuose korpusuose kamuosis su pampersais, pragulomis, dirbtinio kvėpavimo aparatais išopėjusiose trachėjose. Galbūt su jais norėsis dar pabūt, pabendrauti, pratęsti nutrūkusį pokalbį. Galbūt visa tai kada nors dar tik bus.

O kol kas yra K. Buožytės „Aurora“ – virtualus, lyrinis, poetiškai siurrealistinis, ultraakustinis-vizualinis juodų meilės sapnų rezervuaras, kuriame tarp optinio pluošto kabelių, kompiuterių klasterių, su prikabintais fiziologinių kūno ir smegenų parametrų davikliais – baltais elektrodų šalmais iš daugybės sunumeruotų skrituliukų – skendi du pasmerktieji (išrinktieji?..) – eksperimentui pasirengęs tyrimų grupės narys Lukas (akt. Marius Jampolskis) ir komon paniręs prisijungimo šaltinis – Aurora (akt. Jurga Jutaitė). Taip sakant, šiuolaikinis, kompiuterinis Orfėjas ir infernalinė-letalinė Euridikė, įkalinti aukštųjų technologijų pragare.

Mito ištarmė skelbia, kad Orfėjas prarado Euridikę nepaklusęs Dievų nurodymui neatsigręžti ir nepažvelgti į ją keliaujant iš mirusiųjų karalystės. „Auroroje“ situacija šiek tiek modifikuota: M. Jampolskio Lukas bando išsaugoti, išgelbėti J. Jutaitės heroję ragindamas ją neatsigręžti, nežiūrėti į juos nuolat persekiojantį buvusį Auroros gyvenimo draugą Stalkerį, kurį įspūdingai, monumentaliai, įsimenančiai vaidina Šarūnas Bartas.

Tik keletas statiškų epizodų, bet neišvengiamo, fatališko, neįveikiamo siaubo idėja perteikta neblėstančiai: tarkim, grėslus, akmeninis Š. Barto veidas, sekundei šmėstelintis priekiniame automobilio veidrodėlyje M. Jampolskio Lukui ir J. Jutaitės Aurorai bandant apgauti, suklastoti praeitį, pakartoti kadaise tragiškai pasibaigusią likiminę kelionę gyvybės ir mirties keliu; jo geležinė povyza tarytum dinamito gabalas su melsva nuorūkos žarija dunksanti gilioje prietemoje ir stebinti lėtai pulsuojantį bikfordo gniužulą – nuogų besimylinčių kūnų pusnyną (tapybiška mizanscena, primenanti senųjų dailės meistrų ar, tarkim, Šarūno Saukos drobes), pagaliau, sakytum, naivi, bet velniškai įtaigi siaubo klasikos kvintesencija – juodi lakuoti batai ramiai, neskubriai ir užtikrintai žengiantys raudonu nakties kilimu.

Š. Bartas „Auroroje“ – vienvaldis Hado šeimininkas. Bet vienišas, jam trūksta Persefonės (J. Jutaitės), kurią su(si)grąžinti į žemiškąjį pasaulį trokšta M. Jampolskio Lukas.

Be abejo, tai asmeniška, bet negaliu žiūrėti į M. Jampolskį. Žinau, kad jis geras aktorius, bet ką nori, tą daryk – negaliu. Jau toks nutarkuotas (nusitarkavęs?..), nutręštas bulvarinių televizinių šaradų, toks jau teletabis jis, kad graudu. O dar graudžiau, kad talentingas.

Bent jau man prireikia gero pusvalandžio „Auroros“ ekraninio laiko, kol nuo savo sąmonės nugramdau prie jo priskretusį tą triumfo arkų, teleloto, žvaigždžių duetų, idiotiškų serialų glamūrinį purvą. Padirbėjus su savim, pradedi juo (į)tikėti, bet gaišavimas erzina.

Yra toks posakis – „meilė iš pirmo žvilgsnio“. „Auroros“ atveju reiktų tarti – „meilė nuo antro „prisijungimo“: būtent tada pilnom apsukom pradeda dirbti filmo intrigos variklis, skyla realybė, užsimezga skaudus ir maudžiantis M. Jampolskio Luko kontaktas su komoje skendinčiu šaltiniu – J. Jutaitės Aurora. Ir M. Jampolskio Lukas savo ataskaitose tyrimų grupei pradeda meluoti, nes bet kokie kontaktai ar sąveika eksperimento metu – draudžiami. Pagrindinė užduotis – tik stebėti, bet atsiranda šalutinis efektas – M. Jampolskio Lukas įsimyli J. Jutaitės Aurorą, stebėtojas pradeda įtakoti stebimą sistemą.

O tų vadinamų „prisijungimų“ – net aštuoni. Ir kiekvienas iš jų – vis intensyvesnis, dažnai jau tiesiog kaktomuša, be jokio perspėjimo, vis nuožmiau nutrinantis ribas tarp vaizduotės ir realybės, sąmonės ir pasąmonės, tarp čia ir ten, dabar ir tada, visados ir niekad.

