Nerimas
Pirmadienį Vilniaus ir Kauno kino teatruose prasideda lenkų kino festivalis, skirtas Lenkijos valstybės tūkstantmečiui ir 22-osioms Liaudies Lenkijos metinėms. Mūsų žiūrovai susipažins su naujausiomis draugų lenkų kino juostomis: Žeromskio „Pelenų" ekranizacija (rež. A. Vaida), filmais „Kovos spalvos" (rež. J. Pasendorferis), „Trys žingsniai žeme" (rež. J. Hofmanas ir J. Skuževskis), „Neįvykusi dvikova", kurį režisierius J. Ančakas sukūrė Puškino „Šūvio" motyvais.
Festivalio programoje — du įžymaus lenkų menininko Ježio Kavalerovičiaus filmai: „Faraonas" (pagal B. Pruso romaną) ir „Traukinys" („Paslaptingas keleivis"), apie kurį spausdiname platesnę recenziją. 
...Moteriškas balsas dainavo liūdnoką melodiją. Melodija buvo bežodė, nesudėtinga, tačiau virpančios, be galo intymios balso moduliacijos kėlė kažkokį saldoką graudulį, trikdė ir tuo pačiu metu ramino. Ji dengė didžiulę geležinkelio stotį, ši melodija, stotį su jos amžinu besivėluojančiųjų ir laukiančiųjų nerimu, su amžina žmogaus būtinybe judėti, nestovėti vietoje.
Tokie ir panašūs vaizdai iškyla, prisiminus lenkų kino režisieriaus Ježio Kavalerovičiaus kūrinį — garsų filmą „Traukinys" („Paslaptingas keleivis"). Tai filmas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu. Galima primiršti fabulą (ji čia ne perdaug esminga), galima neprisiminti pačios melodijos, tačiau būtinai išliks atminty nepakartojamas įspūdis, artimas tam, kokį pajunti, stovėdamas prieš mėgiamą impresionisto drobę. Toks pojūtis — neatsitiktinis. Subtili „Traukinio" poetika ir yra tobuliausio kinematografinio impresionizmo pavyzdys.
Kavalerovičiaus Traukinys — tai lekiantis į naktį autonominis pasaulėlis, kelioms valandoms izoliuotas nuo didžiojo pasaulio. Už jo ribų pasiliko kažkieno paskutinis atsisveikinimas, kažkieno nepavykusi operacija arba šeimyninis barnis, užsibaigęs tragedija. Šiuo momentu yra tik prisiminimai, kurie projektuojami į dinamišką peizažą už lango, bendrakeleivius, negausius vagono įvykius. Tai ir nulemia neįprastą filmo stilistiką, nupintą iš atsitiktinių gestų, žvilgsnių, nereikšmingų frazių nuotrupų; tai suteikia jo realių, žemiškų herojų paveikslams tam tikrą sąlygiškumo atspalvį.
Kas gi važiuoja traukiniu?
Į jį įsėdo jauna pora su tranzistoriumi: mes spėjome suprasti tik tai, kad jiedu beprotiškai myli vienas kitą. Paskutinę minutę įšoko Stašekas, vienas isteriškųjų Zbignevo Cibulskio jaunuolių. Įsėdo nervingas vyriškis, po masyviais juodais akiniais slapstantis, kaip paskiau pasirodo, bejėgišką įtūžį ir gėlą. Nusikaltėlis, kurio bėgiojantis žvilgsnis kartkartėmis sustingsta tikroje kančioje. Jauna banaloka moteris su provincijos „liūtės" užmojais, jos senamadiškas senstantis vyras, kurio miesčioniški kompleksai prasiveržia nelauktai žiauria forma. Tai antraplanis, bet vienas sudėtingesnių paveikslų Kavalerovičiaus filme: dabar jis tik miesčionis, bet atitinkama dirva galėjo jį paversti aršiu fašistu.
Į traukinį įsėdo ir Marta (ją vaidina Liucina Vinicka), santūri, inteligentiška Marta, matyti, bėganti nuo savo vidinės dramos, negalinti kažkam (sau pačiai?) atleisti. Bet jos dvasinė krizė jau gęsta. Nepaisant to, kad finale Marta, atrodo, visam laikui išsiskiria su pakeleiviu-gydytoju, savotiškai jai padėjusiu, autoriai (tegul tik estetiniame plane) atveria prieš ją tam tikrą atsinaujinimo perspektyvą.
„Traukinio" herojų vidinį gyvenimą išduoda tik viena-kita užuomina. Tai, beje, dar neduoda teisės kalbėti apie kažkokį jų „paslaptingumą".
Čia mes stabtėlsime ties viena nelinksma .problema. Visiems žinoma užsienio filmų pavadinimų keitimo praktika, tačiau Kavalerovičiui šia prasme „sekasi" tiesiog ypatingai. Jo „Šešėlis" pas mus kažkodėl vadinosi „Kas jis?", „Celiuliozė" buvo pakeista beveidžiais ,, Gyvenimo keliais". „Tikrasis didžiojo karo galas" pavadintas ,.To negalima pamiršti". Gi mūsų aptariamasis filmas, garsus visame pasaulyje „Traukinys", staiga reklamuojamas kaip bulvarinis „Paslaptingas keleivis".
Panašių metamorfozių absurdas akivaizdus. Svarbu ne tai, kad bus skaudžiai apvilti detektyvinių knygučių gerbėjai, atvilioti kino teatran šios naivokos gudrybės; gali atsitikti, kad pavadinimas „Paslaptingas keleivis" apgaus tikrąjį šios juostos adresatą, ilgai laukusi pasirodant „Traukinio", filmo, be kurio Kavalerovičiaus-filosolo ir Kavalerovičiaus-stilisto meninis veidas būtų labai nepilnas.
Gaila, kad trumpoj recenzijoj sunku bent kiek plačiau pasvarstyti stiliaus pamokas, slypinčias filme. Gaila ir to, kad profesinės „Traukinio" autorių paslaptys mažiau paliestos talentingoje, neseniai išvydusioje šviesą R. Sobolevo monografijoje „Ježis Kavalerovičius" (Maskva, l-kla „Iskusstvo", 1965): čia rasime tiktai karštą, nors kiek pavėluotą polemiką su egzistencialistine filmo traktuote. O juk nepakartojamas „Traukinio" formos meistriškumas turi (manau, neperdedu?) tokią pat mokyklos reikšmę, kaip Sezano obuoliai paskui jį atėjusioms tapytojų kartoms. Kaip pamiršti, sakysim, filmo kulminaciją, kada po varginančios traukinio kupe ir koridorių ankštumos mes pirmą kartą drauge su herojais vėl įtraukiame gaivų beauštančios dienos orą; kada toli, dulksvoje prieblandoje, žėruoja sustojusio traukinio langai, o nuo pylimo ritasi juodi keleivių taškeliai...
Kavalerovičiaus herojai atvažiavo į paskirties punktą. Iš esmės tai buvo tik maža dalelė to nerimo, paprastos laimės ieškojimo, to amžinojo judėjimo, kuriam žmogaus gyvenimas visada būna per trumpas. Tikisi, kad Marta, it balta žuvėdra, nutolstanti Baltijos kopomis, ras savąją laimę, kaip ras ją daugelis kitų. Bet tai nebus sustingęs, sotus pasitenkinimas, o, atvirkčiai, - naujas skrydis, naujas Traukinys.
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1966-38, 09.17
