Kita nuomonė.„Paskandalinimai“

„Tylioje naktyje“ Maris Martinsonas prie Kūčių stalo susodina spalvingą (ne)eilinę šeimynėlę. Tėvą Ričardą (Kostas Smoriginas), piktą, nevaldantį emocijų ir mėgstantį išlenkti taurelę homofobą. Motiną Nijolę (Dalia Storyk), kuri įkūnija vos ne šventąją Lietuvos motiną – mylinčią, rūpestingą, kenčiančią (vaikšto su ramentais), besilaikančią tradicijų (ant stalo turi būti būtinai 12 patiekalų), tačiau, kaip vėliau paaiškėja, turinčią savų paslapčių. Sūnų Tomą (Leonardas Pobedonoscevas), gyvenantį dvigubą gyvenimą: yra vedęs, bet turi meilužį Karolį (Gytis Ivanauskas). Pastarasis taip pat sėdasi prie stalo ir likusį laiką veria akimis sūnelį. Pasodina ir pagrindinę filmo veikėją marčią Aną (Valda Bičkutė) – depresyvią, desperatišką, vyro išduotą moterį. Galiausiai – „šeimos draugę“ Elvyrą (Viktorija Kuodytė), su kuria šeimą sieja bendra lovos istorija. Žodžiu, suveda draugėn, kad po truputį vieną po kito demaskuotų, apnuogintų veidmainišką jų elgesį. Sudrebintų pavyzdingos šeimos gyvenimą iš pamatų. Ir drebina su tokiu užmoju, jog blaivus protas ir paprasčiausia motyvacija tykiai traukiasi į šalį.

Pasirodo, Ana kažkada permiegojo su Tomo tėvu, Tomas miega su Karoliu, Elvyra – su Ričardu ir Nijole. Tiesa, epizodiškai pasirodo ir Tomo vaikystės draugas Ernestas (Vytautas Rumšas jaunesnysis), kad iš šio gyvačių lizdo išsivežtų nekalčiausius, Anos ir Tomo mažamečius vaikus. Su Ernestu, beje, taip pat buvo permiegota. Šičia „pasidarbavo“ Ana. Finale moteris permiegos, o tiksliau, bus vos ne išprievartauta Elvyros. O būti vienoje lovoje su lesbiete – baisiausia, kas gali nutikti. Bent jau taip mano autorius.

Tačiau iki finalo – išdavysčių ir taip su kaupu! Martinsonas tirština spalvas su kiekviena filmo minute. Hiperbolizuoja, kol pasidaro nebeįtikėtina. Ir viskas būtų kaip ir pateisinama, jei šiam šventiniam šeimyniniam farsui režisierius suteiktų ironišką atspalvį. Jei viską skiestų sveikas humoras ir distancija. Nes farsas be ironijos – kaip faršas be kiaulienos: nuteikia nejaukiai. Na, nebent kam nors šypseną sukėlė po vonios spintele pariedėjęs įjungtas vibratorius. Nežinau.

Bet labiausiai nejaukiai nuteikia veikėjų trafaretiškumas. Visą filmą jie išlieka tie, kas, matyt, scenarijuje buvo aiškiai, nepajudinamai įvardinta: piktas homofobas, sūnelis gėjus, sukta lesbietė, išduota žmona ir pan. Jei Smorigino personažas nuo pradžių rėkė homofobiškas frazes apie gėjų paradą, tai rėks ir toliau, kol (ak, kaip netikėta!) užtiks besimylinčius sūnų ir Karolį. Tiesa, Smorigino tariami žodžiai bent jau gyvi ir suskambantys. Visų kitų išmoktos scenarijaus eilutės – literatūriškai medinės („Jo žvilgsnis hipnotizuojančiai veikė mane...“, „Kiekvienas turi atleisti vienas kitam, tai valo žmogų: ir vieną, ir kitą“, „Mane degino begalinis kaltės jausmas“ ir t. t.). Ką jau kalbėti apie finalinį Bičkutės monologą: žirniai nuo sienos atšoka net su trenksmu.

Suprantu, Maris Martinsonas specialiai siekė provokuoti ir šokiruoti. Bet suversti į krūvą problemas ir konfliktiškas puses, man rodos, dar jokia provokacija ar skandalas (filmo anonsas a priori skelbė ir tai). Dabar tėra nuogos deklaracijos buitiniu stiliumi, skambant Mario Basanovo muzikai, juostą galutinai paskandinančiai iliustratyvume. Kaip ir drebanti portatyvinė kamera – dar jokia „Dogma“, o tik gana pigus televizinis manieringumas. Žinoma, lietuvių kinas to dar nematė: vibratoriaus stambiu planu tarp moters kojų, būrimo iš spermos, homoerotinių scenų. Bet, tiesą sakant, kam tokių epizodų apskritai reikia, jei jie tik ir tėra tai, ką išvardinau. Pliki paskandalinimai be jokio dramaturginio stuburo.

Kas nors galėtų pasakyti – ši šeima yra mūsų visuomenės veidrodis, o filmas – kandi socialinė melodrama. Juk neatsitiktinai jau minėtame anonse drėbtelta – „Paremta tikrais įvykiais“. Bet iki veidrodžio dar tolokai, nes šiandieninė visuomenė kur kas sudėtingesnė nei režisieriui galėjo pasirodyti. Ji netelpa į „skandalingų“ laikraštinių antraščių rėmus, nors kiekvieną dieną atsiranda bandančių mus tuo įtikinti. „Tyli naktis“ – tai greičiau pseudo-veidrodžio šukė, kuri ne tik nieko nerodo, bet į kurią net nepavyksta susipjaustyti.

Nuotraukoje - juostos "Tyli naktis" filmavimo akimirka.

Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius.

Platintojų "Meed Films" archyvo nuotr.