Ne tik etnografui...

„Taraumara" — skamba it užkeikimas. Tuoj prisimena Valparaisas, Patagonija bei kiti egzotiški Pietų Amerikos pavadinimai. Bet filme „Išdidūs Taraumaros sūnūs" nėra paviršutiniško šios egzotikos romantizavimo. Pasakodamas taraumaros indėnų genties, pasimetusios kažkur Meksikos tarpukalnėse, istoriją, scenaristas ir režisierius Luisas Alkorisa stengiasi nenutolti nuo rūstaus ir santūraus stiliaus.

Geriausios kūrinio scenos — be abejo, tos, kur autoriai pusiau dokumentine maniera filmuoja indėnus, žavisi jų bronziniais, tarsi iš akmens iškaltais veidais, jų kūno plastika, įdėmiai stebi savotiškus, amžiais susiklosčiusius jų papročius: teismą, lenktynes, laidotuves. .. Patys indėnai, pasirodę pagrindinėse rolėse, atneša į\ filmą improvizacinę laisvę,  autentiškumo pojūtį, tą patį, kurio šiame kūrinyje taip stinga baltuosius vaidinantiems aktoriams.

Kartais netgi atrodo, kad juostoje egzistuoja du atskiri kūriniai. Vienas — tradicinė, melodramatinių akcentų kupina istorija apie „gerų" ir „blogų" baltaodžių konfliktą. Taraumara gyvena savarankišką gyvenimą už šios istorijos ribų. Ne tik etnografui gali būti įdomios sodrios jų gyvenimo scenos. Kaip pamiršti, sakysim, mergaitę, mįslingai besišypsančią kalnų erdvės fone, tą savotišką „indėnišką Džiokondą", arba indėną Karačį, grojantį smuiku ,,Ave, Maria" ir su olimpine ramybe tariantį: „Elnias turi pavargti", arba genties vadą senąjį Maraką, vėjo išdraikytomis žilstelėjusių plaukų sruogomis? Piešdami jų portretus, kalbėdami apie nelengvą savo herojų likimą, apie jų pasaulį, kur, vieno personažo žodžiais tariant, viskas „taip keista ir taip natūralu", filmo autoriai dažnai pakyla iki   tikros  poezijos  arba  aštraus  dramatizmo.

Dramatišku daugtaškiu nuskamba juostos finalas, kur Karačis įnirtingai vejasi jau nebe elnią, o lėktuvą. Ar atsiras taraumarai vieta dabartiniame civilizuotame pasaulyje? Į šį klausimą filmas  neatsako...

 

S. Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1967-18, 05.06