Kita nuomonė. Be namų negerai

Nuodėmė gražbyliauti ir paradoksų troškulys tempia už liežuvio pasakyti, kad „Aurora“ savo fantastiniu žanru visiškai neatsiplėšia nuo bendro mūsų kinematografijos srauto – visi lietuvių filmai buvo fantastiniai. Jei kalbėjo apie istoriją, tai kūrė pasakas, jei apie dabartį – fantazavo į bet kurią, ideologinę ar (vos vos) opozicinę pusę. Kasdienos reali problematika ir esminiai žmogaus ar visuomenės lūžiai visada buvo Achilo kulnas, laikomas virš fantastinių lietuviško celuloido vandenų, pamatomas nebent netyčia: norėjo parodyti tai, o išėjo tai, kas įgauna koncepcijos pavidalą visai netyčia. Tarkime, atspindėti nykią reklamos nupoliruotą sąmonę ar nekonfliktišką būtį.

Fantastikos žanras yra moderni pasaka, veikianti opozicijos „arti-toli“ principu: atsitolinęs pamatai, kas yra arti ir bet kokiame kosmose sprendi savo namų problemas. Kelionė per aplinkui į save. Tai yra  bene esmingiausias tokio pobūdžio kūrinių principas, ir jei fantazijoje nėra „namų“ (jais gali būti jausmai ar bet kas, su kuo žiūrovas gali identifikuotis) – tai jau bus ne filmas, o kompiuterinis žaidimas, kuriame svarbesnė yra kelionė į kitą lygį ir be pabaigos. Pabaiga sąlyginė, ji suteikia nusivylimą ir troškulį laukti kitos, dar geresnės versijos.

Visiška banalybė, vadovėlinė tiesa, bet kažkodėl tai reikia kartoti. Kaip ir Aristotelį: herojus finale turi pasikeisti. Net šiuolaikiniame postdramos variante, performatyvumo eroje – vistiek turi įvykti performavimas. Performatavimas. Jei ne herojaus, tai žiūrinčiojo. Antraip nekalbėkime nei apie trilerius, nei apie fantastiką, nesuteikime siužetui jokios progos užsimegzti ir keiskime žanrą, įvardinkime tai ilgametražiu gražių vaizdų klipu, kaip Godfrey Reggio filmus ar prieš keletą metų itin išpopuliarėjusius mistifikuotų paveikslų albumus „Pelenai ir sniegas“ ar „Baraka“. Duokime žiūrovui pasirinkti savo personažą (kompiuterinių žaidimų RPG, role-playing-game variantas), bet leiskime ne identifikuotis su juo, o tiesiog – stebėti.

Virtualybė versus tikrovė – šia tema Kristina Buožytė itin nuosekli, bet kur kas įdomesnį „Kolekcionierės“ variantą „Auroroje“ keičia tiesiog trafaretinis šių sferų supriešinimas. „Matricos“, „Avataro“ ar aibės kitų „per virtualybę/ateitį taisančių realybę/praeitį“ variantas. „Kolekcionierę“ gaivino gyvas siužetas ir net nedideli, bet iškalbingi, pagrįsti dramaturginiai niuansai. Debiutinio filmo pagrindas buvo asfaltas po kojomis. Čia – netvarus vanduo ir iš jo išnyranti mergina, kuriai taikomas dirbtinis kvėpavimas pereina tik – taip,  atspėjome – į banalų bučinį. Tai niekaip neatgaivina to, ko iš esmės nėra: siužeto. O yra tik schema.

Todėl ir aktoriai Marius Jampolskis su Jurga Jutaite tampa tik funkcijomis – tiek šiapus, tiek anapus kasdienos. Ir tai ne jų problema, -  personažai tiesiog neprisodrinti jokio dramaturginio urano. Lukas yra nykus „aitišnikas“ (bet ir medikas?), kurio bendrabūvis su drauge, dar nykesne Lina, seniai pasibaigęs. Jie tik vaidina gyvenimą taip, kaip aktoriai vaidina juos – be aistros, bet tvarkingai. „Įsigavęs“ į komoje esančios Auroros mintis šis lietuviškas Neo patiria šiokių tokių seksualinių ir šeimos trikampio nuotykių, kuriuos pabando perkelti į realų pasaulį, bet fiasko čia tęsiasi iki dėsningų skyrybų. Anas pasaulis tampa tarsi kiek įdomesnis ar bent jau „linčiškai“ grėsmingesnis, bet su Auroros mirtimi jis pasibaigia, ir Lukas grįžta „į Žemę“. Koks? Turbūt joks, nes jame jokios transformacijos nematome, tiesiog šią keičia pabaigos titrai. O Aurora? Ji buvo tiesiog tuštokai graži, kaip koks gyvis refleksais reagavo į seksą ir smurtą, ir tiek. Jautriai atsisveikino ir išėjo.

Ką norėjo parodyti Kristina Buožytė savo nykstančiomis siužeto bangomis, lieka absoliučia paslaptimi. Nes parodė tai, ką galima pamatyti išnirus iš vandens ir žvalgantis po vandenyną kone 360 laipsnių kampu: įžiūrėsi, ką nori – ir gražų interjerą, ir neapsaugotą nuo kokybiško kičo objektyvo lęšį; didįjį rijimą buržuazijos žavesy – ir šiek tiek skausmingą nejautrą. Sako, filmo vandenynas iš tiesų buvo nufilmuota upė, bet ji čia - be krantų. Pridėliota klaustukų, kuriems beveik visi atsakymai įmanomi.

