Saulėta karo diena

Nauja „Lenfilmo" studijos kino komedija keistoku pavadinimu „Ženia, Ženečka ir „katiuša“ pasakoja apie parako dūmais tebekvepiančius Antrojo pasaulinio karo įvykius.  Apie karą — linksmai? Ar leistinas toks temos posūkis, ar pateisinamas? Gal būt. Kare irgi pasitaiko saulėtų dienų, skaidrinančių nuotaiką, stiprinančių ryžtą nugalėti, o jei ir nebūna — jas sukuria kareiviškas pokštas, linksma dainelė... Juk kare dalyvavo Šveikas ir Vasilijus Tiorkinas, misteris Pitkinas ir šaunioji Babeta, irgi susiruošusi kariauti. . .

Filmas ,,Ženia, Ženečka ir ,,katiuša“ (rež. V. Motylis), beje, yra talentingesnis ir gilesnis komedijos karo tema variantas. Jos herojui, eiliniui Ženiai Kolyškinui tėra aštuoniolika metų. Pasakodamas apie tradicinį jauną „nevykėlį", amžinai patenkantį į anekdotiškas situacijas, scenarijaus autorius poetas Bulatas Okudžava iš esmės kalba apie savo kartą, patekusią į frontą iš aukštųjų mokyklų. Rūsti karo tikrovė ir šiurkšti buitis žeidė apsiskaičiusių, inteligentiškų, akiniuotų Arbato berniūkščių jautrumą, kėsinosi į jų asmenybę,  o  jie  gynėsi  kaip  įmanydami — dažniausiai humoru bei fantazija.

Klasikinės farso kolizijos filme subtiliai pagilinamos, nuspalvinamos tuo originalumu, kuris poetiniuose Okudžavos kūriniuose visada lydi mintį. Be abejo, scena su moterimis persirengusiais kareiviais („Greičiau, damos, greičiau!") tėra tik vodevilinė, nors nuo analogiškų misterio Pitkino nuotykių ją ir skiria nepalyginamai subtilesnis skonis. Tačiau Kolyškino vizitas ,,f'ricų" eglutėn, ta žmogiška simpatija, kurią Ženia pajunta vokiečių vertėjui Zigfridui, jau žadina mintį: juk tie vaikinai kitose aplinkybėse galėtų būti draugais.  Šis motyvas vėl suskamba prieš juostos pabaigą: gindamas  savo biurgerišką pilį, Zigfridas nužudo Ženios mylimą merginą. Ir herojus (labai taktiškai suvaidintas aktoriaus O. Dalio), dar tik prieš akimirką bendravęs su užsienietiška atributika, kuri iki šiol jam buvo žinoma tik iš knygų, staiga pasikeičia, kažkaip suvyriškėja.

Su tokiu herojumi — palaidojusiu vaikiškas iliuzijas, bet nepraradusiu nei tyrumo, nei žavesio, bet tiesiog supratusiu tiesą apie prieštaravimų draskomą pasaulį — finale ir išsiskiriame. Ką gi, juk taip ir vyriškėjo berniukai iš Arbato, iš Odesos, iš Mažosios Bronajos — mylimi poetiniai Okudžavos herojai, šitie Lionkos Karaliai,   nespėję   įsigyti   savų   karalienių.

S. Kovas

Literatūra ir menas, 1967-46, 11.11