Kino teatre. „Žmonės“
Recenzijos prologas: vienoje scenoje daili blondinė į namus pasikviečia žavų bendradarbį ir, kol pastarasis tvarkosi vonioje, desperatiškai malasi prie knygų lentynos neapsispręsdama, slėpti žurnalą „Žmonės“ ir vietoj jo mestelti „matomoje“ vietoje Albert‘o Camus romaną, ar ne? Ilgai nesvarsto. Ir „Žmonės“ man tampa savotiška metafora visai nemetaforiškoje komedijoje. T. y. Donatas Ulvydas ir kompanija (Edita Kabaraitė, Ričardas Marcinkus, Simonas Aškelavičius) kuria žiūrovišką kiną. Kiną masėms. To neslepia ir, tiesą sakant, nėra reikalo: geras pramoginis filmas dar niekam nepakenkė. Štai blogas – jau kita šneka.
Apskritai, bet kokios šalies kinas be populiarių, komercinių filmų, mano manymu, yra nevisavertis. Reikalinga natūrali cirkuliacija bei pusiausvyra, t. y. vien autorinio, intelektualaus kino neužtenka: kino kritikams – gal, eiliniam žiūrovui – tikrai ne. Tačiau Lietuvoje, kur net tų, rimtųjų, filmų sukuriama per metus vos vienas kitas, kalbėti apie balansą tarp grynai elitinio ir pramoginio (komercinio) kino nėra prasmės. O kuomet nėra atsvaros, eilinių žiūrovų įsitikinimai ir nuomonės apie lietuvišką kiną sėkmingai susiniveliavusios. Jiems mūsų kinas – dvi priešingos kraštinės: arba depresyvūs lėti pasakojimai apie „baltą arklį ūkanotoj pievoj“, arba estetiškai sulaižytas „Tadas Blinda. Pradžia“.
Bet Donatas Ulvydas, rodos, siekia pakeisti situaciją. Ir ankstesniuoju filmu, ir naujausia komedija „Valentinas vienas“. Pradžios titruose deklaruojama, jog filmas sukurtas be valstybės finansavimo. Užtat už rėmėjų pinigus. Tiems rėmėjams filme atiduodama privaloma duoklė. Personažai pabrėžtinai geria būtent tą mineralinį vandenį ir per televizorių žiūri būtent šios prekės reklamą, sėdi tik toje picerijoje, klausosi tik tos radijos stoties. Tokia ta (ne)gailestinga rinka.
Iš tiesų, „Valentinas vienas“ laikosi daugelio pramoginio kino principų – ekrane matome žinomus aktorius ir šou pasaulio veidus, skamba populiarios melodijos, rodomos atpažįstamos situacijos, kuriami tipažai. Filme veikia keturios poros – nuobodi pora (Gabija Ryškuvienė ir Giedrius Savickas), geriausi draugai (Mantas Jankavičius ir Agnė Grudytė), ex-pora (Darius Gumauskas ir Vaida Butytė) ir vienos nakties nuotykio suvilioti bendradarbiai (Leonardas Pobedonoscevas ir Justė Zinkevičiūtė). Dar yra penktasis duetas, bet ne pora – Mindaugas Stasiulis ir Aistis Mickevičius, kurie vaidina patys save. Ir, žinoma, Valentinas (Vytautas Šapranauskas), kuris yra vienas – nereikalingas ir pamirštas. Ir ne tik mylimos moters, bet didžiąją filmo dalį ir pačių režisierių. Na, jis šiek tiek, kiek reikalauja minimali dramaturginė schemelė, susijęs su visomis keturiomis poromis, tačiau pusė filmo tiesiog blaškosi be siužeto po miestą, kemša toje picerijoje vieną po kito nešamus patiekalus ir trumpai pavirkauja į telefoną. Pats sau vienas ir su savimi. Nes visos pajėgos akivaizdžiai metamos į miegamuosius ir svetaines, o Šapranauskas juk ir taip paimprovizuos.
Kad sutuoktinių pora bus pati nenuobodžiausia, galima buvo numanyti iš anksto. Ir aktorių talento, ir tarp jųdviejų užsimezgusio ryšio, kurį dabar labai madinga vadinti chemija, dėka. Nors, paradoksalu, šiedu aktoriai vaidina atšalusią porą. O štai Jankavičius su Grudyte, kad ir kokie gražūs būtų, nei istorijos, nei tos chemijos ekrane taip ir nesukuria. Lieka tik gražūs, todėl jau tikrai, nesiužetiškai nuobodūs. Tiesa, nepaminėjau: veiksmo laikas, žinoma, – Šv. Valentino diena. Visų porų tikslas vienas ir tas pats – seksas. Jo yra daug ir visokio. Nors erotika ekrane – kukliai lietuviška: su languotais pledukais ir juodomis pėdkelnėmis aistringo sekso metu.
Bet netgi ne tai gadino visą pramogą. It kaladėles maišydami atskiras istorijas labiausiai režisieriai nesusitvarkė su ritmu ir dinamika. Vieni epizodai pernelyg greiti: ekrane ištariama vos viena frazė (deja, ne visada kelianti juoką), ir peršokama į kitą siužetinę liniją. Kitos scenos, atvirkščiai, ištęstos, o dialogai su kiekviena sekunde ima panašėti į tas „ūkanotas lietuviškas pievas“. Ilgesnių nei trys minutės scenų aktoriai paprasčiausiai „neištraukia“, neišpildo ir po truputį išsikvėpia. O eilinis žiūrovas yra itin negailestingas. Užtenka vienos nuobodžios minutės, kad pramoga subliūkštų.
Stengėsi autoriai – nieko neprikiši. Ir megzdami komiškas situacijas, ir kurdami skirtingus charakterius, kuriems man visgi pritrūko daugiau šaržo, ir pagal visas romantinės komedijos taisykles formuluodami amžiną lėkštą tiesą. Kad meilė ir kito žmogaus artumas svarbiausi. Tik kad tai suprastum, pirmiausia reikia pasimylėti.
Recenzijos epilogas: juostos pabaigoje autoriai, puikiai išmokę populiarių filmų pamokas, netiesiogiai leidžia suprasti – galime laukti tęsinio. Tai lauksim, jei ką.