Dramaturgiją keičia sekimas įvairiomis citatomis, kurios negelbsti. Jei Lyncho veikėjų Malholando kelias gali šakotis į keletą klaidinančių takų, tai čia net ne kryžkelė, ir įmanomi kone visi variantai. Jei Leos Caraxas „Blogame kraujyje“ gali filmuoti herojaus bėgimą kelias minutes, ir tai bus vienas dramatiškiausių travellingų kino istorijoje, tai Auroros gelbėjimo atveju tokio aktorinio krūvio Jampolskio užpakalis (atleiskite, bet ne kitaip) nepakelia. Lieka tik sapniško bėgimo vietoje  nuotaika.

Atskiri „Auroros“ epizodai iš tiesų yra patys dėl savęs. Gražūs, nes gražūs. Vaizdai po vandeniu, kūnų gyvatynas, nuogi kūnai ant šešėliais nuklotų medinių grindų ir sienų. Tik tai ne erotika, nes jai taip pat reikalingas siužetas ar bent nuotaika su gundymų mechanika; juolab ne aistra, nes šiai reikia dramaturginio pagrindo. Vaizdų karalijoje Kristina Buožytė – karalienė su visa nuostabia svita - operatoriumi Feliksu Abrukausku, vizualia Bruno Samperio stilistika, į vaizdus puikiai įlydyta Peterio Von Poehlio muzika. Kartelė iškelta aukštai ir ji įveikta, nebent koks fantastikos filmų fanas ar smegenų tyrinėtojas galėtų suabejoti, ar grafiniai smegenų žemėlapiai, kelionė į kito pasaulį nuosekliai ir pagrįstai (nes ir čia reikia pagrindimo) keičiasi su fosfinų vaizdais ir ar tame yra logikos.

Bet tokia kokybė iškart tampa įnoringa ir pareikalauja preciziškumo visur, – ar išties norėta, kad kone fatališkosios Auroros veidas kitą sekundę taptų vaikiškai naivus (o jei taip, kodėl?); kodėl kasdienybė, realusis pasaulis yra toks nuobodžiai nykus ir neintencionaliai nieko nesakantis, sterilus kaip ir anapusybėj? Kodėl laboratorijos mokslininkai beria savo frazes taip, kad nesuabejoji – aktoriai vaidmenis išmoko, bet jomis ir pačia situacija niekaip negyvena. Jei Holivudo filme būtų kalbama apie minčių perkėlimus ir neuronų mutacijas, jos būtų prilygintos apokaliptiniams Godzilos žingsniams ar bent dramatiškam šeimos pasaulio dužimui. O „Auroroje“ įsijungia „užkadrinis“ detektyvas – kur aktoriai pamiršo loginius kirčius ir kinematografinę balso ir veido raišką (o ir Abrukausko kamera čia staiga sustoja, užleisdama vietą „futuristiniam“ kokio 8-o dešimtmečio interjerui)? Kai pasijutusi išduota korektiškoji (ir greičiau mama nei mylimoji) Lina pasiunčia Luką, galvoji – ar tas keiksmas buvo parašytas pirminiame scenarijaus variante, ar visgi bandyta jį derinti prie dabar kuriamo vaidmens? Realybė čia yra gyva tiek, kiek gyvas yra nuostabus ir jaukus Dariaus Meškausko talentas (nors jis - vos iš kito, pernelyg tikro pasaulio) bei Vytauto Kaniušonio ir jo personažo funkcionalus tikslumas. Visi kiti šiame pasaulyje snūduriuoja net prie elektrošoko. Čia trileris ar lopšinė?

Ne, visada gali išsisukti kūrėjai, – tai autorinis kinas. Išties, ši fantastika artimesnė autorinio žvilgsnio žanrui ir negali paneigti įtaigios vaizdų tėkmės. Bet ir šis žanras turi savo taisykles ir dėsnius. Prisipažįstu, iš „autorinės fantastikos“ man artimesnis yra Tarkovskio „Stalkeris“, o ne „Soliaris“, nes pirmajame režisierius - pasak prisiminimų – po kažkelinto scenarijaus varianto „išmetė po velnių“ visą brolių Strugackių nežemišką anturažą. Kad kalbėtų apie mus ir Zoną greta mūsų, nors ir romano Zona buvo artima. Bet nepaisant formos pasirinkimo, siužetas ir ištarmės liko abiejose juostose. Ir ten, ir ten buvo namai, kad ir kaip toli jie būtų. „Mums reikalingas veidrodis“, sakė „Soliario“ astronautas.

Spėju, kad kuriant šį filmą pagrindines peripetijas išgyveno patys kūrėjai: kaip rasti-įtikinti galimus koprodiuserius, kaip sukurti „vizualą“ kokio-Lietuvoje-dar-nebuvo. Užsižaista kompiuteriniais vaizdais ir jų galimybėmis, vietų ir rekvizito teleportavimo paieškomis – štai čia buvo trileris. Tačiau pamiršta svarbiausia, nuo ko filmas ir turėtų prasidėti: nuo minties, nuo begalinio geismo kažką pasakyti.

Vizualioji pusė stipriai gelbsti: filmas turi nemažai kokybiško kino bruožų, ir jie drauge su nemaža „mistikos“ doze klaidina ir vilioja nusidėti – klystkeliuose ieškoti paslėptų lobių. O jei pridėsime patriotinius motyvus, atsiras ir daugiau motyvacijos juos rasti. Tuo „Aurora“ taip pat neiššoka aukščiau kitų pastarojo meto lietuviškų juostų, atskleidžiančių pagrindinę mūsų kino problemą: scenarijų. O kad ją būtų bandoma spręsti – tai jau prilygtų fantastikos sferai.

Nuotraukose - aktoriai J. Jutaitė ir M. Jampolskis filme "Aurora".

"Tremoros" archyvo nuotr.