Žurnalistas ir žmonės
Naujas meninis filmas „Žurnalistas“ išėjo į ekraną, jau apvainikuotas Maskvos V Tarptautinio kino festivalio laurais. Tai situacija, kuri meno kūriniui ne visada yra itin naudinga: premija, aplenkusi išankstinę pažintį, paprastai žada šedevrą, ir mažiausias neatitikimas apvilia žiūrovą, kliudydamas jam objektyviai įvertinti tikrus kūrinio privalumus.
Tokia įžanga reikalinga, nes Sergejaus Gerasimovo ,,Žurnalistas“ toli gražu nepretenduoja į šedevro rangą. Tai kūrinys, ne visada lygus, bet, šiaip ar taip, įdomus, reikalingas mūsų kinematografinės panoramos kontekste. Autoriaus mintys apie nūdienį pasaulį su jo kontrastais, apie vis aštrėjančią žmogaus atsakomybę už tai, kas vyksta įvairiuose jo kampeliuose, mintys apie tai, kad šiandien nebegalima paviršutiniškai skirstyti įvykių bei reiškinių į „svarbius“ ir ,,nesvarbius“ („Kitą sykį niekutyje tokie dalykai atsiveria, tokia giluma. ..“ — sako žurnalistė Panina), — atrodo labai savalaikėmis.
Norėdamas kartu su savo herojumi daug kur pabuvoti, susitikti su įvairiais žmonėmis, įvairiais požiūriais į gyvenimą, žodžiu — sukurti savotišką įvairių socialinių bei psichologinių tipų galeriją, — režisierius pasirenka žurnalistą — neramios ir dinamiškos, taip atitinkančios laiko dvasią profesijos žmogų.
Būtent šiame centriniame Jurijaus Aliabjevo paveiksle ir susikristalizavo kai kurie juostos pliusai ir minusai. Jauti, kad S. Gerasimovas, kaip visada, būdamas ir scenarijaus autoriumi (jis, be to, dar vaidina žurnalisto Kolesnikovo rolę), kurdamas pagrindinį paveikslą, norėjo jam suteikti ne vien tik paprasto gido, vedžiojančio mus po sostinės dienraščio redakciją, provincijos miestą Gornouralską ir SNO asamblėjos kuluarus, funkcijas. Dramaturginėje paveikslo medžiagoje randi aiškiai nubrėžtą dialektinį judėjimą nuo indiferentiško požiūrio į pasaulį jo platesnio suvokimo link. Deja, jaunas aktorius J.Vasiljevas aiškiai nepakelia intelektualinio vaidmens krūvio ir todėl atsirandančios „oro duobes“ kartais tenka užpildyti grynai režisūrine išmone.
Tai negali nestebinti, ypač prisiminus, kad S. Gerasimovas yra bene nuosekliausias „aktorinio kinematografo“ atstovas, kad būtent jo filmuose („Septynetas narsuolių“, „Komsomolskas“, „Maskaradas“, „Jaunoji Gvardija“, „Tykusis Donas“) savo geriausias roles suvaidino mūsų žinomi aktoriai. Beje, kituose „Žurnalisto“ paveiksluose, tiksliame, išraiškingame epizodinių charakterių fone atpažįsti meistro ranką.
Ypač autoriui pavyko Gornouralsko epizodai (skirtingai nuo užsieninių, apskritai imant, turinčių kiek „estradinį“ atspalvį). Gerasimovo mokinė Galina Polskich čia meistriškai kuria, atrodytų, kiek „žydroką“ Šuročkos Okajomovos — merginos, kurios vos nepražudė Aliabjevo paviršutiniškumas, charakterį, rasdama jame tyrus, bekompromisinius klodus. (Beje, ta pati Polskich pasirodo ir minutę tetrunkančiame, bet tikrai sukrečiančiame Šuros motinos vaidmenyje).
O ko verta šmeižikė Anikina (aktorė N. Fedosova) su jos judošišku juoku, jos nepaaiškinamu pykčiu, varvėte varvančiu šaltais, neskubiais ir apgalvotais žodžiais!... Arba Reutovas iš Gornouralsko redakcijos (akt. S. Nikonenka), jo sekretorė Valia (akt V. Teličkina), kurios beveik karikatūrinė poza iš karto sukelia gausias ir gyvas asociacijas... Kalbėdamas apie šiuos filmo herojus, pastebi, kad čia režisieriui pilnai pavyko įkūnyti savo teiginį, jog „griūna iliustratyvinio, arba „grimuoto“ kinematografo tradicijos, kur išgalvotos aistros vaidinamos paviljoninių dekoracijų bei teatrinio rekvizito fone.“
Siekdamas šiuolaikinio kino meistrų taip mėgiamo autentiškumo, S. Gerasimovas „Žurnaliste“ iškovoja pergalę po pergalės — tiek antraplanių aktorių darbais, tiek pusiau dokumentiniu plastiniu sprendimu, tiek turtingu taikliomis detalėmis veiksmo fonu. Bet ar šie režisieriaus radiniai susiklosto į vientisą paveikslą? Man rodosi, ne visiškai. Iš dalies, čia kaltas, kaip minėta, pagrindinio aktoriaus parinkimas, o ir tai, kad laisva dramaturginė kūrinio kompozicija, matyt, ne visada organiškai atitiko realistinės prozos išugdyto meistro meninę prigimtį.
Visa tai, žinoma, negali užbraukti teiginio, kad „Žurnalistas“ — tikrai reikšmingas kūrinys.
S.Kovas
Literatūra ir menas, 1967-43,10.28
