Dar kartą apie filmą. Raibuliai

Kristinos Buožytės filme „Aurora“ Lukas – intravertiškas, irzlus, abejingas aplinkai, kiek atgrasus tipas. Bent jau iki tol, kai atstumia artumo išsiilgusią savo merginą (kad vėliau galėtų masturbuotis prieš kompiuterio ekraną), piktdžiugiškai erziną ją dengdamas pietums stalą, galiausiai seksualiai prie jos priekabiauja. Tiesa, įpusėjus juostai Lukas dar išprievartauja prostitutę, kad nors akimirką galėtų nuslopinti susikaupusią seksualinę energiją. Kaip bežiūrėsi, pagrindinis filmo veikėjas simpatijų nekelia. Mariui Jampolskiui užtenka vos kelių nedrąsių žvilgsnių, įtrauktos galvos į megztinio apykaklę, pakeltų pečių, kad ekrane gimtų personažas, antiherojus.

Bet atstumianti Luko asmenybė po truputį ima keistis, kada jis įsitraukia į slaptą eksperimentą, t. y. prisijungia prie komos ištiktos merginos Auroros smegenų. Šis mokslinis bandymas Lukui tampa galimybe pasinerti į kitokį, sapnišką ir kiek siurrealistinį, pasaulį. Kitaip tariant, pabėgti nuo kasdienybės, kurioje, reikia suprasti, jis jaučiasi nejaukiai ir nesaugiai. Šioje sunkiai apibrėžiamoje erdvėje Lukas ne tik gali realizuoti realiame gyvenime sublimuojamus jausmus, bet dar daugiau – iš tiesų patirti kito žmogaus artumą. Panašiai kaip „Kolekcionierės“ Gailė, tikras emocijas išgyvenusi tik per laidininką – ekraną. Be to, Lukas iš tiesų pradeda įsimylėti Aurorą ir iki pat finalo visomis pastangomis siekia priartėti prie jos (ir štai jau universali parabolė apie dviejų žmonių artumo siekį). Tuo tarpu Auroros pasaulis Lukui stato kliūtis ir įtraukia į mįslingą, pabrėžtinai perversišką ir dviprasmišką moters aistros, meilės ir kančios labirintą, iš kurio, tiesą sakant, ištrūkstama taip pat lengvai kaip ir patenkama.

Šių dviejų erdvių – išorinės ir vidinės – opozicija akcentuojama visą filmą. Tamsi, pilka, šalta tikrovė yra tikra priešprieša švariam, šiltam ir ryškios šviesos nutviekstam Auroros pasauliui, kur karaliauja sinchroniška kūnų plastika ir hedonistiniai malonumai (seksas, bučiniai, egzotiškas maistas). Kaip karaliauja ir sustojęs laikas. Tiesa, šis sustojusio laiko pojūtis ilgainiui virsta nebe Auroros (pa)sąmonės teritorijos bruožu, bet filmo dramaturgijos silpnąja vieta. Jei išorinėje (Luko) istorijoje dar galima įžvelgti minimalią dramaturgiją bei paties personažo pokyčius (kuo kino kritikas Vaidas Jauniškis recenzijoje „Be namų negerai“,lfc.lt visgi kiek abejoja), tai vidinis Luko ir Auroros pasakojimas pradeda priminti stovintį vandenį, retkarčiais suraibuliuojantį gražiais paviršiais, bet iš esmės nesikeičiantį, nesusidrumščiantį. O visa Auroros drama ir kančia, kuri, leidžiama suprasti, išties skaudi ir didelė, greičiau perteikiama per sterilioje baltoje suknelėje besiplečiančią deklaratyvią kraujo dėmę, o ne Jurgos Jutaitės aktorinius sugebėjimus. Pastaraisiais abejoti nenorėčiau, tik pasakysiu, kad ekrane, tuose trijuose filmuose (K. Vildžiūno „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“, K. Buožytės „Aurora“) Jutaitė „žiūrisi“ gerai. Charizmos netrūksta, kamera aktorę myli. Tai pradedančiajam išties daug.

Bet... kur tie kertiniai lūžiai, kas vyksta su Luku ir Aurora? Be abejo, viso filmo metu artėjama prie kulminacijos, kuri turėtų atsakyti į kitą klausimą – kas atsitiko Aurorai, kodėl ji komoje? Tačiau toks dramaturginis suspensas iš esmės yra nulinis. Kad įvyko kažin koks nelaimingas atsitikimas – aišku ir taip. Viską skrupulingai paaiškinti lyg ir nebūtina. Užuominos apie nemylintį žiaurų moters vyrą Stalkerį (Šarūnas Bartas) ir autokatastrofą, kurioje pastarasis žūva, o Aurora atsiduria komoje, primena ne siužetinį „išrišimą“, bet niekinį komentarą. Ant jo, kaip paaiškėja, visa dramaturgija ir laikėsi.

Atsvara siužetinėms skylėms tampa vizualioji filmo pusė – paveiki bei techniškai (kiek leido galimybės) išpildyta. Įmantrūs Felikso Abrukausko kameros rakursai ir Peterio Von Poehlio muzika išties sukuria paslaptingą atmosferą. Deja, vaizdas ne visada atveria netikėtas prasmes. Šiuolaikinis autorinis (intelektualusis) kinas vis dažniau ydingai  prabyla vaizdais, tik ne būtinai jie mums ką nors sako. Tokių išoriškai gražių, bet tuštokų ir ištęstų epizodų „Auroroje“ – ne vienas. Ir jeigu reikėtų rinktis, kuris jų man gražiausias, atsakyčiau – ne, ne nuogi besivartantys kūnai ant skaisčių grindų ar „maisto scena“ (jos, kiek teko girdėti, žiūrovams palieka didžiausią Įspūdį), bet lynčiškas epizodas, kuomet Aurora sėdi su Luku teatre ir laukia pakylančios scenos uždangos. Ant jos veido mirga šviesos aštvaitai, o akyse kaupiasi ašaros. Prieš ją atsiveria reginys. Ar ne panašiai jaučiamės prieš kiekvieną (lietuviško) kino seansą – pilni nuostabos ir lūkesčių? Tik ašaros dažniausiai pasirodo vėliau.

Filmo kadruose - aktoriai M. Jampolskis, J. Jutaitė, Š. Bartas.

"Tremoros" archyvo nuotr.