„Auroroje“ įsivyrauja nuolatinis, dinamiškas tranzitas iš dabarties į alternatyvią virtualią ateitį (gal praeitį?..). Slidi ir pavojinga permanentinė būsena, bet K. Buožytei, regis, pavyksta neprarasti pusiausvyros, tarsi kokiai lyno akrobatei, pučiant tyram, priešpriešiniam ekspresionistiniam-siurealistiniam retro stilistikos vėjeliui, kursuoti tarp dviejų aušrų, dviejų mėnulių.

O ten, ant jūros ar ežero pakrantės, juosiamos miško linijos, stūkso futuristinis, tarsi iš rūko nasrų išplėštas šerpetotas namas, kuriame (arba šalia kurio) vyksta aukštos temperatūros pomirtinis-žaidybinis-erotinis-dramatinis-kriminalinis-kulinarinis filmo herojų poltergeistas (dailininkas Audrius Dumikas).

Minkštos, tąsios, sapniškos erotikos filme iš tiesų daug, bet tos vizijos, skoningai suteptos režisūrine lubrikantine želė, nedirgindamos žemųjų geidulių zonos lengvai įslysta, įsiskverbia į vaizduotės makštį. Bet nepernelyg saldžiai. Ir nepernelyg kietai.

O realiame pasaulyje balkone cypsi mažas sužeistas paukštukas, savaip derantis su gana flegmatiška, bet simpatiška ir atsidavusia M. Jampolskio Luko gyvenimo drauge Lina (baisiai įdomios, sakytum, flamandiškos faktūros aktore Martina Jablonskyte) ir keistai kontrastuojantis su hiperseksualiu, agresyviu, į prievartą linkusiu M. Jampolskio Luku.

Jau antroje filmo scenoje Lukas savaip „išduria“ Liną – šiai nuėjus ilsėtis jis pasilieka, atsieit, „padirbėti su dokumentais“, kompiuteryje atsidaręs porno puslapį mitriai onanizuojasi.

Jau vėliau, įsisiūbavus „prisijungimų“ bangoms, besiplečiant, atsiveriant, įsišviečiant virtualios, haliucinuojančios regimybės veidrodžiams Lukas bando prievarta paimti mėnesinėmis sergančią Liną, ištroškęs oralinio sekso tamsioj tarpuvartėj smurtauja prieš gatvės prostitutę, pagaliau, negyvai užtalžo, suknežina Š. Barto Stalkerį ir nelyginant komatozinis vampyras su deramu išlaikymu, su pralaiminčio, bet nugalėjusio įniršiu siurbteli jo kraujo. Dirba M. Jampolskis, plikai nuskustas tvarkosi su medžiaga.

O J. Jutaitės Aurora be garso klykia susirietusi į kamuoliuką kambario kampe, miršta ir vėlei prisikelia savosios komos kokone. Apskritai ji šiame filme vaidina nuogą riksmą. Nors teksto beveik neturi. Ir fizinis jos nuogumas visai netrikdo, neaudrina, yra absoliučiai natūralus, nes visa jos nuogybė atsispindi didelėse didelėse mėlynose akyse.

Kartais atrodo, jog „Aurora“ statyta specialiai J. Jutaitei. Jog filmo idėja ir scenarinis kūnas konstruotas specialiai derinantis prie jos emocinių, psichosomatinių, psichofiziologinių parametrų ir savybių.

Tokio tikslaus buvimo kadre, tokio emocinės ir fizinės organikos laipsnio lietuvių kine seniai neteko regėti. O suvaidinti reikia nei daug nei mažai – tik augančią nebūtį, tarytum kraujo dėmę besiplečiančią ant stambia sagės adata perdurtos krūtinės; tik sterilią, anapusinę šviesą prie rafinuoto, egzotiško pietų stalo ant sapno vandenų kranto; tik gyvųjų pasaulio ilgesį nujaučiant, kad ten sugrįžti nebepavyks; tik meilės, pagalbos troškimą suvokiant, jog kiek buvo lemta – jau išmylėta, kiek jau atimta – tiek ir pakaks; tik gresiančią tuštumą, kur nieko seniai nebėra – tik gęstančios sąmonės šešėliuose savo kiaušinius ryjantis tamsmėlynis fantastinis vabzdys.

Anksčiau J. Jutaitę yra tekę matyti dviejuose Kristijono Vildžiūno filmuose – „Aš esi tu“ (2006 m.) ir „Kai apkabinsiu tave“ (2010 m.). Ir turiu prisipažinti, kad nebuvau itin didelis jos gerbėjas – ten, mano galva, būta didesnių ar mažesnių problemų. Bet „Auroroje“ J. Jutaitė įtikina, pavergia visiškai, totaliai, absoliučiai. Be abejo, čia savo nenuspėjamą, plaukuotą leteną bus pridėjusi ir Fortūna.

