Komentarai iš anapus

Kai prieš daugelį metų Luiso Bunjuelio (Louis Bunuel) tada visai naujos „Dienos gražuolės" recenzijos mirgėte mirgėjo vis tuo pačiu pagrindinės herojės apibūdinimu — „maža miesčionėlė Severina" (it įvairių šalių kritikai būtų susitarę), stebėjaisi, kaip nesunkiai žmonės atsiskleidžia: moterys — neapykanta gentainei, baisiu pavydu, o vyrai recenzentai — beviltišku nepilnavertiškumo kompleksu. Nors ir sunku būtų apšaukti Severiną kokiu mergelės idealu, bet menkai slapstoma, prasiveržianti kritikos panieka, neigiamiausios emocijos Didžiojo Provokatoriaus — Bunjuelio, aišku, buvo visai sąmoningai sukeltos. ,,.. .akivaizdus, neslepiamas ir slaptas gyvenimas, — rašė apie juostą bei jos heroję Fransua Triufo (Francois Truffant), vienas iš nedaugelio, kurie nepasidrovėjo vadinti daiktus tikraisiais vardais. — Čia ji (aktorė, herojė — S. M.) visiškai atitinka įslaptintus publikos vaizdinius."

Severina — Katrin Denev (Catherine Deneuve). Čia ji jau nebeturi „Šerburo lietsargių" paauglės plastikos, bet dar nėra ir abejinga profesionalė, kokia kartais pasirodo šiandien. Man regis, komedijose (na, kokiame „Afrikietyje" ar „Laukiniame") ji ir neslepia maloniai atostogaujanti; pernai matytoje Marko Fererio (Marco Ferreri) „Kalėje" aktorė sąžiningai, tačiau be to bunjueliško spontaniškumo iliustruoja abstraktokas autoriaus maksimas; net lengvo akademizmo atspalvo neišvengusiame to paties Triufo „Paskutiniame metro traukinyje" ji, regis, daugiau atsiduoda epochai nei herojei, puikiai jausdama stilių. Ir vos keli filmai, anot prancūzų kritiko Ivo Aliono (Yves Aliond), siejasi į Denev „ledinę tetralogiją", bene geriausiai išreiškiančią ir fantastiškas aktorės galimybes, ir jaudinantį personažų amibivalentiškumą. „Alebastro" kaukė ir vidinė liepsna, deginanti heroję, — tokia Denev pirmą kartą pasirodė, aišku, slavų sielos kosmopolito Romano Polianskio kūrinyje „Pasišlykštėjimas" (1965). Tą anaiptol ne komiksų magnetizmą, hipnotizmą, būdingą ne tik oficialiajai prancūzų Marianai (juk Denev pozavo šiam nacijos simboliui), bet ir nenusakomai imponuojantį kažkokiu įtrūkiu šiame gražiame kūne, be kurio jis būtų tobulas, bet negyvas, netruko pastebėti Bunjuelis, davęs jai ar ne du pačius reikšmingiausius vaidmenis — „Dienos gražuolės" Severiną ir „Tristanos" (1970) heroję; pastarąjį filmą norintys galėjo pamatyti per televiziją. Sako, prie „ledinės tetralogijos" dar puikiai deranti Dino Rizio (Risi) „Pasiklydusi siela" (1976), kurios matyti, deja, neteko.

Apskritai šiandien mūsų situacijoje rašyti apie ketvirčio amžiaus „Dienos gražuolę" (tai mūsų publikai gana fatališkas skaičius: Felinio „8 1/2": 1963 ir 1988; „Dienos gražuolė": 1967 ir 1992, na, poros metų neišlaukė Kavani (Cavani) „Naktinis portjė"...) — labai keista, jeigu ne kvaila. Bepigu užsienio istorikams, galintiems  sieti  seną  juostą su      turtingiausiu pasaulio kino kontekstu. Ką veikti man? Apsiriboti skelbimo tipo informacija: „pasirodė senas, bet gyvybingas kino šedevras, skubėkite, kol dar. . ."? Tenkinti savo kvailumą (o aš pamačiau!) ir džiugiai konstatuoti kokią filmo paklaidą, nors Bunjuelis, kaip ir visi didieji menininkai, žinojo, kiek skanesnis kirmėlytės jau vos krimsteltas obuolys. Prisiminti visų pamirštą Žozefo Keselio (Joseph Kessel) romaną, suteikusį kinematografininkui pirmąjį impulsą, mėgautis pikantiškomis fabulos smulkmenomis?

