Kino centre – Godaras!

„Passion"   —   „Aistra", galbūt „Pasija".

Žydras, žydras dangus — reaktyvinio lėtuvo palikta strėlė — Bethovenas. Į šį pagrindinį plastinį vaizdą nuolat terpiasi kažkokių žmonių figūros.

Trumpai kirpta Izabelė Juper prie konvejerio.

Kažkoks teatras (kinas, TV?). Aktoriai gyvi, kostiumai Rembranto, apšvietimas — irgi jo.

Ježis Radzivilovičius mašinoje „Video-TV-France".  Matyt, filmuojama.

„Rasiomono" saulutė pro medžius. Sinefilija.

Tekstai už kadro: gali tik numanyti, kas šneka. Juper — Darbas, Šigula ir Pikolis — Buržua, Radzivilovičius — Menas?

Juper frazės apie Paryžiaus Komuną ir „Solidarnosč" — sąmonėje. Mikčiojanti (!) aktyvistė. Objektyviai, kadre, ji sako: „Neturtas — tai liaudies brangenybė". Visai be reikalo staiga tiesiai žiūri į kamerą. Gražu!

Filmuojamas atgijęs Gojos „Sukilėlių susišaudymas". Kičas ar rimtai? Gal tiesiog  gražus kičas? Ir vėl  Bethovenas (o dar Mocartas, Ravelis).

Godariška painiava filmuotojų kempinge. Vėl šnekos apie Lenkiją (1982!), bet čia pat kažkokia pora tarp durų atvirai mylisi — visi ramina vieną (nesvarbu, dėl ko!) — Laslas Sabas dėl kažko (nesvarbu, ko) siunta, tik Hana Šigula tyli ir šypsosi (akcentas!).

„Tas darbas, kurį man siūlai, pernelyg arti meilės".

„Mylėti ir dirbti, dirbti ir mylėti — argi tai ne tas pats?"

Stulbinantis sumanymas — meilė trise: Ježis Radzivilovičius — Hana Šigula — videomonitorius. Pastarasis gal greit užims senovės sąvadautojų, adiulterių, meilės laiškų vietą?

Filmavimo paviljonas — Rytų dekoracija — režisierius Ježis — maudynių scena.

Kažkur nuoga statistė — kurčnebylė, nesupranta komandos, asistentė gestais liepia jai bristi į vandenį ir atsistoti lotoso poza.  Vėl tarp „gražu" ir pašaipos.

Ježio ir Laslo dialogas. „...bet į Rytus aš nebegrįšiu".   Kurio   frazė?   Nesvarbu:   abu — gyvenime — emigrantai  (vienas  iš Lenkijos, kitas iš Vengrijos). Nuo odaliskų — iki dokumento (vidinio).

Neįdomi (man) fabrikanto (Pikolis) ir miknės aktyvistės (Juper) linija. Erzina.

Sukeisti dydžiai. Kostiumuoti legionieriai jodinėja tarp butaforinių namų. Be simbolikos (o taip jos norėtųsi). Tiesiog vaizdo fenomenas.  Ir — atgijęs Delakrua.

Kempinge jau tikra kino pradžios burleska (pagreitinta,  aišku). Vėl sinefilija.

Aktyvistė klausia režisierių, ar jis čia dėl to, kas dedasi Lenkijoje. Tylus jų pokalbis, o už lango laksto, beldžia, storom lūpom kažką (stiklas nepraleidžia) aiškina, žinoma, šių dienų geriausias komikas Laslas Sabas.

Kažkur — giliai — kančia. Ją liudija Radzivilovičiaus išraiška, nuogos Juper malda kukliame motelyje. O aplink — tik (argi tik?) kinas: vėl Rytai, nuogybės, drapiruotės, karavelių maketai.

Kiek komiška pabaiga. Visi staiga suskato: namo, į Lenkiją! (Čechovo seselės.) Kas pėsčias (Juper), kas važiuotas (Radzivilovičius, Šigula). Bet tai ir išeitis: vėl pradžios  žydrynė  —  saulėje   žėri  sniegas — viltis!

 

♦

 

Išdrįsau pateikti skaitytojui mintis iš savo bloknoto, užrašytas 1988 metais, kai pirmą kartą žiūrėjau prancūzų režisieriaus Žano Liuko Godaro 1982-ųjų filmą „Aistra". Pabrėšiu, kad vėliau, žiūrėdamas jau nespalvotą kopiją, suvokiau, kaip intensyvi, turtinga atspalvių spalva kine gali susieti, regis, nesusiejamus dalykus: dramą, farsą, klasiką. (Nespalvota „Aistra" buvo tik   beprasmis kadrų kratinys.)  Pats  autorius sakėsi filmu atidavęs pagarbos duoklę tapybai ir muzikai. Bet tuo metu, taip jautriai reaguojantis į politinį gyvenimą, jis negalėjo būti kurčias dar ir Lenkijos, lenkų   emigrantų  Prancūzijoje  motyvui.

„Juodraštis" vietoje recenzijos. Kodėl įžūliai jį pateikiau? Nes:

1.Nelabai įsivaizduoju akademinį tekstą apie Godarą. Per kino istoriją ar nebus tai labiausiai keiktas („pamišęs Žanas Liukas", analogija su „Pamišusiu Pjero", epitetas — dar iš švelnesnių) ir liaupsintas (Žanas Kolė: „Tai kino Dekartas", Luji Aragonas: „Šiandienos menas — tai Žanas Liukas Godaras") kūrėjas. Kam reikalingas nykus informacinis vidurkis? Provokacinė Godaro meno prigimtis tam tiesiog nepavaldi.

2.Tai ne objektyvus filmo „Aistra" vaizdas, o manasis sinopsis, kūrinio atspindys manyje. Tokių gali būti (ir bus) begalė. Bet gal šis kam nors, dar tik žengiančiam į Godaro kino labirintą, bent truputėlį padės?

3.Keturiolikos (!) Godaro filmų, — kuriuos, maloniai tarpininkaujant Prancūzijos ambasadoriui Maskvoje bei Maskvos kino (Vilniaus „Planeta"), — neapžvelgsi vienu sykiu. Pasirinkau „Aistrą" ne todėl, kad ji būtų geriausia ar man mieliausia, o todėl, kad joje savaip susikryžiavo ankstyvojo, dar galutinai neatsisakiusio fabulos, ir vėlyvojo, sąlygiškai tariant, „koliažinio" Godaro bruožai.

Įžeistus eksperimento atsiprašau. Kitiems — iki malonių susitikimų Godaro seansuose.

 

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1992-17, 04.25