Sensoriniai pojūčiai ir haliucinacijos, neuronų žemėlapių vizualizacijos, informacijos kodavimas, kompiuterinė grafika, vizualinė ir garsinė stimuliacija, binariniai dažniai, šviesos trukdžiai, garso vėlavimas – visas šis foninis „Auroros“ anturažas yra nepaprastai svarbus ir reikalaujantis išskirtinio dėmesio.

Todėl nenuostabu, kad tarp filmo kūrėjų atsiranda vizualinės stilistikos režisieriaus (Bruno Samper), garso dizainerių, garso dailininkų pozicijos. „Auroros“ visuma tampa vieninga, bet polifoninė, skaidri, bet orkestrinė – tiek triukšmai, tiek muzika (kompozitorius Peter Von Poehl), tiek ir kompiuterinė grafika tarytum taikinį persekiojančios sistemos nuolat nukreiptos į dviejų pasaulių sandūroje įstingusius M. Jampolskio Luką ir J. Jutaitės Aurorą.

Pradedant tarsi iš niekur, iš geometrinių linijų, taškų, brūkšnelių pynės išnyrančiais pradžios titrais (gražu!) ir baigiant filmo partitūrą nuolat lydinčiais įvairaus stiprumo ir intensyvumo gaudesiais, aidesiais, traškesiais, kurių lyg ir nepastebi, bet įjungęs selektyvųjį klausos registrą atpažįsti juos esant ir kuriant, instrumentuojant privalomą „Auroros“ atmosferą.

„V semnadcat nol nol budet tridcat sekund nevesomosti, nezabud etovo“, - pavargusiu ir abejingu balsu ištaria Jüri Järvet vaidinamas daktaras Snautas kosminės stoties bibliotekoje pasiliekantiems Donato Banionio Krisui Kelvinui ir jo seniai mirusiai, bet makabriškai prisikėlusiai žmonai Hari (akt. Natalija Bondarčuk) A. Tarkovskio „Soliaryje“. Ir laivui keičiant trajektoriją suskamba Johanas Sebastijanas Bachas – lėtai skraido knygos ir žvakidės drauge su krėsle sustingusia, susidvejinusioje tikrovėje įkalinta pasmerktųjų pora.

Gero, gerai sukabinto, sustyguoto nesvarumo esama ir K. Buožytės „Auroroje“ – peiliui slystant J. Jutaitės liežuviu skausmo sinusoidė blėsta – sualsuoja, išbunda, suputoja vizijų aistra – sutvinksi srūvantis išlaisvintų saulėlydžių vaizduotės kraujas – transmisija įvyksta – reikiamos konsistencijos geismo ir kūrybos serumas paverčia besimainančius „prisijungimų“ ir „atsijungimų“ miražus aukštos prabos menine tikrove – ir dingsta viskas – ir palieka tik – bėgimas naktyje – tiktai po sąmonės dugnu, po slystančio pasaulio grindimis du besimeldžiantys vaikystei kūnai – tik kinas, seksas, atminties fosfenai ir aklų dienos sapnų pašvaistės. Sveika išbrėškusi, „Aurora“!

Bet baigiamojoje rašinio dalyje poetinį registrą neišvengiamai tenka perjungti į prozinius dažnius. Reikalas tas, kad nors šis filmas neabejotinai vienas ryškiausių ir įdomiausių pastarųjų metų mūsų kinematografiniame žemėlapyje, jis dėl kažkokių sunkiai suprantamų priežasčių yra nerodomas ir nebus rodomas šešiuose didžiausiuose lietuviškos kino rinkos giganto UAB „Forum Cinemas“ valdomuose multipleksuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Gaila, žinoma. Numanomi argumentai, kad filmas surinks mažai žiūrovų šiuo atveju būtų niekiniai, nes niekas juk neverčia jo rodyti pusmetį su keturiais ar penkiais seansais per dieną. Pakaktų ir keleto savaičių su viena ar maksimum dviem pozicijomis tinklelyje. Svarbiausias čia – sklaidos aspektas, jo pamatymo galimybė suinteresuotiems žiūrovams. O tokių, kaip ten bebūtų gal kai kam apmaudu, vis dar esama.

Bet, kita vertus, nieko čia labai ypatingo ar keisto. Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“, 2010 m. pelnęs „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą ir tais pačiais metais Talino „Juodosiose naktyse“ pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu, mažuosiuose Lietuvos kino teatruose praėjus vos ne pusantrų metų po premjeros be jokios išankstinės reklamos, praktiškai „kapų tyloje“, buvo rodomas niekingai epizodiškai. Pavyzdžiui, sinefilų numylėtoje „Skalvijoje“ – net DVD formatu!.. O tai, sutikite, pasityčiojimas, aborigeniškas, bet gana lietuviškas daiktas.

Nuotraukose - J. Jutaitė ir M. Jampolskis filme "Aurora".