Žinoma, naiviausia būtų šiandien vėl reanimuoti klausimą, prieš 25 metus jaudinusį ne pačius giliausius protus: ar padorios buržuazinės damos Severinos, turinčios angeliško grožio (ir, matyt, tos pačios lyties) turtingą jauną vyrą Pjerą (Žanas Sorelis — Jean Sorel), skandalingi mazochistiniai nuotykiai „pasimatymų namuose" — realybė, o gal tiesiog slapti, tik kino estetizuoti herojės pasąmonės vaizdiniai? Pagailėkime siurrealisto palaikų, neverskime jų drebinti kapą kvatojimais. Patį Bunjuelį jau visai prieš mirtį ypač linksmino dar vienas „loginių taškų" ieškojimas: „Tarp kvailiausių klausimų, kuriuos man pateikdavo dėl filmo, dažniausias ir įkyriausias būdavo — kas toje nedidelėje dėžytėje, kurią į buduarą atsineša klientas iš Azijos? Jis atidaro ją, rodo merginoms (žiūrovas nieko nemato). Merginos, išskyrus Severiną, pasišlykštėjusios atsisako. Jau neprisimenu, kiek kartų manęs klausinėjo — ypač moterys: „O kas ten, toje dėžutėje?" Tačiau aš ir pats nežinojau ir atsakinėjau: „Na, bet kas."

Cituoju toliau, gal tai šiandien ir tegali būti tiksliausias — kad ir tiesioginis — „Dienos gražuolės" komentaras: „Tik tada, kai man buvo 60 ar 65 metai, aš visiškai suvokiau nekaltą vaizduotės pobūdį. Tiek laiko prireikė, norint suprasti, kad viskas, kas vyksta mano galvoje, — tik mano vieno, ir kad tai jokiu būdu nėra nei, kaip sakoma, „blogos mintys", nei nuodėmė ir kad nereikia tramdyti   savo   išsivadavusios   vaizduotės".

„Vaizduotė — mūsų pagrindinė privilegija. Nepaaiškinama, kaip ir ją išbudinantis atsitiktinumas. Visą savo gyvenimą aš bandžiau pripažinti, nebandydamas to analizuoti, kad mano vaizduotė — priverstinio pobūdžio".

„Psichiatrai ir psichoanalitikai daug rašė apie mano filmus. Aš jiems dėkingas, bet niekad neskaičiau jų rašinių. Jie manęs nedomina. (...) Pridursiu, jog kai kurie, praradę viltį suprasti, apskelbė, kad manęs „neįmanoma analizuoti", tartum aš priklausyčiau kitai kultūrai, kitam laikui, nors tai, tiesą pasakius, visai galimas dalykas. Tegul rašo. Baisu, jeigu viską supranti. Kokia laimė, kai dar gali susidurti su netikėtumu".

Pašaipiuose, kartais genialiai aiškiuose, kartais visiškai sąmoningai provokuojančiuose ir painiojančiuose skaitytoją Luiso Bunjuelio memuaruose yra, žinoma, ir koketiškumo — koks meistras, o dar siurrealistas, o dar skandalistas, apsieis be šito. „Dienos gražuolė" buvo apdovanota 1967 metų Venecijos tarptautinio kino festivalio Didžiuoju prizu, „Auksiniu šv. Morkaus liūtu", o režisierius tą komentavo tik taip: „Dienos gražuolė" turėjo didžiausią komercinį pasisekimą iš visų mano filmų, bet man rodos, kad šią sėkmę greičiau lėmė ne mano režisūra,  o tai, kad filme veikia kekšės."

Kitas metro pareiškimas gal ir rimtas, nekoketiškas: „Man ir mirti norisi, tvirtai žinant — sugrįžimo nebus." Deja, tai neįmanoma. Kiek kartų pasaulyje, šviesoms temstant, ekrane rodysis Luiso Bunjuelio filmų kadrai, tiek bus trikdomas šio menininko šešėlis — pašaipūno, intuityvisto, hepeningų ir meninių šokių pirmtako, gotikos, Vagnerio, markizo de Sado žinovo bei mylėtojo, atlaidaus žmonių ydoms, bet kupino paniekos dogmai, pedantizmui, oficialiems gestams ir fanatizmui.

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1992-03,01.18