Aštrių konfliktų krantas

Vienu įdomesnių paskutiniojo meto tarybinių filmų tenka pripažinti dviejų serijų kino romaną „Ant nykaus kranto", sukurtą „Lenfilmo" studijoje Boriso Polevojaus knygos motyvais. Tai viena tų maštabinių kino drobių, kuriose, kaip „Grumtynėse žygyje" arba „Pirmininke“ , psichologinė analizė vykusiai derinasi su epiniu kūrinio užmoju, o piešiant gyvus, tapybiškus žmonių paveikslus, susimąstoma apie netolimą praeitį ir jos palikimą.

Filmo centre — viena didžiųjų Sibiro statybų, aštrūs, neišgalvoti konfliktai. Technikos mokslų daktaras Petinas, atvykęs statybon iš Maskvos, čia sutinka represuotą savo kolegą Diuževą, talentingą statybininką, jo apšmeižtą anais visuotinio nepasitikėjimo metais.

Atskiros siužetinės filmo upės bei upokšniai (kurie kiek išduoda literatūrinę jo prigimtį) tolydžio kryžiuojasi ties šiuo susitikimu. Kas nugalės: klestintis Petinas ar praradęs savo vardą Diuževas? Teisybė laimi ne taip jau lengvai — esama dar daug neryžtingumo, inercijos, biurokratizmo, ir filmo autoriai apie tai kalba labai tiesiai, su pilietine aistra. Tačiau mes jau pasirinkome,  išgirdę vieną priešininkų dialogą. Petinui, ciniškai kalbančiam apie „kovą už būvį" (,.Jūs gi žinote, kad pasaulyje egzistuoja džiunglių įstatymas!"). Diuževas meta ramią ir paniekinančią frazę  „Aš sėdėjau kalėjime, bet šito taip ir nesupratau".

„Ant nykaus kranto" — toks filmas, kuriame režisierius tarsi „ištirpsta" aktoriuje, o pagrindinis operatorių dėmesys (šalia temperamentingų statybos panoramų) skirtas žmonių portretams . Suprantama, aktorių darbas tokiame filme tampa ypatingai svarbiu komponentu. Šalia V. Safonovo (Petinas) ir A. Glazyrino (Diuževas), šalia visos eilės antraeilių personažų, kuriuos taupiais bei tiksliais potepiais kuria populiarūs aktoriai O. Borisovas, T. Bestajeva, A. Kuznecova ir kiti, filme kaip uola iškyla monumentalus statybos viršininko Litvinovo paveikslas, sukurtas TSRS liaudies artisto Boriso Andrejevo.

Kiek nutoldamas nuo savo įprastinio herojaus  su  jo gruboku  humoru  bei  plačiu „rusiškos sielos" užmoju, B. Andrejevas vaidina seną, daug patyrusį žmogų su susikaupusia ir įdėmia veido išraiška. Jauti, koks platus, valstybiškas ir šeimininkiškas jo požiūris į aplinkui verdantį gyvenimą. Dramatizmo kupina scena Valstybiniame saugumo komitete, kur Litvinovui atsiskleidžia nešvarūs Petino-Diuževo bylos užkulisiai, arba toji vaidmens dalis, kur sergantis Litvinovas, Petino nušalintas nuo statybos reikalų, pradeda sunkią kovą su ten  vyraujančiomis lakavimo tendencijomis, triukšmingomis kampanijomis, tik kompromituojančiomis gerą ir kilnią idėją.

Toks pat nepakantumas tuščiai frazei juntamas ir filmo statytojo A. Graniko darbe, santūrioje ir brandžioje jo režisūrinėje manieroje. Mažiau vykęs A. Graniko — dramaturgo darbas. Drauge su G. Kapralovu parašęs scenarijų, jis kartais nenugali daugiaplanės literatūrinės medžiagos pasipriešinimo (beje. tai nėra lemiama aplinkybė). Susidomėjęs seki ir kolūkiečių protesto liniją, ir lyrinius Dinos-Sako susitikimų motyvus, ir Petrovičiaus kovą su nedrausmingais savo šoferiais, nepaisant to, kad visa tai mus kiek nuveda į šalį nuo valstybiško požiūrio ir karjerizmo, inercijos konflikto, kuris šiame filme skamba be jokio dirbtinumo, naujai  ir  pilietiškai.

 

S. Kovas

 

Literatūra ir menas, 1967-12, 03.25