Po premjeros. “Tyli naktis” - tikroji porno melodrama?

Maris Martisons karjerą Lietuvoje pradėjo dviem labai dviprasmiškais filmais. Štai jo debiutas “Nereikalingi žmonės” atrodo pigiai susuktas melodramatiškas kamerinis filmas, tačiau jį pamilo “žiūroviško” kino išsiilgę lietuvių žiūrovai. Vis dėlto filmas sulaukė ir meninio įvertinimo, tiesa, ne Lietuvoje - Šanchajaus A klasės tarptautinio festivalio komisija apdovanojo M. Martinsoną už geriausią režisūrą, o Andrių Mamontovą - už geriausią muziką. Šanchajus - ne Kanai, bet kai komisijos pirmininkas - pats kino genijus Wong Kar Wai (beje, netrukus savo naują filmą “Didmeistris” pristatysiantis ir vadovausiantis Berlinalės festivalio konkursą vertinančios žiuri darbui), tokia pergale reikėtų pasidžiaugti. Su šia pelnyta reputacija antrą filmą “Amaya” Martinsons kūrė Honkonge, pagrindiniam vaidmeniui įkalbėjęs garsią japonų kino aktorę Kaori Momoi. Šįsyk filmas sulaukė mažiau populiarumo Lietuvoje (o kokie pasiekimai ne Lietuvoje- istorija nutyli). Gal todėl, kad rytietiško “filosofavimo”, lietuviško klajoklį vaidinančio A. Mamontovo akcento, ir keistų siužeto kirčių suma nebuvo nei labai “žiūroviška”, nei pakankamai “meniška”.

“Tyli naktis” lygiai taip pat netikėta - na, lyg ir grįžta prie “Nereikalingų žmonių” “žiūroviškos” melodramos, bet ar tikrai lietuvių žiūrovai drąsiai puls į filmą apie prie Kūčių stalo sekso paslaptimis subyrančią šeimyną? Ar tikrai žiūrovai nepasipiktins finaliniu moralu, kad besislepianti gėjų pora gali tapti homofobiško tėvo/šeimos/visuomenės teisėjais, nes paaiškėja, kad jie jau ne ką blogesni už juos pačius?.. Linkiu, kad pultų, nes nieko nėra blogiau, nei “žiūroviškas” filmas be žiūrovų.

Kadangi sutikau parašyti šią recenziją, privalau įvertinti filmą ir iš “kokybinės” pusės. Filmus stengiuosi vertinti ne lygindamas juos su praeito amžiaus modernizmo šedevrais, o pagal tuos kriterijus, kuriuos jie patys sau iškelia. Šiuo atveju “Tyli naktis” pasirenka skandinavišką “dogmos” stilių - minimalios (mano skoniui pernelyg minimalios) raiškos priemonės atskleidžia šeimos dramą ir visuomenės veidmainystę. Sykį tokiu filmu nustebino Thomaso Vintenbergo “Šventė” (1998). Prie šeimos stalo lygiai taip pat liejosi susikertančios paslaptys, kol paaiškėjo, kad visų gerbiamas visuomenės autoritetas - tėvas - “dulkino” savo vaikus. Kino meno gerbėjams šie filmai savo koncepcija bus netgi per daug panašūs, ir vis dėlto jie skiriasi radikaliai. Nors “Šventė” nufilmuota “dogmos” stiliumi, paprastomis video kameromis, be dirbtinio apšvietimo - vis dėlto atidžiau pasižiūrėjus matome kruopštų ir apgalvotą operatoriaus darbą. “Tyli naktis”, atrodo, tokį stilių naudoja kaip pasiteisinimą laiko taupymui. M. Martinsono filme dažnai matome tik vieną iš dviejų kalbančių pašnekovų, ir nors tai gali tapti stiliaus dalimi, po kurio laiko supranti, jog taip tiesiog taupomas filmavimo laikas - juk vieną kadrą nufilmuoti trunka trumpiau nei du... Patys filmo kūrėjai skelbia, kad filmas nufilmuotas per aštuonias su puse dienos - ir tai matosi, negelbsti ir operatoriaus Felikso Abrukausko talentas.

Kitas dalykas - scenarijus, dramaturgija. Jei “Šventė” sukrečia juodu humoru, farsu ir tada netikėtai šokiruoja tikrai tragiškomis, neišsprendžiamomis situacijomis, kurios demaskuoja šiuolaikinės visuomenės veidmainiškumą, “Tyli naktis” juokauja neužtikrintai ir viską užglaisto neįtikinamais muilo operos stiliaus atsitiktinumais. Tiesą sakant, tai atpažįstamas šio scenarijaus redaktoriaus Raimondo Paškevičiaus stilius. Šio patyrusio scenaristo bendradarbiavimo istorija su Mariu Martinsonu jau ilga - Raimondas parašė “Nereikalingus žmones”, ir dar prieš juos sukurto serialo “42” ir TV filmo “Anastasija” scenarijus. Muilo operas - “Likimo valsas”, “Julija” - parašęs scenaristas tarsi pamiršo, kad yra ir kitų žanrų, kad nebūtinai kiekviena istorija, net ir “žiūroviška”, turi baigtis trivialiu moralitė. Žinoma, šiuo atveju tai ne visai tinkama pastaba, nes scenarijų parašė pats Maris Martisons - bet kokiu atveju, abiems kūrėjams galbūt būtų naudinga suprasti, kad egzistuoja įvairių žanrų, ir vis dažniau, kaip ir gyvenime, jie susimaišo tame pačiame filme.

Bet banalią melodramą galima nesunkiai ir apginti. Būtent tokios “nemeniškos” melodramos, “moteriški” “ašarų” filmai (“weepies”) savo laiku drąsiai pristatė stiprų pagrindinį moters personažą, rodė pasaulį JOS, o ne JO akimis. Būtent tokie filmai iškėlė, sureikšmino sudėtingus socialinius klausimus, kvestionavo klasinę nelygybę. Tai “Now, Voyager” (1942) su Bette Davis, “Mildred Pierce” (1945) su Joan Crawford, “Stella Dallas” (1937) su Barbara Stanwyck; jau 50 -aisiai homoerotika pulsuojančios Douglaso Sirko melodramos su Rocku Hudsonu ir t.t. O juk šiuolaikinė Lietuva – laba tinkama vieta “išsiverkimui” apie patriarchalinę visuomenę ir jos veidmainišką homofobiją. Todėl linkiu šiam filmui sėkmingai pravirkdyti publiką - nes verkti geriau kine, nei realybėje.

Nuotraukose - juostos "Tyli naktis" filmavimo akimirkos; aktoriai Valda Bičkutė (1), Dalia Storyk, Leonardas Pobedonoscevas, Viktorija Kuodytė (2), režisierius Maris Martinsons (1, 2), operatorius Feliksas Abrukauskas (2). 

Nuotraukų autorius - Algimantas Aleksandravičius.