Po premjeros. Žalgiris. Ir taškas

Atrodo, kad vizualinę išraišką įgijusią istoriją Lietuvoje po truputį bandoma paversti integralia istorinės kultūros dalimi. Kol kas edukacinio pobūdžio kino dokumentikos, skirtos įsimintinoms asmenybėms ir istoriniams įvykiams, pavyzdžių Lietuvoje nėra daug. 2011 metų pabaigoje pasirodė Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos rengto projekto finansuotas filmas „Česlovo Milošo amžius“, savo eilės laukia režisieriaus Arūno Matelio studijos „Nominum“ kuriama „Radviliada“, o šių metų vasario 16-osios išvakarėse įvyko Aleksandro Matonio režisuoto dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ premjera. Pagrindinis edukacinio dokumentinio filmo kūrėjų sumanymas, kuris akivaizdus ir iš filmo pavadinimo — iliustruoti Žalgirio mūšio istoriją ir dekonstruoti per 600 metų visuomenėje įsivyravusius stereotipus. Prieš filmo premjerą gana netradicinį įvadinį žodį tarė keturių šarvuotų (vėliau matomų filme) vyrukų „saugomas“ Algis Ramanauskas-Greitai. Pristatytas kaip karybos ir kariuomenės istorijos mylėtojas, jis pakvietė nebijoti savo istorijos ir kartu su filmo autoriais „ignoruoti istorinio savęs suvokimo švytuoklę“. Nėra aišku, ar filmas pasiliks kino teatrų repertuaruose, tačiau kovo 11 d. įvyks nacionalinė premjera televizijoje.

Per Žalgirio mūšio istorijos puslapius žiūrovą lydi filmą įgarsinusio Sigito Račkio balsas. Žiūrovas supažindinamas su patiems lietuviams turbūt geriausiai žinomo, ir kartu — nežinomo mūšio istorinėmis aplinkybėmis, faktais ir prielaidomis. Istoriniu filmo „pamatu“ tampa švedų kilmės istoriko prof. habil. dr. Sven Ekdahl, jau daug dešimtmečių tyrinėjančio Žalgirio mūšio istoriją, atradimai, leidžiantys kvestionuoti ar net nuneigti įsišaknijusius su mūšio istorija susijusius populiarius mitus. Pats istorikas, palikęs studiją, tampa gyvu filmo herojumi, aktyviai vaikštančiu po tikrą ir menamą (ar atvirkščiai) Žalgirio mūšio lauką. Filme dalyvauja Lietuvos ir Lenkijos istorikai — pripažinti, turintys ką pasakyti savo srities profesionalai. Remiantis jų objektyviais vertinimais bei įžvalgomis ir yra konstruojamas, pildomas edukacinio dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ pasakojimas.

Nauji istoriniai tyrimai filme neatliekami, tačiau istoriografijoje jau ištirtų temų sintezė pateikiama per kritinį santykį su per šešis amžius visuomenėje įsitvirtinusiais Žalgirio mūšio stereotipais. Patys stereotipai, panašu, pasirinkti atsižvelgiant į istorinės sąmonės tyrimus ir mokyklose naudojamus istorijos vadovėlius. Nors, įtariu, daugeliu atvejų susiduriama net ne su mitologizuotais faktais, o su elementariu nežinojimu, kas yra kas. Filmas jiems bet kokiu atveju turėtų būti į naudą.

Dėmesys filme skiriamas dlugošiškajai istoriografijai, įtvirtinusiai pasakojimą apie iš mūšio lauko pabėgusius lietuvius ir pergalę priskiriančiai lenkų nuopelnams, sovietmečiu suaktualintoms tariamai rusėniškoms Smolensko vėliavoms, ir galimai neteisingai nustatytai mūšio vietai. Pasitelkiami ir Žalgirio mūšį įprasminančios vizualikos (J. Mateikos ir T. Popielio su Z. Rozvadovskiu nutapyti mūšio paveikslai) ikonografiniai tyrimai. Stereotipai dekonstruojami, ar, jei tai neįmanoma, pavyzdžiui, mūšio vietos atveju — keliamos hipotezės, pasitelkiant rašytinių bei vizualinių šaltinių analizę ir archeologinių kasinėjimų rezultatus.

