Švarios rankos

Maždaug prieš metus mūsų ekranuose pasirodė trys filmai, sukurti pagal Aleksandro Volodino scenarijus: dramatiška ,,Vyresnioji sesuo“, tragikomiški „Dantų gydytojo nuotykiai", lyrinė juosta ,,Skambina, atidarykite duris!", jautriai pabeldusi į kasdienybėje surambėjusių sielų vartus. Visi tie, kam tada pasirodė artimas Volodino  keistuolių  gerumas, jų liūdnokas humoras, šiandien su malonumu pažiūrės naują juostą „Fokusininkas“ kurią pagal subtilaus dramuturgo scenarijų pastatė režisierius  P. Todorovskis.

Liūdnas žvilgsnis ir šviesi, atvira šypsena - tokį naujojo filmo herojų, fokusininką Kukuškiną, piešia akt. Z.Gerdtas. Nesunku atpažinti šią žmonių kategoriją, tokią artimą Volodinui. Nepasisekęs šeimyninis gyvenimas, vienatvė, visiškas nesugebėjimas tvarkyti buitinius reikalus - iš čia herojaus liūdesys. O jo džiaugsmas - nuo bendravimo su žmonėmis, nuo sugebėjimo bent kiek praskaidrinti jų šiokiadienius, padovanoti kitam trupinėlį sekmadienio.

,,Fokusininko" poetika - tai atviro siužeto, psichologinio niuanso, nepabrėžtos detalės poetika, kuri pastaruoju metu neretai virsta tiesiog mada. Bet Todorovskio  juostoje yra tikrasis žmogiškumas.

Antai atsitiktiniame Kukuškino ir jo dukters Tanios (ją puikiai vaidina akt. O. Gobzeva, atmintina jau iš ,,Dantų gydytojo nuotykių") pokalbyje po nereikšmingomis frazėmis staiga atsiskleidžia ir beribis merginos švelnumas tėvui, ir baimė pažeisti jo orumą, ir skaudus jo vienatvės supratimas. O kaip pamiršti baigiamąją filmo sceną, kada Kukuškinas, tik ką dėl nereikšmingo kompromiso atsisakęs asmeninės laimės, rymo skvere. Aplinkui kyla biaurus ,,komunalinis" barnis, toksai, kuris artina infarktą, verčia aplinkui matyti ne pirmuosius pumpurus, o dumblą, įkvėpti ne saulės atšildytą orą, o šleikščius pigių valgyklų kvapus. Pakilęs nuo suolelio, herojus ir vėl - kelintą kartą! - nugali asmeninės skriaudos jausmą. Jis  daro savo nesudėtingus fokusus, ir, žiūrėdami į juos, giedrėja žmonių veidai, tirpsta širdžių  ledas.

Filme, yra vienas kadras, kuris, man rodos, galėtų būti epigrafas ir pačiam kūriniui, ir visai A. Volodino kūrybai. Per visą platųjį ekraną - herojaus delnas, į kurį krinta pirmojo pavasarinio atlydžio lašas. Taip, jie - dideli vaikai, šitie žmonės švariomis rankomis, išsaugoję savyje vaikiškos nuostabos jausmą, tačiau pasaulis be vaikų būtų niūrus ir beprasmiškas.

S. M.

Literatūra ir menas, 1968-15, 04.13