Pirmoji pažintis: Mikelandželas Antonionis
Paskutiniaisiais metais kinematografiniame pasaulyje dažniausiai minimos trijų menininkų pavardės. Kritikai ir publika žavisi, priešinasi, nenustoja ginčytis dėl švedo Ingmaro Bergmano filmų, dėl italų Federiko Felinio ir Mikelandželo Antonionio kūrybos. Su pirmuoju susipažinome prieš metus, kai mūsų ekranuose pasirodė vienas brandžiausių (ir mažiausiai supainiotų) jo kūrinių — „Žemuogių pievelė". Antrasis — Felinis — tarybiniam žiūrovui pažįstamas kaip daugelio neorealistinų filmų scenarijų bendraautoris, nepamirštamų ,,Kabirijos naktų" statytojas, kaip III Maskvos tarptautinio kino festivalio nugalėtojas (gaila, kad jo filmą ,,8 1/2", tada iškovojusį Didįjį prizą, galėjo pamatyti tik palyginti negausūs festivalio žiūrovai). Dabar, pasirodžius ,,Užtemimui", pagaliau įvyko mūsų pažintis su paskutiniuoju iš trijų „didžiųjų“ — Antonioniu.
Kaip ir visuose kituose savo filmuose („Naktis", „Riksmas", „Nuotykis", „Raudonoji dykuma" ir kt.) 
Antonionis čia kalba apie mūsų amžininko minčių ir jausmų pasaulį, bando prasiskverbti į dvasinę sferą, ligi šiolei monopolizuotą literatūros. Filmo sumanymas buvo inspiruotas tikro saulės užtemimo, kurį Antonionis kažkada stebėjo Milane. Tačiau šioje kino apysakoje nerasi betarpiškų to kraupaus gamtos reiškinio vaizdų; čia kalbama apie kai ką dar baisesnio— jausmų užtemimą.
Filmo herojai — Vitorija ir Pjeras išsiskiria vos susitikę, praleidę kartu vos keletą džiaugsmingų akimirkų. Tai išsiskyrimas, nulemtas net ne cinizmo ar jausmų kultūros stokos, o to jausmo nebuvimo, nesugebėjimo mylėti, paskutinių žmogiškųjų ryšių nutrūkimo.
Žmogaus vienišumo šiuolaikiniame pasaulyje tema — pagrindinė Antonionio kūryboje. Keistame, keliančiame nerimą, ignoruojančiame įprastinius dramaturgijos dėsnius filme ,,Užtemimas" ji suskamba bene ryškiausiai. Ši juosta gali turėti priešininkų (be abejo, ji jų ir turi), bet ir jie, tur būt, nepaneigs, kad „Užtemimas" provokuoja mus aktyviai mąstysenai, sukelia gausybę minčių, kai kada — tokių pat prieštaringų, kaip ir pats filmas.
Tam tikra prasme „Užtemimas" primena žinomą Elzos Triole romaną „Rožės išsimokėtinai". Tai asociacija, kuri gali pasirodyti abejotina. Triole duoda labai palengvintą temos sprendimą; jos Martina — mažas grobuonis, pasiklydęs savo susikurtose spalvotos plastmasės džiunglėse — mažai teprimena rafinuotą intelektualistę Vitoriją, bet aspektas „žmonės ir daiktai" vienodai svarbus abiems kūriniams. Standartizuotam Martinos modernui toli iki to žavaus šiuolaikinio interjero, kurį visada randi Antonionio filmuose. Bet ir čia, įnoringai, persipinančių linijų, plokštumų ir dėmių fone, Monikos Viti kuriama Vitorija darosi tik interjero detale, beprarandančia savąją individualybę. Ne veltui šiuolaikinių pastatų holai Antonionio filme atsiliepia skvarbiu, bauginančiu žingsnių aidu, tarsi kokiais vienišais širdies dūžiais...
Filme yra epizodas, kai Vitorija aplanko Pjero butą, kupiną senųjų meistrų paveikslų, stilingų baldų, senovinių kandeliabrų. Deja, ir čia ji nesijaučia sava. Valandėlę pasižavėjusi kito pasaulio galimybe, atsidavusi lengvai nostalginei nuotaikai, Vitorija — savo amžiaus vaikas –staiga išgąstingai krūpteli.
Už vienišumą daiktų pasaulyje, be abejo, baisesnis vienišumas žmonių tarpe. Triole pamatė tik paviršutiniškąjį amžiaus ligos — standartizacijos — aspektą. Baisiau, kai imituojami gyvi jausmai. Tokia aktyvaus, pilnakraujo gyvenimo imitacija — tai birža su jos beprotiškais tempais, su jos svaidančiais prakeiksmus bankrotais — senomis furijomis, arba tokiais, kurie, praradę milijoninį turtą, nebesugeba net kaip nors išreikšti savo žmogiškojo nusivylimo. Bet imitacija — tai ir Vitorijos negriškas šokis, įkvėptas nekasdieniškų Anitos trofėjų, liūtų, gal būt, tų pačių, kurie sapnavosi Hemingvėjaus Seniui. Rožių nenupirksi kreditan: ne veltui Anita, pajutusi falšą, desperatiškai nutraukia šokį...
Be abejo, kai kurie naujojo filmo momentai kelia norą ginčytis. Vitorijos ir Pjero „romanas" nutrūko „ant pusės žodžio" tuščiomis jų susitikimų vietomis. Visuomenėje, kur meilei, draugystei, paprastam žmogiškumui nebėra laiko, tai buvo pati logiškiausia baigmė. Tačiau tai tik mūsų išvada, nes pats Antonionis žmonių vienišumo formulei aiškiai nori suteikti universalų pobūdį. Dialektiniai visuomenės vystymosi dėsniai jam gana tolimi, kaip tolimas ir supratimas, kad mums, turintiems istorinę perspektyvą, negali pasidaryti aktuali žmonių susvetimėjimo problema.
Šia prasme labai įdomūs Antonionio įspūdžiai po kelionės į Tarybų Sąjungą, paskelbti žurnale „L'Espresso". Pasiskaitęs šiuos jo įspūdžius, supranti, jog kelių viešnagės dienų metu, pastebėjęs daug išviršinių štrichų, menininkas vis dėlto nesugebėjo užčiuopti vidinės mūsų gyvenimo tėkmės, to giluminio optimizmo, tikėjimo, būdingo mūsų liaudžiai ir diametraliai priešingo nuvargusių Antonionio herojų nuotaikoms.
Išvados? Reikia bendrauti, reikia geriau pažinti vienas kitą. Gal būt, gilesnė pažintis su mūsų gyvenimu (čia aš rizikuoju pasirodyti naiviu) būtų galėjusi suteikti kažkokį atsinaujinimo impulsą dideliam menininkui, šiuo metu aiškiai pergyvenančiam savotišką pasikartojimo krizę.
Savo negausiuose filmuose Antonionis kruopščiai stebi visuomenę, momentais jam keliančią siaubą, nesistengdamas analizuoti reiškinių priežaščių ar išdavų. Jis tą daro su nepralenkiamu meistriškumu. Norėtųsi, aišku, pakalbėti ir apie novatorišką( nepabūgsime šio žodžio !) dramaturgiją, jo plastiką, ir apie režisieriaus sugebėjimą apjungti skirtingiausius aktorius: impulsyvią Moniką Viti, paviršutinišką Aleną Deloną, „Komedi Fransez" veteraną Lui Senje — viename neparkartojamame ansamblyje. Deja, filmo formos meistriškumas — tai jau vos ne savarankiška tema, reikalaujanti ištiso traktato...
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1966-42, 10.15