Filmo kūrėjai laikosi savo misijos naudojantis audiovizualine kalba atlikti pasakojamo istorinio naratyvo iliustracijos funkciją — „rodau tai, apie ką kalbu“. Žiūrovui pateikiamos mūšio schemos, judėjimo manevrai ir aiškiai vizualizuoti žemėlapiai. Su neilgais „kalbančių galvų“ intarpais keliaujama nuo vienos Ordino pilies prie kitos, nuo vieno lauko krašto — iki kito. Edukacinio-dokumentinio filmo specifika (duoklė mokslui/turiniui, bet ne menui/formai), matyt, filmui tradiciškai leidžia nepaisyti estetinių principų. Ilgi kadrai su pilimis ir apsnigtais laukais kartais dar ir nelabai kokybiškai nufilmuoti. Garbės sargybos kuopos imituojamų butaforiškų kautynių scenų, laimei, nėra daug, o ir sustabdomos jos pačiu laiku. Nors, reikia paminėti, operatorių Juozo Matonio ir Rolando Leonavičiaus filmavimo kameros pagalba iš statiškos būsenos „išjudinti“ žymieji paveikslai ir grafinės iliustracijos — gražus ir vykęs sprendimas.

Kadangi pirmame plane atsiduria būtent filme konstruojamas naratyvas — reikia paminėti, kad trūkumų turi ir jis. Nors dramaturgija pakankamai nuosekli (bent paties Žalgirio mūšio pradžios-eigos-pabaigos atžvilgiu), konstruojamas pasakojimas neatrodo tolygus. Puikiai suprantamas filmo kūrėjų noras įvairiapusį istorinį paveikslą, bet galbūt būtent todėl žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad, norint aprėpti kaip įmanoma daugiau aspektų, vis dėlto susidurta su informacijos atrankos problemomis. Naratyvas dalijamas į atskirus teminius segmentus (pasirodančios užsklandos su pavadinimu, matyt, skirtos filmo demonstravimui televizijoje ir reklaminėms pertraukoms) —geopolitinė situacija ir Žalgirio mūšio priešistorė, kario įvaizdis ir ginkluotė, mūšio eiga, karo lauko taktikos ir t.t. Bet net ir temiškai segmentuotai informacijai pritrūksta jų ribose pateikiamų pasakojimų akcentų ir aiškios struktūros. Informacijos srautas ir balastiniai faktai kelia paprastą, pragmatišką klausimą — „o kas iš to?“. Ką tai suteikia mūšiui, ką pasako apie kariaujančiųjų pusių sąmonę ir savimonę? Pavyzdžiui, ar ką nors pakeičia „tarp kitko“ įterptas pasakojimas, kad per Marienburgo pilies apgultį buvo šaudoma akmeniniais sviediniais? Po tikslinės faktų atrankos filmas galbūt ir taptų mažiau detalus, bet tikrai suproblemintų pasirinktos temos diskursą ir leistų pažvelgti už mūšio lauko ribų.

Istorinių faktų ir nuvainikuotų mitų dėlionei užbaigti finale pritrūko kiek solidesnio apibendrinimo, apimančio ne tik Žalgirio mūšio „vidų“, bet ir įvertinančio jį XV a. geopolitinių tendencijų kontekste. Nors tikiu, kad pabaigoje nuskambanti prof. A. Bumblausko frazė, jog „Žalgiriadai būtina išsivaduoti nuo Dlugošo. Ir taškas“ yra smagus argumentas, kuris tinka filmo užbaigimui, vis dar „neišravėtų“ mitų apibūdinimui ir… padeda tašką. Kol kas.