Teisė mylėti

A.Guoba (Saulius Macaitis)
1967-09-02

Naujo TSRS-Lenkijos bendros gamybos filmo ,,Zosė" su nekantrumu laukė visi, kurie prisimena jauno režisieriaus Michailo Bogino debiutą — nuostabią kino novelę — „Dviese“, premijuotą daugelyje kino festivalių. Deja, „Zosė" nepasiekia ano filmo aukštumų, bene pagrindinė priežastis tai, kad naujosios juostos dramaturgija, paremta V. Bogomolovo apsakymo motyvais, pritrūko medžiagos, reikalingos dideliam   pilno   metražo   kūriniui.

Tačiau,  žvelgiant į „Zosę" kaip į savarankišką filmą, matyti, kad naujoji juosta yra vienas įdomesnių reiškinių mūsų pastarojo meto kinematografijoje.

„Zosė" — kūrinys, kupinas kažkokio stebėtino trapumo,  krištolinio skaidrumo, kaip kad skaidrūs ir trapūs yra jo herojų — lenkų  merginos Zosės ir tarybinio karininko Michailo — jausmai. Filmas pasakoja apie mūsų karių  būrio  poilsį  jaukiame lenkų kaimelyje, kurio skvarbi tyla,  ramus grožis verčia pamiršti karą, griaudžiantį kažkur už kadro, ir prisiminti šventą   jaunystės   teisę  — mylėti.

Žavią šaipuoklę Zosę. kurioje paauglės kampuotumas jau užleidžia vietą išdidžiam moteriškumui, vaidina Pola Raksa. Jauti, kaip iš filmo į filmą auga šios jaunos aktorės, kažkada surastos grynai „tipažiniu“ principu, meistriškumas. Jeigu ,,Pelenuose" arba tarybiniame filme „Noktiurnas" autoriai daugiau žavisi išoriniu Polos Raksos grožiu, tai ,,Zosėje" arba tokiame filme, kaip ,,Sugrįžk, Beata!", aktorė jau gali pademonstruoti ir vidinius savo kūrybinės individualybės lobius: betarpiškumą, kurio nesunaikino puiki profesinė mokykla, kažkokį užslėptą nerimą, tą vidinį rolės „nervą", kuris, žadėdamas emocinį sprogimą, kaustyte prikausto dėmesį prie ekrano.

Dramatinė Zosės paveikslo, o ir viso filmo kulminacija — tai finalinis herojės bėgimas paskui išvykstančią į rūsčią fronto nežinią mašinų koloną. Pirmą ir paskutinį kartą ištarti švelnūs žodžiai Michailui, pirmas ir paskutinis nedrąsus pabučiavimas. . .Šia aukšta, patetiška gaida filmas ir baigiasi. Tačiau trapi Zosės figūrėlė, paklaikęs, beviltiškas jos bėgimas ilgai lankys prisiminimuose visus, kurie pažiūrės šį nuoširdų ir šviesų filmą.

 

A.Guoba

 

Literatūra ir menas, 1967-35, 09.02

 

 

 

Komentarai